Baltų žinyčios vartai

0

Kraupus kunigaikščio Lengvenio kerštas

viršaitis vasario 6, 2014 Istorija

Garbė ir galia, tarpusavio kovos, patekimas į nelaisvę, brolio žūtis, neviltis ir bandymas nusižudyti, milžiniška išpirka ir galiausiai žiaurus kerštas, – tokių nuotykių pakaktų keliems meniniams filmams.

Mūsų herojaus valdos buvo Nalšioje. Šaltiniai apie jį tuo metu byloja taip: „Jo širdis audringa buvo;/Juto tą gerai kaimynai,/Tik, deja, nelaimei savo,/Daug pridarė jis blogybių/Ir krikščionims, ir pagonims./Gal kas žinot norėtų./Iš kur jo išdidumass kilo:/Pats aukščiausias karalius/Lietuvoje jam buvo palankus./Miandaugu šis vadinosi./Lengvenį išdidumas suviliojo,/Kaip daug kam jau yra nutikę.“

Konfliktas su nalšėnais

Lengveniui reikėjo savo valdžią dar įtvirtinti. Kiti kunigaikščiai nemanė jam nusilenkti. Tai buvo broliai Dučius, Milgerinas ir Gineika.

Artūras Dubonis komentuoja: „Nalšioje Lengvenis buvo patikimas Mindaugo politikos įrankis. Jis susikovė su vietiniais trimis nalšiškiais – Dučiu, Milgerinu ir Gineika, kurie jautė simpatijas krikščionims. Mindaugas jų negalėjo pakęsti. Ir dėl to Mindaugas Lengvenio rankomis bandė pakirsti šitų trijų brolių įtaką Nalšioje.“

Štai čia ir prasideda kruvinoji drama, atvedusi prie baisių įvykių, parodžiusi,kad kerštui nėra ribų. Mindaugo parama Lengveniui reiškė, kad broliai negalės pasipriešinti. Anksčiau ar vėliau jų lauks neišvengiama mirtis. Jų, jų žmonų ir vaikų. Beliko vienas kelias – gauti paramą iš galingo valdovo. Arčiausiai toks buvo Rygoje – Livonijos ordino magistras.

„Livinijos eiliuotoji kronika“ taip aprašo to meto įvykius: „Kai anie tai sužinojo,/Kad Mindaugas tapo jų priešu,/Prakalbėjo: „Mes esam prispausti./Pagalvokim, ką daryti“./„Krikščionys gyvena arti mūsų,/Jų vyriausiasis kalbėjo, -/Jokime mes pas magistrą,/Patarimą iš jo gausim“.

Magistras, aišku, priėmė perbėgėlius. Už pagalbą jis tikriausiai paprašė įvilioti į spąstus patį Lengvenį. Dabar jie žinojo, kad jėgos išsilygino. Livonijos ordino parama reiškė tiek pat, kiek ir Mindaugo jėga. Tad broliai tuoj pradėjo Lengvenio medžiolę: „Tuoj tykoti jie pradėjo /Išdidžiojo Lengvenio./Aš žinau, kad Milgerynas,/Gineika ir Dučius/Slapta sekti išvyko/Į Lengvenio žemę./Dievas pats tuomet juos vedė./Jie arti prie jo priėjo,/Net savo akimis regėjo./Iš širdies tuomet pradžiugo,/Ir ilgai negaišę nieko,/Lengvenį sučiupo,/Kai jis be ginklo/Ant žirgo sėdėjo“.

Livonijos ordinui tai buvo didelis laimėjimas. Jis greitai suruošia karo žygį ir nuterioja Lengvenio žemes. Negana to, mūšiuose žuvo Lengvenio brolis. O tuo metu Rygoje buvo laukiama žinių, kuo gi pasibaigs žygis. Ir štai Lengvenis pasirodė esąs ne tik puikus karys, bet ir žynys.

Lietuvos valdovai – žyniai

Ne kas kitas, bet Lengvenis būdamas nelaisvėje Rygoje teisingai nusako šio žygio baigtį.

Pažvelkime į šaltinius: “Tuo metu Rygoj nutiko:/Lengvenis drauge su broliais /Už stalo sėdėdamas valgė./Į kumpį jis pasižiūrėjo/Ir jo širdis nelaimę praregėjo./“Nūn lietuviai kenčia skriaudą,/Mano brolis gul nukautas,/Nuo vakar iki šios dienos/Kariuomenė yra mano dvare”./Kas kaulas daug kam pamelavo,/Bet šįkart Lengvenio neapgavo./Ką tuomet jisai regėjo,/Taip tikrovėje ir buvo:/Apie žygį jis nieko nežinojo”.

Čia iškyla daug klausimų. Pirmiausia, kodėl belaisvis valgo kartu su Ordino broliais? Į klausimą atsako Artūras Dubonis: „Jis buvo aukštakilmis didikas, monarcho seserėnas, jam rodė deramą pagarbą. Jis valgė tą patį maistą su broliais. Tai buvo garantija, kad niekas jo nenori nunuodyti.“

O dabar sudėtingesnis klausimas: kodėl kumpis Lengveniui atskleidė tokias paslaptis? Karas ir burtai buvo susiję. Lietuviai niekada nepradėdavo rimto žygio, neatsiklausę savo dievų ir dievukų apie jo baigtį.

„Daug kartų yra minima kronikose, kad buvo metamas kauliukas ir spėjama, ar seksis ar nesiseks karo žygyje. Arba klausoma paukščių balsų. Daromi įvairūs būrimo ritualai, kurių metu yra stengiamasi numatyti, ar verta pradėti žygį, ar neverta. Ir tai buvo taikoma platesniu metu, nei mes galime įsivaizduoti. Kadangi karo sėkmė priklausė ne tik nuo strategijos, bet taip pat ir nuo palankaus meto. Iki šių dienų žmonės kaime kalba apie tai, kad yra laiminga valanda ir nelaiminga valanda. Ir ką nors darant reikia rinktis laimingą valandą, laiką. Tas laikas gali būti kontroliuojamas, pavyzdžiui, pagal mėnulio fazes, paros laiką, pagal savaitės dienas, bet gali būti ir nekontroliuojamas – tada metamas burtas. Pats žodis burtas yra keturkampis, reiškia, kažkoks keturkampis objektas, kuris verčiasi viena puse ar kita puse. Karo sėkmė priklausė nuo dievybių“, teigia mitologė Daiva Vaitkevičienė.

Iš vėlesnių šaltinių žinome, kad lietuviai turėjo pačių įvairiausių burtininkų, kurie ateitį burdavo ir iš oro, ir iš žvakės liepsnos, ir iš gyvulio vidurių. Tad ateities spėjimui galėjo tikti ir ant stalo gulintis kumpis. Kuo jis blogesnis? Be to, panašu, kad lietuvių kunigaikščiai buvo ne tik puikūs kariai. Jie tikriausiai kartu buvo ir nors šiek tiek žyniais. Štai žinome, kad Kęstutis aukojo jautį. Kunigaikščiai XIII amžiuje iki pat krikšto buvo vadinami „kunigais“. Vėliau, kaip žinome, šis žodis tapo skirtas kulto tarnams. Šitoks artumas mums rodo, kad anais laikais „kunigas“ valdovas atlikdavo ir religines apeigas. Tad visa tai sudėjus, visai nėra stebėtina, kad Lengvenis galėjo taip pat būti laikomas žyniu.

Mėginimas nusižudyti ir išpirka

Liūdna žinia apie brolio netektį palaužė drąsų karį Lengvenį. Jis nusprendė nusižudyti. Štai ką apie tai rašo „Livonijos eiliuotoji kronika“: „Jo širdis taip nuliūdo,/Kad jis vos nenusižudė./Aš žinau, kas tam sutrukdė:/Taip buvo todėl, kad jį stebėjo,/Už jį turto gauti norėjo“. Karo belaisviai buvo labai svarbus grobis. Už kilmingus asmenis buvo galima gauti išpirką, o ne tokius kilmingus parduoti į vergiją. Dar po šimto metų lietuviai supras, kad geriausias grobis yra būtent žmonės, nes už juos galima gauti daugiausia pinigų.

„Manome, kad vergovė buvo būdinga tik antikos laikams, bet iš tikrųjų jos mastai buvo žymiai didesni, nei įsivaizduojama. Žmonės, vergai būdavo brangi prekė, geras vergas brangiai kainuodavo. XIV a. žmonės tapo pagrindiniu grobimo objektu, nes, matyt, jie turėjo didelę paklausą“, teigia istorikas Darius Baronas.

Bet mes sugrįžkime prie Lengvenio. Kodėl jis palūžo ir nutarė nusižudyti? Iš istorinių šaltinių žinome, kad savižudybė buvo gana įprastas kelias išspręsti savo problemas. Tai darydavo ne tik lietuvių kariai, užgrūdinti kovose. Tai, matyt, žinojo ir Ordino broliai, todėl atidžiai ir stebėjo Lengvenį. Jo artimiesiems nebeliko nieko kito, kaip tik jį išpirkti. Už milžinišką tiems laikams sumą – 500 pusmarkių.O tai lygu 52 kilogramams aukso. Palyginimui galime pasakyti, kad 1286-1323 metais lietuviai pirkliai prekėm pirkti Rygoje pasiskolino 44 kg sidabro.

Atrodytų, kad čia ir baigiasi mūsų istorija. Tačiau ne. Livonijos ordino brolių laukė baisus kerštas.

Lengvenio kerštas

Sugrįžęs Lengvenis galvojo, kaip atkeršyti už patirtas skriaudas, už brolio žūtį, pagaliau už nelaisvę ir tą milžinišką pinigų sumą, kurią teko sumokėti už jį. Ir sugalvojo. Atvyko prie Cėsių pilies.

Štai tos pilies sienos ir mena tragiškus įvykius bei žiaurų Lengvenio kerštą. Neįspėti Livonijos ordino kariai vis tiek nusprendė susikauti su Lengveniu. Penki šimtai vyrų iš pilies stojo mūšin su lietuviais. Ir tai buvo jų klaida. „Devyni pražuvo broliai,/O dešimtas nešt turėjo/Lig pat Lietuvos krašto /Nukirstą komtūro galvą,/Jam į rankas įduotą./Jis gailėjos gyvas likęs,/Kad nežuvo drauge su broliais,/Kol tą galvą jis gabeno,/Taip daryti jis turėjo,/Mat Lengvenis jį prispyrė./Vedėsi jį į savo kraštą,/Kad už brolį nužudytų/Ir jo mirtį lengviau ištvertų“, byloja šaltiniai.

Artūras Dubonis taip komentuoja šį įvykį: „Jis labai žiauriai atkeršijo. Pirmiausia už brolio žūtį. Su piktais karininkais jis atsėlino iki dabartinių Cėsių, Vendeno pilies, ir pagavo komtūrą, išžudė devynis brolius, o dešimtas tempė komtūro galvą į Lietuvą. Ir pats garantuotai palydėjo galvą Lietuvoje, o šitą galvą Ryga greičiausiai turėjo išpirkti.“

Štai tokia žiauri ir liūdna istorija nutiko XIII amžiaus viduryje. O kaip toliau susiklostė Lengvenio likimas? Jis išnyksta iš šaltinių. Daugiau kronikos nefiksavo jo nuotykių.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.

© 2014, viršaitis. All rights reserved.