0

Mįslingas akmuo glumina mokslininkus

kovo 10, 2014 Neįprasti reiškiniai ir įvykiai

Denisas NIKITENKA//

Prieš 15 me­tų iš Kur­šių ma­rių dug­no, se­no­vi­nio ban­go­lau­žio Ni­do­je iš­trauk­tas ak­muo su mįs­lin­gu ženk­lu su­do­mi­no Va­ka­rų Lie­tu­vos is­to­ri­kų, ar­cheo­lo­gų ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kų bend­ruo­me­nę.

Iki šiol ra­miai vie­no ni­diš­kio kie­me gu­lė­jęs pa­slap­tin­gas pra­ei­ties liu­dy­to­jas su­kė­lė dis­ku­si­jų aud­rą po LŽ at­lik­to ty­ri­mo, ku­ris bent kol kas ne­tu­ri pa­bai­gos.

Nė vie­nas aka­de­mi­nio pa­sau­lio ty­ri­nė­to­jas ne­drį­so vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti, kas ir ko­dėl ga­lė­jo ant ak­mens iš­kal­ti aps­kri­ti­mą su trim spin­du­liais vie­no­dais kam­pais. Ver­si­jos – nuo vi­kin­gų, bal­tų gen­tis sie­kian­čių lai­kų ri­bo­ženk­lio iki XIX-XX a. pr. ženk­lo.

Nendryne, vokiečių statytame bangolaužyje Nidoje rastas akmuo su iškaltu ženklu tapo neįmenama mįslė. Deniso Nikitenkos nuotraukos

Nendryne, vokiečių statytame bangolaužyje Nidoje rastas akmuo su iškaltu ženklu tapo neįmenama mįslė. Deniso Nikitenkos nuotraukos

Iš­trau­kė iš marių

Ni­da yra taip gau­siai lan­ko­ma tu­ris­tų, ty­ri­nė­ta moks­li­nin­kų, kad ži­nia apie ak­me­nį su se­no­vi­niu ženk­lu bu­vo dau­giau nei ne­ti­kė­ta. Apie to­kį ra­di­nį LŽ tvir­ti­no nie­ko ne­ži­no­ję nei žy­mūs Klai­pė­dos kraš­to is­to­ri­kai, nei pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, nei kai ku­rie ar­cheo­lo­gai.

Pa­slap­tin­gas pra­ei­ties pa­mink­las LŽ žur­na­lis­tui taip pat ži­no­mas ta­po tik apie jį už­si­mi­nus ke­le­tui ni­diš­kių, ku­rie pa­pra­šė pa­ban­dy­ti iš­siaiš­kin­ti, kas per ženk­las ir ko­kiu tiks­lu ga­lė­jo bū­ti kaž­kie­no ran­ko­mis iš­kal­tas.

Is­to­ri­jos ke­lias pra­si­de­da Kur­šių ma­rio­se, vie­ną pa­va­sa­rį per le­do­ne­šį prieš 15 me­tų. Anuo­met ma­rių pa­kran­tė­mis vaikš­ti­nė­jęs se­nas ni­diš­kis Juo­zas nu­ta­rė ap­žiū­rė­ti ir pa­kran­tė­je esan­čią ak­me­nų sang­rū­dą prie Ni­dos evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios.

„Ten da­bar la­bai tan­kus ne­ndry­nas, ku­ris sle­pia dau­gy­bę se­nų me­di­nių po­lių ir tarp jų su­dė­lio­tų ak­me­nų. Yra ži­no­ma, kad XX a.pr. šio­je vie­to­je vo­kie­čių bu­vo sta­ty­tas vie­nas iš kai­me­lio ban­go­lau­žių. Aš mėgs­tu vaikš­čio­ti pa­ma­riais ir ieš­ko­ti įvai­rių įdo­mių ra­di­nių, to­dėl ap­žiū­ri­nė­da­mas po van­de­niu gu­lin­čius ak­me­nis ne­ndry­ne net žag­te­lė­jau iš­vy­dęs ap­va­laus, iš­kal­to ženk­lo si­lue­tą ant vie­no iš jų“, – LŽ pa­sa­ko­jo ni­diš­kis.

Iš­kė­lęs ne­men­ką ak­me­nį ir nu­va­lęs dumb­lius, žo­les ni­diš­kis ant ak­mens ra­do iš­kal­tą gra­žų aps­kri­ti­mą su tri­mis spin­du­liais ja­me.

„Man pa­si­ro­dė tai la­bai įdo­mu, to­dėl ak­me­nį par­si­ne­šiau į so­dy­bą. Jis ten ir da­bar gu­li. Va­žia­vo pas ma­ne ir vo­kie­čių pro­fe­so­riai, ir ke­le­tas lie­tu­vių ty­ri­nė­to­jų, ta­čiau nė vie­nas ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti: kas čia per ženk­las ir kam jis rei­ka­lin­gas? Vo­kie­čių moks­li­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad tai – se­nas, bal­tų gen­čių ir vi­kin­gų lai­kus sie­kian­tis Sau­lės ar­ba ug­nies ženk­las“, – pa­sa­ko­jo nuo pra­ėju­sio am­žiaus šeš­to­jo de­šimt­me­čio Ni­do­je gy­ve­nan­tis se­no­lis.

Jis pri­dū­rė, kad sa­vo kie­me tu­ri ir se­ną gir­nų ak­me­nį, ku­rį, ti­krai ži­no­ma, jo tė­vas at­si­ga­be­nęs iš Ši­lu­tės.

„Ir tas gir­nų ak­muo toks pats, kaip ir anas, ku­ris su aps­kri­ti­mo ženk­lu“, – tei­gė jis.

 

Gim­ti­nė – ki­ta­me krante

Ban­dant at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas per ženk­las ga­lė­jo bū­ti iš­kal­tas mįs­lin­ga­me ak­me­ny­je ver­ta pa­nag­ri­nė­ti ver­si­ją, iš kur jis ga­lė­jo at­ke­liau­ti?

Pa­čio­je Kur­šių ne­ri­jo­je na­tū­ra­lių, ypač di­des­nių ak­me­nų pra­ktiš­kai nė­ra, to­dėl ban­go­lau­žių, mo­lų sta­ty­boms bu­vo nau­do­ja­mi at­vež­ti­niai ak­me­nys iš ry­ti­nio ma­rių kran­to. Ni­dos at­ve­ju mo­liu­kai ir ban­go­lau­žiai dau­giau­siai bu­vo sta­to­mi XX a.pr.

To­dėl la­bai ti­kė­ti­na, kad ni­diš­kio Juo­zo ras­tas ak­muo yra at­ke­lia­vęs iš Ši­lu­tės ar­ba Klai­pė­dos ra­jo­no. Šią ver­si­ją su­stip­ri­na ir tai, kad gir­nų ak­muo at­ga­ben­tas bū­tent iš Ši­lu­tės.

Tad įver­ti­nus šią ap­lin­ky­bę, mįs­lin­ga­sis ženk­las ga­lė­jo bū­ti iš­kal­tas Ne­mu­no že­mu­py­je. O šis kraš­tas yra va­di­na­mas tri­jų van­de­nų – Ne­mu­no, ma­rių ir jū­ros – kraš­tu.

„Ta­čiau aš pir­mą kar­tą gir­džiu apie to­kį ak­me­nį Ni­do­je ir ti­krai ne­su nie­kur mū­sų kraš­te ma­čiu­si to­kio ženk­lo. Tai yra ypa­tin­gai įdo­mu mums, nes sle­pia kaž­ko­kią ne­ži­no­mą is­to­ri­jos de­ta­lę. Bū­ti­nai pa­sis­teng­si­me pa­ty­ri­nė­ti šio ak­mens kil­mę nuo­dug­niau“, – LŽ sa­kė Ši­lu­tės is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ro­za Šikš­nie­nė.

Įdo­miau­sia, kad ak­me­ny­je iš­kal­tas ženk­las tu­ri la­bai lo­giš­ką pa­aiš­ki­ni­mą ar spė­ji­mą, ko­dėl jis ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mas bū­tent Ne­mu­no del­tos kraš­te. Mat trys spin­du­liai ga­li reikš­ti ir tri­jų van­de­nų et­nog­ra­fi­nį pa­va­di­ni­mą, ir tri­jų ke­lių su­si­kir­ti­mą.

Yra ži­no­ma, kad anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais vi­kin­gai pre­kiau­ti ir plė­ši­kau­ti plau­kė Ne­mu­nu aukš­tyn (ver­ti­ka­lus spin­du­lys), o į jo že­mu­pį at­plauk­da­vo ar­ba są­siau­riu ties Smil­ty­ne (vie­na šo­ni­nė spin­du­lio at­ša­ka), ar­ba bu­vu­sia, da­bar ne­beeg­zis­tuo­jan­čia pro­ta­ka Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je, Kur­šių ne­ri­jos pra­džio­je ties Kran­to kai­mu (an­tra spin­du­lio at­ša­ka). Tai – tik prie­lai­dos.

Ver­si­ja – riboženklis

LŽ su­si­sie­kus su įvai­rių sri­čių se­no­vės ty­ri­nė­to­jais te­ko iš­girs­ti pa­čias įvai­riau­sias ženk­lo ant ak­mens ver­si­jas.

Žy­mus ar­cheo­lo­gas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to (KU) prof. Vla­das Žul­kus įsi­ti­ki­nęs, kad ak­me­ny­je yra iš­baig­tas ri­bo­ženk­lis.

„To­kiais žy­mė­da­vo mies­tų, mies­te­lių ar dva­rų že­mių ri­bas. Juos sie­čiau su taip va­di­na­mais „na­mų ženk­lais“ (Haus­mar­ken), ku­rių pa­vyz­džių Klai­pė­do­je ži­no­me iš XVI a. Tai bu­vo vi­suo­ti­nai pa­pli­tu­si ma­da ženk­lin­ti sa­vo nuo­sa­vy­bę ar ga­mi­nius, žūk­lės įran­kius (Šven­to­jo­je) ir pan. Ta­čiau, jei tai ri­bo­ženk­lis, įdo­mu, su ko­kio­mis ri­bo­mis ar kie­no nuo­sa­vy­be jis ga­li bū­ti sie­ja­mas? Lai­ko­tar­pis? At­ro­do ne­se­niai pa­da­ry­tas, gal XVI-XIX a.”, – LŽ ra­šė moks­li­nin­kas.

Ta­čiau ki­to KU ar­cheo­lo­go dr. Klai­do Per­mi­no ma­ny­mu, tai ti­krai nė­ra “ti­piš­kas ri­bo­ženk­lis”. Šis moks­li­nin­kas mi­nė­tą ak­me­nį vie­nin­te­lis iš LŽ po­kal­bi­nin­kų yra „gy­vai“ ma­tęs prieš po­rą me­tų.

„Jei tai ir ri­bo­ženk­lis, tai jis ne­tgi la­bai ne­ti­piš­kas, nes to­kių ar bent pa­na­šių nė­ra ži­no­ma. Be to, mies­te­lių ir dva­rų ri­bo­ženk­liai ne­ga­li bū­ti sie­ja­mi su „Haus­mar­ken“, nes lyg­me­nys ir pa­skir­tys ne tie. Na­mų ir daik­tų nuo­sa­vy­bės ženk­lai nie­ko pa­na­šaus su šiuo ženk­lu ne­tu­ri ir gra­fi­ne pra­sme, jie la­biau, są­ly­gi­nai į ru­nas ar hie­rog­li­fus pa­na­šūs. Jei tai bū­tų “ti­piš­kas ri­bo­ženk­lis” ar nuo­sa­vy­bės ženk­las, mes to­kių ak­me­nų Kurš­ma­rių re­gio­ne ir pa­jū­ry­je ži­no­tu­mė­me ti­krai ne vie­ną… Bet ži­no­me tik šį“, – tei­gė jis.

K.Per­mi­no ma­ny­mu, ženk­las ant ak­mens grei­čiau­siai yra ga­na „švie­žias“.

„Dėl ko taip ma­nau? Pir­ma, įrai­žy­mas – per­ne­lyg tai­syk­lin­gas, vi­si spin­du­lių kam­pai tie pa­tys. Ki­tas da­ly­kas – grio­ve­liai ga­na vie­no­do sto­rio, kas ro­dy­tų gal net tai, jog iš­rai­žy­mui bu­vo nau­do­tas koks nors ne­la­bai pri­mi­ty­vus įran­kis. Be to, tie grio­ve­liai, ma­no nuo­mo­ne, yra per siau­ri (bent aps­kri­ti­mo) ir tuo pa­čiu per gi­lūs, kad bū­tų bū­din­gi lai­ko­tar­piui iki XIX a. Pats aps­kri­ti­mo už­pil­dy­mas yra ne­bū­din­gas or­na­men­tas bal­tams“, – svars­tė jis.

Nė­ra analogų

Ta­čiau ki­tų moks­li­nin­kų ma­ny­mu, Ni­dos ak­mens ženk­las ga­li bū­ti ir ne­pa­baig­tas bal­tų sim­bo­lio – Sau­lės – ženk­las.

Pa­sak et­no­kos­mo­lo­go Li­ber­to Klim­kos, spin­du­liai da­li­ja aps­kri­ti­mą į tris be­veik ly­gias da­lis, o tre­je­tas – pir­map­ra­dės skai­čiuo­tės pa­grin­das.

„Tarp dvie­jų ran­da­si tre­čias, trys mė­nu­lio fa­zės, trys tam­sios nak­tys, tri­da­lis pa­sau­lis – dan­gus, že­mė, po­že­mis. Trys aukš­čiau­sios in­doeu­ro­pie­tiš­kų tau­tų die­vy­bės, tre­je­tai­nė ar­cha­jiš­kos vi­suo­me­nės struk­tū­ra, tris kar­tus da­ro­mi bur­tai ir t.t. Ga­li šis ženk­las bū­ti, pvz., ir ri­bo­ženk­liu tarp tri­jų ša­lių, o aps­kri­ti­mas – ho­ri­zon­to li­ni­ja. Vi­sas įdo­mu­mas, kad ana­lo­gų ne­ma­ty­ti nei Gu­di­jos, nei Lat­vi­jos me­džia­go­je”, – LŽ tei­gė jis.

Ta­čiau pa­mi­nė­jus apie esą iš to­kio pa­ties ak­mens pa­ga­min­tą gir­na­pu­sę, sau­go­mą Ni­do­je pas Juo­zą, ty­ri­nė­to­jas at­krei­pė dė­me­sį ir į šią ap­lin­ky­bę.

„Ta­da is­to­ri­ja ga­li vi­siš­kai nau­ju ra­kur­su pa­si­suk­ti. Nes bu­vo to­kia ger­bia­ma pro­fe­si­ja, kaip gri­na­ka­liai, ku­rie ga­mi­no gir­nas ir ma­lū­nams, ir na­mų ūkiams. Gal ant to ak­mens – gir­na­ka­lio ženk­las? O gal čia pa­vaiz­duo­tos be­si­su­kan­čios gir­nos?“ – spė­jo jis.

Vie­nas žy­miau­sių mi­to­lo­gi­nių ak­me­nų ty­ri­nė­to­jų, ar­cheo­lo­gas dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius LŽ ne­ga­lė­jo tiks­liai at­sa­ky­ti, kas per ženk­las pa­vaiz­duo­tas, to­kį jis ma­tė iš­kal­tą pir­mą kar­tą.

„Tai pa­na­šu į žy­me­nį. Da­lis jų ga­lė­jo bū­ti iš anks­tes­nių lai­kų, bet su­nku be spe­cia­lių ty­ri­mų pa­sa­ky­ti. Na, uos­te, prie­plau­ko­je, ne­tgi po van­de­niu ras­tas ak­muo… Tad gal toks ženk­las ga­lė­jo ką nors žy­mė­ti, ženk­lin­ti?“ – spė­jo jis.

Mo­lė­tų kraš­to mu­zie­jaus et­no­lo­gas Jo­nas Vaiš­kū­nas LŽ taip pat ti­ki­no nie­ko kon­kre­taus ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti. „Ga­li bū­ti ir as­me­ni­nis ženk­las, ga­li būt ir ri­bo­ženk­lis, ga­li būt ir ne­baig­ta kal­ti še­šia­la­pė…“ – svars­tė jis.

Mįs­lės ne­pa­dė­jo įmin­ti ir Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus is­to­ri­kai. Fak­tą, kad tai nė­ra ži­no­mas na­vi­ga­ci­nis ženk­las, pa­tvir­ti­no ir Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio jū­rų uos­to di­rek­ci­jos lai­vy­bos spe­cia­lis­tai.

Šaltinis lzinios.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.