0

Knygos „GALIA UŽBURTI“ pristatymas

sausio 30, 2014 Leidiniai, Liaudies medicina, magija

2014 m. sausio 31 d.  Ritos Balkutės knygos GALIA UŽBURTI (kenkimo magija 1982–2012 metų įrašuose)

pristatymas . Jūsų laukia paslapčių kupinas vakaras – įdomus susitikimas su nepaprastais pateikėjais ir daugybė neįtikėtinų istorijų.

Pristatymas įvyks Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8, Vilnius) 17.30 val.

Žolininkai, užkalbėtojai, raganos, aiškiaregiai – tokia štai nepaprasta etnologės, Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiosios archyvarės Ritos Balkutės tyrinėjama kompanija.

Mokslininkė Rita Balkutė tyrinėja liaudies mediciną – tradicinės mūsų liaudies kultūros, tautos paveldo dalį – ir su ja susijusių žolininkų, užkalbėtojų patirtį. Jos darbų sąraše – daugiau nei 130 ekspedicijų, 15 tūkstančių vienetų medžiagos, 2006 m. išleistas elektroninis leidinys „Liaudies magija: užkalbėjimai, maldelės, pasakojimai XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvoje“, ne vienas antropologinis filmas liaudies medicinos tema, fotografijų paroda „Raganos, burtininkės, žmonės blogomis akimis“…

 

galia uzburti

Santrauka:

Knygoje pateikta lauko tyrimo medžiaga iš daugiau kaip 140 ekspedicijų. Knygoje pristatoma sudėtinga tema, susijusi su kenkimo magijos tradicija. Ji atskleidžiama per išlikusius mūsų tradicinės kultūros papročius ir apeigas, tikėjimus ir prietarus, sakmes ir pasakojimus apie burtininkus, raganas, žmones, turinčius blogą akį, balsą ar ranką. Visi šie žmonės išsiskyrė tuo, kad turėjo nepaprastų gebėjimų – galių nužiūrėti, užburti žmones, gyvūnus, augalus ar net daiktus. Knygoje pristatoma medžiaga vertinga tuo, kad tai yra bandymas į paslaptingą magijos pasaulį pažvelgti pačių pateikėjų akimis ir būtent per juos atskleisti kenkimo magijos tradicijos ypatumus. Ši tradicija išliko gyva žmonių atmintyje ir kai kurios jos formos gyvuoja iki dabar.

Turinys:

Pratarmė 8

I. BURTININKAI 13
Įvadas. Burtininkavimo menas 14
1. Apie burtininkus 26
1.1. Kuo burtininkai skiriasi nuo užkalbėtojų 26
1.2. Kaip tapti burtininku 35
1.3. Juodosios knygos 40
1.4. Burtininkų gyvūnai juodi 57
2. Kokių būna burtininkų 59
2.1. Burtininkai bitininkai 59
2.2. Burtininkai siuvėjai 63
2.3. Burtininkai muzikantai 64
2.4. Burtininkai medžiotojai 66
2.5. Burtininkai kitataučiai 71
3. Burtininkų tarpusavio santykiai, gebėjimai 86
3.1. Ką burtininkai sugeba 86
3.2. Kaip burtininkai užburia 93
3.3. Kuo burtininkai pasiverčia ir paverčia kitus 95
3.4. Kaip sugauti burtininką 116
4. Burtininko portretas 117
4.1. Burtininkas Vyšniauskas 118
4.2. Burtininkas Galinis 124
4.3. Burtininkas Stračinskas 142
4.4. Burtininkas Savickis 148
4.5. Kiti burtininkai 157
5. Burtininkų mirtis 165

II. BURTAI 170
6. Įvairūs burtai 171
6.1. Užburia balsu 171
6.2. Užburia rankomis 171
6.3. Apgėrai 175
6.4. Užskambinimas 176
6.5. Apžadai 180
6.6. Užburtas vėjas 181
6.7. Užlaužimai 183
6.8. Kiti burtai 189
7. Burtai su daiktais 194
7.1. Užburta druska 194
7.2. Užburtas valgis 194
7.3. Užburtas kraujas 199
7.4. Užburti drabužiai 202
7.5. Užburti daiktai 205
7.6. Užburtos adatos 209
7.7. Užburti pinigai 210
7.8. Užburtos šiukšlės 212
8. Meilės burtai 213
8.1. Burtai atspėti būsimą partnerį 213
8.2. Burtai, kad ištekėtų 222
8.3. Burtai, kad neištekėtų 225
8.4. Burtai prisivilioti 225
8.5. Burtai išskirti 255
8.6. Burtai, kad neišsiskirtum 268
9. Vestuvių burtai 269
9.1. Burtai jauniesiems pakenkti 269
9.2. Burtai palydai pakenkti 279
9.3. Vestuvių burtai 281
10. Kaip apsisaugoti nuo burtų 283

III. ŽMONĖS BLOGOMIS AKIMIS 295
Įvadas. Galia nužiūrėti 296
11. Apie blogas akis 308
11.1. Kokios akys yra blogos 308
11.2. Kokio žmogaus akys yra blogos 312
11.3. Blogų akių priežastys 319
12. Blogų akių poveikis 336
12.1. Nužiūrėti žmonės 336
12.2. Nužiūrėti gyvūnai 347
12.2.1. Nužiūrėtas arklys 348
12.2.2. Nužiūrėtos karvės 356
12.2.3. Nužiūrėtos kiaulės 356
12.2.4. Nužiūrėtos avys 363
12.2.5. Nužiūrėtas katinas 363
12.2.6. Nužiūrėti paukščiai 365
12.2.7. Nužiūrėtos bitės 368
12.3. Nužiūrėti augalai 368
12.4. Nužiūrėtas maistas 369
12.5. Nužiūrėti daiktai 372
13. Nužiūrėtų žmonių gydymas 376
13.1. Užkalba, iškeikia, pasako 376
13.2. Gydymas žvilgsniu 377
13.3. Gydymas rankomis 379
13.5. Gydymas pienu, vandeniu 381
13.6. Gydymas augalais 404
13.7. Šluostymas 405
13.8. Gydymas druska 408
13.9. Gydymas šventinta žvake 414
13.10. Gydymas dūmais 415
13.11. Gydymas šlapimu 426
13.12. Pertraukimas, perbraukimas 430
13.13. Adatų segimas 438
13.14. Kiti gydymo būdai 441
14. Nužiūrėtų gyvūnų gydymas 443
14.1. Gydymas žvilgsniu 444
14.2. Gydymas vandeniu 445
14.3. Gydymas šventinta žvake 473
14.4. Gydymas dūmais 476
14.5. Gydymas pelenais 492
14.6. Gydymas druska 494
14.7. Gydymas šlapimu 497
14.8. Kiti gydymo būdai 502
15. Nužiūrėtų siūlų atitaisymas 520
16. Kaip apsisaugoti nuo blogų akių 521

IV. ŽMONĖS LENGVA RANKA 540

V. ŽMONĖS KIETA RANKA 541

VI. ŽMONĖS BLOGU BALSU 549

VII. RAGANOS 551
Įvadas. Raganaujančios moterys kenkia gyvuliams 552
17. Ragana Pošiūnienė 558
18. Kerėjimai švento Jono naktį 563
18.1. Moterys pieną atima iš karvių 563
18.2. Moterys atima pieną iš vabzdžių, gyvačių ir kitų gyvių 617
18.3. Vyrai atima pieną 619
18.4. Rupūžės atima pieną 622
18.5. Karvė iš karvės atima pieną 628
18.6. Pienas pieną atima 634
18.7. Moterys užkeri avis 636
19. Kerėjimai petrinių naktį 640
20. Kiti pieno atėmimo būdai 641
21. Kaip atpažinti, kas užkerėjo karvę 644
22. Kaip gydė užkerėtas karves 653
23. Kaip apsisaugoti, kad neatimtų iš karvių pieno 674
24. Raganų mirtis 687

 

Kaip Jums pavyksta susidraugauti su kaimo žiniuonėmis, užkalbėtojomis, net vizualiai jas įmažinti? Juk paprastai magija užsiimantys žmonės saugosi viešumo, netgi slepiasi.
Tiesiog man patinka šis darbas, myliu tuos žmones. Nieko nedarau prieš jų valią. Tyrinėju tai, kas susiję su žmogaus samprata tradicinėje kultūroje, liaudies mediciną. Aiškinuosi, kas yra sveikata, liga, kokios šios priežastys, kas kenkia žmogui, kaip tas ligas gydo mūsų žiniuoniai, užkalbėtojai. Ši sritis plačiau netyrinėta, surinkau labai daug medžiagos. Ši tema daugeliui pačių pateikėjų yra įdomi. Kartą Salantų apylinkėse išgirdau apie močiutę, kuri gydo ir pranašauja. Susiradau, kur gyvena. Duris atidarė nedidukė moteris – Marytė Senkienė. Prisistačiau, kas esu, o ji stovėdama tarpdury man pareiškia: „Aš tau nieko nesakysiu ir su tavim išvis nekalbėsiu.“ – „Gerai, tai aš jūsų nieko ir neklausiu. Ar galima šiek tiek pasikalbėti?“ Užėjau. Ir ką? Kalbėjomės pusę dienos, įrašiau keturių valandų interviu, vėliau filmavau, fotografavau, sužinojau nepaprastai įdomių dalykų. Išsiskyrėme kaip draugės, rašiau jai laiškus. Dažnai, ypač per šventes, prisimenu savo geruosius žmones, dalijančius išmintį, pasveikinu, nusiunčiu kuklią dovanėlę ar bent atviruką, laišką. Pasirodo, jiems tai suteikia labai daug džiaugsmo.
Kartą Aukštaitijoje aplankiau 90-metį senelį Bronių Lipeiką – gyvačių užkalbėtoją. Radau jį sėdintį svirne ir rišantį svogūnus. Įdomu buvo ne tik pats užkalbėjimas, bet ir to žmogaus santykis su aplinka, tai, kaip jis perėmė šią tradiciją, kam perduos. Senolis sakė: „Užkalbėjimo niekam negalima sakyti, nes jis nebeteks galios.“ Užkalbėjimai tradiciškai būdavo perduodami jauniausiai arba vyriausiai atžalai. Kartais – kaimynų vaikui. Tikėta, kad užkalbėtojas negali nusinešti tokių žinių į kapus. Bronius atžalų neturėjo, gyveno dviese su žmona. Paklausiau, ar galėtų tą sukauptą informaciją perduoti man. Pasakė, kad ne, nes tai – paslaptis. Jau ketinau eiti, bet jis pradėjo klausinėti, kur gyvenu, kas ir kaip. Paprašiau, kad užkalbėtų nuo gyvatės duoną ir leistų man tai nufotografuoti. Vėl pradėjo abejoti: kaip čia jis dabar tuščiai užkalbės duoną. Aš nufilmuotų ar nufotografuotų užkalbėtų daiktų neišmetu – saugau dėžutėje. Pasakiau, kad tą duoną atiduosiu kam nors, jei bus bėda. Bronius pasiėmė duonos, pasidėjo druskos. Tada nusiėmė kepurę ir ne tik parodė, kaip užkalbama, bet ir pasakė labai retą užkalbėjimą, tik paprašė niekam nesakyti. Leisdama elektroninę knygą („Liaudies magija: užkalbėjimai, maldelės, pasakojimai XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvoje“ – aut. past.) apie užkalbėjimus, šio labai vertingo užkalbėjimo neįdėjau. Kas ieškos – jau po manęs, rankraščiuose ras. Mano tyrinėjimuose taip pat gausu magijos. Gal sutapimas, bet taip atsitiko, kad beveik visi žmonės savo žinias perdavė prieš mirtį. Mano elektroninė knyga yra bibliografinė retenybė ne tik todėl, kad jos mažas tiražas, bet dar ir todėl, kad tų žmonių nebėra.


Regis, intuityviai jaučiate, kada ir pas ką eiti. Vilniaus universitete įgijote biologijos specialybę, studijavote genetiką. Kaip atsitiko, kad likimas pavedžiojo vingiais ir atvedė į liaudies mediciną?
Mano ekspedicijos prasidėjo Aukštaitijoje, ant mano senelės užkalbėtojos Anelės Taškūnienės krosnies. Ji buvo puiki pasakotoja, raštinga moteris, savo vaikams, o šių turėjo dvylika, rašydavo labai gražius laiškus.
Kai pirmais metais neįstojau į universitetą, draugė, kad neliūdėčiau, pakvietė į Jono Trinkūno vadovaujamą Dailės instituto folkloro ansamblį. J. Trinkūnui, Lietuvos Romuvos bendrijos kriviui, buvo artima ekspedicijų dvasia. Tokią kelionę 1982 metais pasiūlė surengti ir man. Pasirinkau savo senelės kraštą. Rinkau dainas, papročius, tikėjimus. Vėliau profesorius Norbertas Vėlius pasiūlė rinkti liaudies medicinos žinias, taip atsidūriau Punske, Pelesoje, Pagėgiuose. Paskui atsitiktinai sutikau Vytautą Musteikį, jis pakvietė dirbti į Liaudies kultūros centrą, mat čia kūrėsi naujas etninės kultūros skyrius. Pradėjome kryptingai rengti ekspedicijas.

Plačiau žinome apie gydymą žolėmis. O kokias ligas ir kaip gydydavo gyvūnais?
Išdžiovintas varles, rupūžes Žemaitijoje naudoja gerklės ligoms gydyti – „kai kaklą užima“. Ir geria, ir tveria kaklą. Daug pasakojimų apie tai, kaip gydoma gyvūnų, ypač lapių, išmatomis. Moteris iš Ukmergės rajono pasakojo, kad viena močiutė labai ilgai gyveno ir atrodė visai jauna, nes kiekvieną dieną iš palovės pasiimdavo ir suvalgydavo katės išmatų. „Gal jūs čia juokiatės?“ – paklausiau. Atsakė pati mačiusi savo močiutę taip darant. Keista, tiesa? Šis faktas mane šokiravo, tačiau panašūs gydymo būdai, pavyzdžiui, Rytų kraštuose, nuostabos kažkodėl nekelia. Juk net nežinome, kieno ten liaukomis, seilėmis, išmatomis ar kitomis išskyromis gydosi rytiečiai. Nieko nešokiruoja ir kokie nors prabangūs kvepalai, kurių sudėtyje yra kačių šlapimo. Gydyta net kurmių krauju. Kurmis – vienas paslaptingiausių gyvūnų, daugiausia laiko praleidžia žemėje. Žmonės sakydavo, kad sugautą kurmį reikia perplėšti per pusę ir jo krauju išsitepti rankas – taip šios esą įgyja gydomųjų galių. Pernai Dzūkijoje užrašiau močiutės pasakojimą: „Vaikeli, kai pagaunu kurmį, užglamonėju jį rankomis – tada mano sodintos gėlės gerai auga, turiu pardavimams lengvą ranką.“ Populiariausios liaudies medicinoje yra gyvatės. Matydami, kaip šios atsinaujina, meta odą, žmonės suprato jų gydomąsias galias. Tikėta, kad džiovintų gyvačių antpilas padeda atgauti silpstantį regėjimą. Viena mano užrašyta istorija yra apie Mištūnuose gyvenusį nuskurdusį žydelį. Liesas, oda nuėjusi spuogais, plaukai silpnučiai. Kartą vyrai sumanė iš jo pasijuokti – virdami viralą į jo puodą įmetė pasmulkintos gyvatės. O ši turi žuvų prieskonį, riebaliukų. Haimė valgo ir giria, kokia skani sriuba, o visi žiūri, kuo baigsis jam tie pietūs. Po kiek laiko žmogus pradėjo nertis: nuslinko plaukai, oda, nagai… Beje, ir gyvuliams pavasarį, kol gegutė neužkukavo, duodavo suėsti gyvatę – kailis pradėdavo žvilgėti. Ir Haimė pasidarė sveikas, ataugo nagai, plaukai, graži oda.

Kartą vieną bobutę teiravotės, ar Lietuvoje būta velnių. Nieko sau klausimas!
Išgirdau, kad Emilija gydo rožę. Pamaniau, reikia aplankyti. Su kolega pasukome į keliuką jos namo link. Staiga iš kiemo į mus lodami pasileido penki didžiuliai šunys. Nunarinau rankas ir apmiriau iš baimės. Pamaniau, liksiu be pirštų. Šunys pripuolė, apuostė mano rankas ir atstojo, o bendradarbis nė žingsnio negalėjo žengti. Pagaliau pasirodė šeimininkė ir pašaukė juos namo. Rožės gydytoją įsivaizdavau taip: balta skarytė, prijuostytė, ideali tvarka, namai kvepia žolytėmis. O pamačiau priešingą vaizdelį: keistos išvaizdos moteriškė, visa išsipešiojusi, neaiški, į stalą pasirėmęs guli girtas senis, namai apversti, nešvara, dar tie šunys… Sutrikau, nesupratau, kur patekau, iš to netikėtumo pamiršau ko atėjusi. O ji pamanė, kad esu inspektorė (mat pardavinėjo samanę, mėgo linksmybes): „Klausk, jei jau atėjai, ko nori?“ Priblokšta paklausiau, kas ant liežuvio užėjo: „Ar buvo seniau Lietuvoj velnių?“ O ji: „Bova, bova, vein kart Petris atbėga pas monės ė saka: „Emylėl, gelbėk, monei velns vejas.“ – „Petri, a to dorns?!“ – „Ne dorns, jergau muona monei velns vejas.“ Įsileidau tą Petrį ir sakau: „A to girts?“ – „Negirts, monei vejas velns.“ Žiūr, no jis negirts, pasižiūrėjau už durų, nėr ta velnia, bet pagalvojau, o jei ten kas būt? Paėmiau rožinį, ant durų užkabinau, ant lango padėjau šventą žvakę.“
Po valandos prisiminiau, kad apie rožę pasikalbėti atėjau. O ji tikrai puikiai verda rožę gydantį penkiolikos žolelių tepalą. Vėliau abi virėme. Ir dar puikų filmą apie ją nufilmavau.

Atkirsti ligą nuo ligonio duota ne kiekvienam. O kokiais veiksmais galima apsisaugoti nuo raganų kerų, jų kenkimo? Esate minėjusi užkalbėtoją iš Ukrainos, kuri teigė, kad Lietuvoje yra daug gebančių pakenkti žmonių.
Jei žmogus gydo, o ta močiutė iš Donbaso gydė, natūralu, kad pas jį ateina daugiau su šia problema susidūrusių žmonių. Manau, kad ir dabar Lietuvoje yra užsiiminėjančiųjų juodąja magija. Amžinai diskutuojama apie tai, ar gali užkalbėtojai išgydyti vėžį, kitą sudėtingą ligą. Manau, gali, bet lemia tai, kaip liga gaunama. Jei pakenkta naudojantis juodąja magija, ligos simptomai būna panašūs į vėžio formą, bet ši – tai kitos prigimties darinys. Nuo neigiamos informacijos apvalytas žmogus gali išgyti, tik reikia rasti tinkamą užkalbėtoją. Požiūris, kad Lietuvoje daug burtininkų, gali būti atsiradęs dėl stereotipų. Tarkim, Baltarusijoje sužinotume, kad visi juodieji magai gyvena Lietuvoje. Čia veikė savo ir svetimo principas: į kitataučius žiūrėta nepatikliai, nepažįstamieji kėlė baimę. Kaip apsisaugoti? Yra įvairių būdų. Pagrindinis – paties žmogaus gebėjimas gyventi santarvėje su Dievu, aplinka, savimi.

Į šią sritį suka tik stiprūs žmonės. Kaip perimama užkalbėjimo tradicija?
Viena močiutė pasakojo užkalbėti išmokusi iš kaimynės. Tais laikais buvo populiarūs natūriniai mainai – tėvai siųsdavo vaikus kaimynams pagelbėti. Kartą močiutė, ilgai stebėjusi jai padedančią mergaitę, pasakė: „Vaikeli, noriu tau perduoti užkalbėjimą, nes matau, kad gali jį perimti.“ Ir papunkčiui susakė, kaip mergaitei reikia elgtis gyvenime, koks turi būti jos santykis su žmonėmis, Dievu. Retas užkalbėtojas mokėjo viską. Vieni gydė rožę, epilepsiją, miežius, karpas, kiti gebėjo kitus dalykus daryti. O buvo toks Galinis, kaime jį vadino burtininku. Žmonės eidavo pas jį gydytis, bet ir prisibijodavo – kad nepakenktų. Tas vyras rinkdavo žoles, namuose džiovindavo vaistažoles, bet aplinkiniai apipindavo jį gandais. Kartą dvi mergaitės ėjo pas Galinį gydytis. Priėjusios žvilgt pro langą, ką tas daro. Mato: klūpo Galinis prie stalo, rankose laiko rožinį ir kartoja: „Bum balzabubi, bum balzabubi…“ Išsigando mergaitės ir puolė bėgt atgal kiek kojos neša. Sunku spręsti, ar tai panelių fantazija, ar žmogus velnius iš savęs varė, ar meldėsi. Kalbėta, esą Galinis laikydavo prie savo lovos kojos pririštą gaidį. Tikėta: jei gaidys padės kiaušinį, iš jo bus galima išsiperinti velnią, kad šis tau visą laiką tarnautų. Tradicinis kaimo gydytojas, žolininkas, bet gal ir neaiškių jėgų asmuo, poterius keistus kalbėjo, pranašaudavo, kas už ko ištekės, kaip gyvens. Tuos asmenis lydi ne tik tiesa, bet ir legendos. Riba tarp tiesos ir prasimanymo sunkiai nubrėžiama, mat nepaprastų galių turintys žmonės mistifikuojami, tačiau kad jie galėjo padėti – tiesa.

Nužiūrėti pikta akimi… Ar tiesa, kad net motinos paliktas kūdikis gali nužiūrėti?
Besilaukianti moteris žinojo nemažai draudimų – pagal laukimosi tradiciją jai siūlyta kaupti gerąsias savybes. Kad kūdikis gimtų sveikas, augtų stiprus, geras, kad gimdymas būtų sėkmingas, reikėjo laikytis tam tikrų etikos taisyklių. Mama rinkdavosi ir tinkamą maitinimo nutraukimo laiką. Negeras – kai paukščiai išskrenda, kai stiprus vėjas: užaugęs žmogus blaškysis, neras vietos. Per maitinimo nutraukimo ritualą ant stalo padėdavo rožinį, duonos, kitų daiktų, pasodindavo vaiką ir stebėdavo, ką tas čiups pirmiausia. Jei stverdavo rožinį, sakydavo, kad bus kunigas arba pamaldus, jei duoną, – geras artojas ir t. t. Atlikus ritualą, moteris nebegalėdavo maitinti mažylio krūtimi. Jei ji to nepaisydavo, sakydavo, kad to vaiko akys pasidarydavo blogos. Taip pat tikėta, kad, jei mama išvyko ir nepamaitino mažojo dvylika valandų, paros laikas pats užbaigia kūdikio maitinimo ritualą. Vaikus, kuriuos vėl pradėdavo maitinti, vadindavo atžinduliais, sakydavo, kad jie turės blogas akis. Kai toks pasižiūri į žmogų, šiam pasidaro silpna, jei – į gyvulį, tam plyšta širdis.
Bloga akimi galėjo nužiūrėti ir ko nors pavydintieji. Viena močiutė pasakojo man, kad, vaikui susirgus, labai gailėdama pardavė vienintelę šeimos maitintoją karvutę. Ir ta naujam šeimininkui neduodavo pieno. Pasakojo, stovi ta karvė, į močiutės namų pusę žiūri ir verkia. Kitas senelis sakė, kad negalima ne tik pavydėti, bet ir gėrėtis. Jis turėjo du paršus – menką ir labiau paaugusį. Žiūrėdamas į riebuilį pamanė: „Oi, koks gražuolis, pjausiu.“ Tas paršas įkišo nosį į mėšlą ir pradėjo suktis. Pasidarė bloga, teko kviesti kaimynę. Ta atėjusi atliko ritualą su druska, sudegino neigiamą energiją, ir paršas nenudvėsė.
Blogos akys yra skirtingos prigimties. Sakydavo, kad „ant jauno mėnulio gimęs“ žmogus yra jautresnis tokiam poveikiui, tarsi neturi didesnės apsaugos. Prisimenate mūsų vaikystę? Mergaitėms rišdavo didelius kaspinus – kad blogas žvilgsnis pirmiausia nukryptų į juos. Atsimenu, kartą į stovyklą atvažiavo draugė su vaiku. Mažąjį kažkas nužiūrėjo – jis pradėjo rėkti. Mama duoda valgyti, gerti – niekas netinka. Paėmiau druskos, apvedžiau tą vaiką, man tolstant, jis pradėjo migti migti ir užmigo. Druska, šventas vanduo, šventi žolynai (šiuos smilkydavo) padeda nuimti blogų akių energiją.

O kaip prisivilioti berną? Kaip atmušti vyrą nuo meilužės? Esate pasakojusi, kad naudoti sudeginti plaukai, upelio, kuris teka prieš saulę, vanduo ir t. t. Kuo su meile, santuoka, asmeniniu gyvenimu, sveikata susiję užkalbėjimai skiriasi nuo maldelių ir užkeikimų?
Meilės burtai yra priskiriami prie gerųjų maginių burtų. Aš pati jų nemažai žinau, bet manau, kad pirmiausia reikia kurti santykius, o į profesionalus kreiptis tik tuo atveju, jei labai nesiseka. Vis dėlto šia energija reikia mokėti naudotis. Neišmanydamas gali ko nors privelti, pridaryti bėdos ne tik kitam, bet ir sau. Jei jau užsiimi burtais, privalai žinoti savo galias. Jei esi labai stiprus, burtai suveiks, o jei silpnas, – atsisuks prieš tave patį.

Ką pavadintumėte didžiausiu savo gyvenimo stebuklu?
Į šią sritį patekau neatsitiktinai. Su drauge aukso medalininke Vaiva puikiai darydavome genetinius bandymus – norėjome būti mokslininkės genetikės, bet tais laikais dėl kažkokio atsitiktinumo (nors manau, kad atsitiktinumų nebūna) toks profesorius įrašė mus ne į gamybinę, o į pedagoginę grupę. Esu vilnietė, tačiau tuometis Vilniaus universiteto prorektorius Sudavičius pažiūrėjo į žemėlapį ir, retoriškai paklausęs: „Koks yra tolimiausias Lietuvos taškas?“, nusiuntė mane į Šilalės rajono Laukuvos vidurinę mokyklą. Iš tų vietų kilusi mano bendrakursė prašėsi į gimtinę, bet ten teko važiuoti man. Pedagoge dirbau metus – mokykloje buvo mažinami etatai, dar kartą patekau į mokslinę instituciją – Mokslų akademijos Botanikos institutą. Po poros metų – vėl mažinami etatai… Magijos mano gyvenime nemažai. Pirmoji mano darbovietė buvo prie Aušros vartų, antroji – Verkiuose, Lizdeikos šventyklos vietoje, o štai jau 20 metų dirbu Šventaragio slėnyje. O Laukuvos vidurinei mokyklai suteiktas Norberto Vėliaus – profesorius, kuris mane anuomet pakvietė tyrinėti liaudies medicinos, vardas. Tokių peripetijų net nesugalvotum. Taigi nieko atsitiktinio mūsų gyvenime nėra.
moteris.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.