Baltų žinyčios vartai

0

Senovės lietuvių tikėjimo sąsajos su kitomis religijomis

viršaitis gruodžio 17, 2010 Dvasinis ugdymas, PASAULĖŽIŪRA

Senovės lietuvių tikėjimas
(Parengė R. Kairaitis)

Apie senąjį lietuvių tikėjimą geriausiai žinome mes patys – lietuviai, nes tai glūdi giliai mumyse. Tereikia tiktai parimti ir prisiminti. Kiekvienas turėtume ieškoti ir surasti savo Romuvą. Ši Romuva – tai mūsų ramybės vieta arba Dieviškos Palaimos būsena – Romovė, kuri yra pats brangiausias žmogaus turtas, ne žemiškas, ne medžiaginis, bet dvasinis turtas.

Surasti šią Romuvą – neišvengiamas kiekvieno žemės keliauninko, žmogaus gyvenimo tikslas, nepriklausomai nuo to, žino jis tai, ar ne.

Mūsų protėviai jautė, kad jie yra žemės pagimdytos visatos dalelės. Jie buvo stipriai suaugę su visa gamta, kurioje nebuvo ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Visa buvo Viena. Žmogus jautė paslaptingai alsuojančią Gyvybės Jėgą. Jam atrodė, kad nuo Jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visokis augimas (žmogaus, gyvulio, augalo) bei keitimasis (gimimas, mirtis, atgimimas).

Paslaptingoji Gyvybės Jėga žmogų supančiame pasaulyje glūdėjo ne visur vienodai sutelkta. Dėl to tam tikri daiktai (gyvūnai, augalai ir kt.) turėjo ypatingą galią. Buvo įdvasinami ne tik atskiri gumbuotai, kreivai, neįprastai išsišakoję ar iš dviejų kelmų kamienų į vieną suaugę medžiai, bet dvasių buveine laikytos ištisos giraitės, upeliai, ežerai, akmenys.

Lietuvoje išlikę labai daug vietovardžių, turinčių pavadinime šaknį „alk“ (Alkakalnis, Alkalnis, Alkmiškis, Alkupis ir t.t.). „Alkos“ reiškia dar ir pievas, laukus, akmenis, salas, ežero iškyšulius. Tai buvo šventos, neliečiamos vietos, kuriose gyveno „gerosios dvasios“. Metraštininko Dlugošo žodžiais tariant, lietuviai yra turėję židinių (ugniaviečių), paskirstytų po kaimus bei šeimas. Ten būdavo deginami mirusieji.

Įvairūs medžiai – ąžuolas, liepa, šermukšnis, eglė, jovaras, – turėjo ypatingą galią. Didžiai gerbiamas buvo žaltys – laimės ženklas.

Lietuvių Dievų garbinimo vietos vadintos romovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kitais vardais. Tai dažniausiai tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba ypatingoje vietoje esančios kalvos.

1326 metais Kryžiuočių ordino brolis, kunigas Petras Dusburgietis baigė savo „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė magistrui. Joje jis įrašė ir tokius žožius:
„Jie (prūsai), nepažindami (krikščionių) Dievo, sudievino visą pasaulį: saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius ir keturkojus gyvūnus, netgi rupūžes. Jie taip pat turėjo šventus miškus, laukus ir vandenis, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti„. Tokiame sudievintame pasaulyje gyveno baltai. Senieji mūsų protėviai manė, kad žmogaus buvimas yra galimas tik dėka nuolatinio ryšio su Dangumi.

Anksti pavasarį žmonės išeina į laukus, vaikšto žeme ir kreipiasi į Deivę Žemyną, į Žemę – Didžiąją Motiną:
„Žemyna, Žiedkelėle, žydėk rugiais, medžiais ir visais javais„.

Kryžiuočių ordinas grobė baltų žemes, žudė žmones, bet senojo tikėjimo neišnaikino. Atėjūnams nerūpėjo Jėzaus atnešta šviesa, nes juos buvo užvaldęs gobšumas. Jėzaus mokymas jiems buvo tik priedanga. Jie nenorėjo įsiklausyti į apaštalo Pauliaus žodžius:
„Nes ne įstatymo klausytojai teisūs prieš Dievą, bet įstatymo vykdytojai bus pateisinti. Mat, kai pagonys, neturėdami įstatymo, iš prigimties daro, ko reikalauja įstatymas, tai jie, nors ir neturi įstatymo, yra patys sau įstatymas. Jie parodo įstatymo reikalaujamą darbą, įrašytą jų širdyse. Tą patį paliudys jų sąžinė ir sprendimai, kurie vienas kitą kaltins arba ir teisins“ (Rom.2,13-15).

Prisiminkime Jėzų. Jis kalbėjo:
„Iš tiesų sakau jums, niekas negali būti laimingas, jei negyvena kaip dera„.

Čia žmonės jam atsakė:
„Mes visi gyvenam pagal Mozę, o visi iš jo gauti įsakymai Šventajame Rašte surašyti„.

Ir tarė jiems Jėzus:
„Nurodymų, kaip dera gyventi, neieškokite Šventajame Rašte, nes įsakymus diktuoja gyvenimas, o tai, kas Rašte parašyta – nebegyva. Iš tiesų sakau jums, Mozė gavo įsakymus iš Dievo, pasakytus gyvu žodžiu. Ir jis byloja apie gyvenimą. Šį žodį ištarė Gyvybės Dievo lūpos ir skelbė pranašai gyviems žmonėms. Visa, kas gyva, liudija Gyvybės darną. Ją teigia žolė, medis, upė, kalnas ir paukščiai, dangus ir žuvys, ežerai ir jūros, o ypač ieškokite to liudijimo savyje„.

„Iš tiesų, sakau jums: visa, kas tikra ir gyva, labiau liudija apie Dievą, negu negyvas raštas. Viešpats sukūrė gyvybę visuose pavidaluose tokią, kad ji bylotų apie amžiną gyvenimą ir mokytų žmogų tikrojo Dievo priesakų. Dievas juos ir rašė ne į knygų puslapius, bet į jūsų širdį ir jūsų dvasią. Tai liudija jūsų alsavimas, jūsų kraujas, jūsų kaulai, jūsų oda, jūsų akys, jūsų ausys ir kiekviena, kad ir menkiausia jūsų kūno dalelytė. Šie priesakai glūdi visur – ore, vandenyje, žemėje, augaluose, saulės spinduliuose, jūrų gelmėse ir kalnų aukštybėse„.

„Visi jie skirti jums, kad galėtumėte suprasti, ką skelbia ir ko trokšta Gyvybės Dievas. Deja, jūs užmerkėte akis, kad nieko nematytumėt ir užsikimšote ausis, kad nieko negirdėtumėt. Iš tiesų, sakau jums: rašymas – žmogaus rankų darbas, o tuo tarpu gyvybė ir visi jos pavidalai – Dievo kūrinys. Kodėl nesiklausote Dievo žodžio, Jo kūriniuose įkūnyto, ir gilinatės į raštus, kurių mintys sustingusios, nes jas įrašė žmonių rankos?“ (Evangelija pagal Joną).

Štai ką kalbėjo kunigaikštis Gediminas pasiuntiniams vienuoliams:
„Aš tinku gerbti popiežių kaip tėvą dėl to, kad jis senesnis už mane, o tokius aš vadinu tėvais, arkivyskupą taip pat laikau tėvu, nes jis irgi vyresnis už mane; tuos, kurie to paties amžiaus kaip aš, vadinu broliais, o jaunesnius už save – sūnumis. Aš nedraudžiu krikščiomims tarnauti Dievui pagal jų papročius, nedraudžiu rusams melstis pagal jų apeigas ir lenkams – jų papročiu. Leiskit ir mums garbinti Dievą mūsiškai: mūsų visų VIENAS Dievas„.

Istoriniais duomenimis aukštaičiai apkrikštyti 1387 metais, žemaičiai – 1413 m., o sūduviai – 1520 m. Naujasis tikėjimas pamažu plito aukštuomenės rūmuose ir tarp miestiečių, o žemdirbiai nepamiršo ir senosios tikybos. Jų papročiuose, sutartinėse ligi šių dienų išliko gausybė pagoniškų (lot. paganus – kaimietis, pakraštinis) elementų. Jų pilnos ir liaudies dainos.

Pavasarį vyrai susirenka tuščiame lauke ir uždainuoja:
Jurja, geras vakaras!
Jurja, paimk raktus,
Jurja, atrakink žemę,
Jurja, išleisk žolę!

Ir jie tiki, kad laukas sužaliuos.

„Senovės tikyba dar ir šiandien žmonėse gyva. Ugnis vis dar šventa. Dainelė apie saulę, Dievo dukryte vadinamą, aiškiai parodo, kad lietuviai senovėje Dievo neįsivaizdavo didžiu ūpingu žmogumi, bet Visumos Priežastimi. Tūlose naminėse apeigose dar šiandien pasirodo, kaip labai pajautė lietuviai viso pasaulio vienybę. Valgis, pavyzdžiui, laikytas auka, kurią gamta žmogui teikia. Ir senovės raidės yra išlikusios. Jos randasi juostų raštuose ir kapų krikštuose“ (ištrauka iš Vydūno „Lietuvių tikybos prasmė senovėje„).

Senovės lietuvių tikėjime, panašiai kaip ir induizme, yra daug Dievaičių. Tačiau jie – To Vieno Aukščiausiojo dalelės, tarnaujančios Jam ir esančios Tos Pačios Prigimties.

„Gamta – tai Dievo kūryba; kad pamatytume Dievo grožį gamtoje, reikia ne fizinio, bet vidinio regėjimo. Jei jį turėsite keliaudami per žemę, pasijusit esą piligrimais. Kiekviename debesies taškelyje ar žalumos lopinėlyje pamatysit Dievą. Tas grožis (Sundaram) turi padėti žmogui suvokti Tiesą (Satjam), o Tiesa jus praturtins. Tai gamtos kelias. Dievo kūrinio grožis veda žmogų prie Dievo. Stovėdami prieš paveikslą, jūs susidomit jo autoriumi, o Dievas, žmogui suvokus Tiesą, dovanoja jam palaimą, kuri yra didžiausias turtas“
(Šri Satja Sai Baba)

spauda.lt

(Rašiniuose skelbiamos autorių nuomonės nėra BALTAI.LT pozicija senojo baltų tikėjmo atžvilgiu) . Todėl kviečiame išsakyti ir savo požiūrį. Siųskite straipsnius info(@)baltai.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.