0

Gruodžio 17 d. Saturnalijų – Kuronalijų šventė

gruodžio 17, 2010 Istorija, PASAULĖŽIŪRA, tradicijos ir papročiai

„Saturnalijos“ buvo per žiemos solsticiją švenčiama romėnų šventė, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui, Jupiterio tėvui.  Saturnas (lot. Saturnus) – vienas iš seniausių dievų. Graikų mitologijoje Saturno atitikmuo – Kronas. Todėl Saturnalijos romėniškai, o graikiškai Kronijos. Įdomi sąsaja su prūsų religija, kadangi šaltiniai mini Kurono šventyklą Rusnės saloje. Simonas Daukantas  „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ knygoje pateikia tokį aprašą:

<…> dešimtame amžiuje žemaičių žinyčia saloj Rusnėj yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščionių kunigas, vienuoliktame amžiuje gyvenąs, tvino svietas nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys, beje gudai ir biskajai (1). Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba penai, norėdami su žemaičiais prekioti gintarais, kurie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję per 100 metų pirm gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba Kronu vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną Kronu praminę, kuri senovės raštuose visados nuo prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje žinyčioje amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko, regis, ir pačią salą, kaipo šventą vietą, kurioje ugnis rusėjo, Rusne yra pramine, o patį kraštą Parusniu, gyventojus, tenai gyvenančius, parusiais, arba parusėnais. Paskui atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo įrašyti metai jos įkūrimo, būk nusiuntę popiežiui Inocentui III į Rymą(2). <…>

Toliau minimi kuriai: „Antrasis raštininkas, paskiau rašąs, sako; „Žemaičių pajūriuose (Sarmatorum) yra žmonės garbinantys savo dievą, vadinamą KUROS, beje, saulė, ant kurio garbės tuoįtimpos ugnį kūrinantys, nuo ko ir patys kuriais vadinantys.“

Kuroną mini ir kitas nepriklausomas šaltinis J.Stakutės de Rosales „Senasis Aisčių metraštis“ (psl.49-50)

„Romuvos šventovė, matyt buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą. Šventyklų visada būta Aismarių – kuršių ruože. Nadruvos šventykla, atrodo, išsilaikė iki prūsų tautos išnykimo. Bremeno Adomas rašė, kad į Romuvą suvažiuodavo maldininkai iš viso pasaulio, daugiausiai iš Ispanijos ir Graikijos <…>
Bremeno Adomo laikais Ispanijoje gyveno vizigotų palikuonys, o vadinamoji „Graikija“ anuomet buvo Bulgarija, čia Romos imperijos žlugimo metu ilgiausiai gyveno gudai. Pats Ispanijos kronikos autorius Alfonsas X greičiausiai žinojo, kad jo tėvų ir senelių laikais dar buvo keliaujama iš Ispanijos klausytis Nadruvos orakulų.
Terminai, kuriais įvairūs senieji Ispanijos raštai apibūdina Skančios ir Baltijos salas, rodo, kad kalbama apie ypatingą vietovę, į kurią šiandien reikėtų žiūrėti kaip į dvasinę visų baltų sostinę. Ne veltui Dusburgas lygino Romuvą su katalikų Roma, ir toks teiginys turbūt buvo žymiai rimtesnis negu dabartiniai istorikai norėtų pripažinti.
Iš lietuviškų padavimų galima spręsti, kad, prūsams žlugus, Romuvos šventovė galėjo būti perkelta į Rusnės žiotis, o iš ten – į Ventės ragą. Broaniaus Kviklio didžiojoje Lietuvos geografijoje randame tokį aprašymą: „Padavimai sako, kad priešais Rusnę, Kuršių mariose buvusi sala, Perkūnkalvė, kurioje buvusi senovės lietuvių ar prūsų šventykla Romuva. Čia degusi amžina ugnis; visą laiką ąžuolinėmis malkomis kurstoma ji rusenusi; iš čia ir Rusnės vardas. Tačiau tą saliukę paskandinusios Kuršių marios bangos.
Senosios tikybos kunigai apsigyvenę prie Ventės rago. Tačiau ir čia ilgai nepabuvę – nuvykę dar kiek toliau ir apsigyvenę kaime, kuris ir dabar Žyniais vadinamas. Yra žinių, kad, įsteigus Klaipėdos pilį, Perkūnkalvės saloje pilį pastatęs Rygos vyskupas, tačiau XIII a. gale, kilus vaidams tarp vyskupo ir Ordino, ji buvusi sugriauta“ (B. Kviklys, „Mūsų Lietuva“t. IV, p. 695-696)
Kalbininkai lengva ranka atidavė kitiems keletą senųjų mūsų žodžių, susijusių su Pabaltijos jūros pakraščio šventosios ugnies įvardijimu. Savaime aiškus Kuršių (kurti, kurenti) vardas buvo atiduotas ugrofinams, užmirštant kad jų kalba patyrė didelę baltų įtaką dargi prieš 4000 metų. Narbuto pastebėtas ir istorikų užginčytas Nemuno žemupio vardas „Kuronis“ įdomus tuo, kad taip buvo vadinamas tik žemupys, kur įteka į Kuršių marias. Lėtai vykstantį gamtos reiškinį rodanti šaknis rus- (ar tai būtų vandens tekėjimas, ar ugnies rusenimas) buvo priskirta niekada neegzistavusiems indoeuropiečiams“, o grynai baltiškas Skandijos – šiandien vadinamos Nerija – vardas nei iš šio, nei iš to padovanotas švedams. Galingos gudų tautos kilmės vieta buvo atiduotas švedams. Galingos gudų tautos kilmės vieta buvo atiduota anuomet menkai apgyvendintai Skandinavijai.<…>“

Matome prūsuose buvusią nadruvių orakulo vietą ir Dangaus Dievo Krono – Kurono šventyklą, logiška daryti prielaidą, kad turėjo būti tam skirta šventė. graikiškas ir romėniškas atitikmuo leidžia lyginti romėnų mitraistinę saulės atgimimo šventę, kurią turėjo švęsti ir Nadruvoje prūsai. Tai „Saturnalijos“ romėniškai, o graikiškai „Kronijos“ šventė.

Saturnas — vienas iš seniausių romėnų dievų (497 m. pr. Kr. Forume jam pastatyta šventykla vietoj ankstesnio altoriaus ). Ne vėliau kaip III a. pr. Kr. Saturną imta identifikuoti su gr. Kronu (jis suryja savo vaikus). Tai leidžia interpretuoti Saturną: kaip nenumaldomą laiko tėkmę, naikinančią tai, ką pati sukūrė, arba kaip sėkla grįžtančia į žemę, kuri ją užaugino. Kad ir kokios būtų pirmykštės Saturno funkcijos, dėl Krono mitų įtakos Saturną imta garbinti kaip aukso amžiaus dievą, vieną pirmųjų Lacijaus valdovų. Anot mito, į Lacijų Saturnas pabėgo po to, kai jį nuvertė nuo sosto sūnus Jupiteris. Lacijuje Saturną priėmė ten viešpatavęs Janas ir dalijosi su juo valdžia. Saturnas išmokė pavaldinius verstis žemdirbyste, vynininkyste ir civilizuotai gyventi, todėl visą šalį imta vadinti Saturno šalimi. Saturnui skirta Saturnalijų šventė (gruodžio 17 d.), kurios pirminis pobūdis neaiškus, 217 m. pr. Kr. tapo panaši į gr. Kronijas. Šventės metu ponai ir tarnai susikeisdavo vietomis, viešpatavo laisva karnavalinė linksmybė, būdavo lankomi draugai, dalijamos dovanos, ypač vaškinės žvakės (cerei), gal būt pabrėžiant laukiamą saulės sugrįžimą, ir sigillaria (mažos molinės skulptūrėlės). Būdavo renkamas komiškas Saturnalijų valdovas. Manyta, kad šioje šventėje atsispindi prisiminimai apie turtą, visuotinę laisvę ir lygybę. Šventės būta labai populiarios ir ji tęsdavosi 5-7 dienas. Saturno šventykloje saugota valstybės kasa. Saturnui būdavo skiriami nužudytų priešų ginklai. Galbūt kad išpirktų pralietą kraują ir pašalintų neigiamą poveikį pasėliams. Saturno žmona laikyta su Rėja identifikuojama Opė. Labiausiai Saturno kultas buvo paplitęs Afrikoje, kur susiliejo su vietinių dievų kultais. Saturnos kultas populiarus daugiausia tarp paprastų žmonių. Kai kuriuos papročius perėmė Kalėdos.  Tai labai primena lietuviškas kalėdines persirengėlių vaikštynes. Saturnalijų metu, kaip ir pas mus Lietuvoje, buvo persirengėlių paprotys – pakeisti „lytį“ sukeičiant vyro ir moters kaukes. Vyras persirengdavo moterimi ir atvirkščiai. Apie Saturnalijas liko duomenų iš Makrobijaus.

Makrobijus 7-ių knygų „Saturnalia“ autorius gyvenęs V a. pradžioje ir lotyniškai rašęs pagoniškasis rašytojas ir filosofas, lotynų kalbos gramatikas. Pats Makrobijus tvirtino nesąs romėnas, tačiau neaišku, buvo jis graikas ar kilęs iš Afrikos. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug – jis galėjo būti prefektu Ispanijoje (399 m.), prokonsulu Afrikoje (410 m.) ir vyriausiuoju kancleriu (422 m.). Toks aukštas postas tuo metu buvo skiriamas tik krikščionims, tačiau iš jo raštų nėra aišku, ar jis juo buvo. Jis gali būti tuo Teodosijumi, kuriam Avianas dedikavo savo pasakėčias. Jo 7-ių knygų „Saturnalia“ dialogas buvo skirtas literatūriniam Virgilijaus įvertinimui (nors turi ir daug kitų mąstytojų citatų, pvz., Heraklito apie tai, kad siela yra „žvaigždžių kibirkštis„).

Metų pabaigoje Romoje vykdavo pagoniškos šventės – gruodžio 17 – 23 d. derlingumo dievo Saturno garbei buvo švenčiamos „Saturnalijos“, o gruodžio 25 d. laikė Nenugalimosios Saulės, (Natalis Solis invicti), diena. Kiekvienais metais, tą dieną, buvo švenčiama ir Mitros, Saulės dievo, šventė. Iki 274 m. tikėjimas Mitra tapo toks populiarus, kad buvo paskelbtas valstybine religija.  Kalėdas vietoje šių švenčių pradėta švęsti po 321 m. imperatoriaus Konstantino įsako. Tuo būdu pagoniškoms šventėms (išlaikant jų datą, bet pakeičiant apeigas ir prasmę) buvo suteiktas kitas krikščioniškas turinys.

Sol invictus arba nenugalimosios saulės ženklas buvo vienoje Konstantino monetų pusėje, o kitoje – Kristaus vardas. Konstantinas nebuvo krikščionis, bet politiniais sumetimais toleravo krikščionybę, kaip žemiškąją Sol invictus apraišką. Daryti kompromisai; ir Sol Invictus, Mitraizmo ir krikščionių šventės susiliejo. 321 m. Konstantino įsaku liepta valstybės institucijoms nedirbti „gerbtiną Saulės dieną“ ir apeigoms parinktas sekmadienis vietoje tradicinio žydų šabato šeštadienį.  Lietuvoje dar ir dabar žinoma kaip sabata (šeštadienis).

Astrologinė Saturno ir Jupiterio reikšmė religijoje

1603 m. prieš Kalėdas Johanas Kepleris teleskopu stebėjo Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų žvaigždyne. Abi planetos atrodė kaip viena didesnė ir ryškesnė žvaigždė. Kepleris prisiminė skaitęs pas rabiną Abravanel (1437-1508), kad žydų astrologai tai laikė Mesijaus atėjimo ženklu. Žydų astrologijoje Žuvys buvo Izraelio namas, Mesijaus ženklas. Jupiteris – Dovydo giminės žvaigždė, o Saturnas – Izraelio globėjas, Mesijo žvaigždė. Lietuvoje Jupiterį prilygino Perkūnui, o Saturnas liko neaiškioje dievų hierarchijoje. Mūsiškai Indraja (Jupiteris), Selija (Saturnas).

Karnavalinės Kalėdos yra „Saturnalijų“ pakaitalas

Šventės, nulėmusios europines karnavalo tradicijas, egzistavo dar prieš Kristų Egipte, Persijoje, Graikijoje, Romoje. Jos dažniausiai buvo susijusios su žemės ūkio darbų pabaiga.  Iki gruodžio 17 dienos derlius jau buvo nuimtas, žmonės, prieš vėl kibdami į darbus, galėjo šiek tiek pailsėti. Šis metas,  kitaip dar vadinamas penktuoju metų laiku, buvo skirtas nevaržomoms linksmybėms ir poilsiui – buvo uždaromos mokyklos, teismai, sustabdomi visi darbai. Tuo laikotarpiu gatvės prisipildydavo kaukėtų persirengėlių, į kurių išdaigas buvo žiūrima pro pirštus. Karnavalo paniškai bijojo tie, kurie praeityje buvo negarbingai pasielgę ar turėjo gėdingų paslapčių: kaukėti miestelėnai, stovėdami po langais, juos viešai dėjo į šuns dienas – nesvarbu, ar tai būtų paperkamas teisėjas, sukčiaujantis smuklininkas, ištvirkęs šventikas, nesąžiningas pirklys ar „raguotas“ vyras. Kaukės slėpė tikruosius veidus, todėl keršto galima buvo nebijoti.

Romos saturnalijos atgimė XV a. Venecijoje kaip kostiumuotos liaudies šventės. Per karnavalą buvo leidžiama viskas: tai buvo ryškių apdarų, valiūkiškų išdaigų, visuotinio džiūgavimo metas, kai kiekvienas galėjo sau leisti daugiau, nei įprastai. XVII a. antroje pusėje karnavalai išpopuliarėjo ir rūmuose. Jie pasuko stilizacijos keliu: maskaradai, eitynės, fejerverkai labai sėkmingai kopijavo karnavalo stilių. Viena svarbiausių karnavalo dalių tapo šokiai.

Kalėdų šventimas, kurį krikščionys išlaikė iki XV amžiaus, buvo daugiau pagoniško charakterio. Šiuolaikinėms bažnytinės apeigos  tiesiogiai kopijuoja Egipte ir Graikijoje anuo metu atliekamas misterijas Ozirio ir Goro, Apolono ir Bakcho garbei. Ir Izidę, ir Cererą vadino „Šventomis Mergelėmis“. Štai du epizodai iš Linksmųjų Kalėdų; vienas iš jų vaizduoja „gerus senus laikus“, o kitas – dabartinę krikščioniško kulto padėtį. Nuo tos pačios dienos, kai šia data buvo pradėtas Gimtadienio šventimas, tuo pačiu metu tai buvo ir kaip šventų atminų diena, ir kaip labai brangi šventė: ji buvo skiriama ir maldai, ir beprotiškoms linksmybėms. „Kalėdinių švenčių metu būdavo švenčiamos ir taip vadinamos kvailių arba asilų šventės, groteskinės saturnalijos (puotavimas, lėbavimas), kurių metu viskas, kas buvo rimta tapdavo burleskiniu (komišku, juokingu), visuotinai priimtos normos virsdavo savo priešingybe, padorumo taisyklės buvo išjuokiamos“, – rašo vienas senųjų kronikų sudarinėtojas. „Ši diena viduramžiais buvo pažymima linksmomis, fantastiškomis ir dramatiškomis misterijomis (spektakliais), kuriuose personažai būdavo su groteskinėmis kaukėmis ir neįprastais kostiumais. Paprastai Naujagimį jie vaizduodavo Mergelės Marijos, Švento Juozapo, jaučių galvų, angelų, Rytų Magų ir įvairių ornamentų aplinkoje“. Kalėdinių himnų giedojimas privalėjo priminti piemenėlių giesmes, gimus Kristui. „Vyskupai ir kleras (dvasininkija) dažnai kartu su liaudimi giedodavo šiuos himnus, dainas pagyvindavo šokiai ir būgnų, gitarų, violončelių, bei vargonų muzika…“ Tokios misterijos su marionetėmis ir lėlėmis prieš Kalėdas vyksta pietų Rusijoje, Lenkijoje ir Galicijoje; čia jas vadina „kaliadki“ (Kalėdų giesmė). Italijoje, Kalabrijos menestreliai iš kalnų nusileidžia į Neapolį ir Romą, susiburia Mergelės Marijos garbinimo vietose ir šlovina ją savo laukine muzika. Lietuvoje tai daro persirengėliai ir ypač per bluko vilkimo dienas, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Evaldo Butkevičiaus nuotr. Persirengėliai

Anglijoje šventės prasidėdavo Kūčiomis ir, dažniausiai, tęsdavosi iki grabnyčių (vasario 2d.), be to, iki Trijų Karalių (sausio 6d.) kiekviena diena buvo šventinė. Turtingų žmonių namuose buvo skiriamas „kvailių baliaus ponas“ arba „kalėdinių linksmybių abatas“, kurio pareiga buvo kvailiojimų organizavimas. „Kamaros būdavo pilnos kaplūnų (romytų gaidžių), vištienos, kalakutienos, žąsienos, antienos, jautienos, avienos, kiaulienos, pyragų, pudingų, riešutų, slyvų, cukraus ir medaus“… „Ryškiai deganti didelių pliauskų ugnis, iš kurių pati didžiausia buvo vadinama „kalėdine pliauska“ arba „kalėdine kalade“, galėjo degti iki Kūčių vakaro, saugodama nuo šalčio. Gausios vaišės buvo lydimos muzikos, ginčų, žaidimų, išdaigų; žaidimų, kai iš indo su degančiu spiritu reikėjo paimti razinas; pokštai, juokai, sąmojus, žaidimas fantais ir šokiai“.

Upsaloje, Švedijos arkivyskupijos centre, miesto katedroje 1594 m. Švedijos karaliumi buvo vainikuotas Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza. Įdomi detalė, Upsalos bažnytinis padavimas, mums išsaugotas Upsalos arkivyskupo Olafo, kad gimimo švenčių metu (per Kalėdas, red.past.) „žmonės, gyvenantys šaltuose šiaurės kraštuose, staiga ir keistu būdu virsta vilkais; kai kuriose vietose sutinkami dideli jų būriai ir jie taip aršiai puola žmones, kad šie nuo jų kenčia labiau, negu nuo tikrų vilkų.“ Metaforiškai kalbant, su žmonėmis tai atsitinka dažniau, nei kada nors anksčiau, ir ypač tarp krikščioniškų tautų. Kas tie „laukiniais žvėrimis“ virstantys kūčių metu? Ar tai ne šiaurės kraštuose švenčiantys persirengėliai? Prisiminus Lietuvoje minimus vilktakius – žmones galinčius pasiversto vilkolakiais, neabejotina, kad vilkenomis žiemos metu dangstėsi ir baltų protėvia, kurie turėjo švęsti saulės sugrįžtuves arba gimtuves, kurios ir Rusnės saloje galėjo būti švenčiamos Saturno-Kurono garbei.

Žiemos saulėgrįža

Ji  įvyksta visur – tai metų laikotarpis, kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikotarpis. Šiaurės pusrutulyje būna gruodžio 20 – 23 d., pietų – birželio 20 – 23 d. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią daugelyje kultūrų ir pažymima įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Iš senovės judėjų apeigų išsivystė Kalėdos, Japonijoje švenčiama Amaterasu, Kinijoje – Todži, Peru – Inti Raymi, senovės Graikijoje – Saturnalijos, Romoje – Sol Invictus, germanų tautose – Jolė, slavų, baltų tautose – Koleda. Todėl šventės prasideda nuo šiandien, gero visiems Kalėdinio laikotarpio ir Saulės sugrįžimo.

Šaltiniai

1. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ psl. 81

2. J.Stakutės de Rosales „Senasis Aisčių metraštis“. Psl.49-50

wikipedia.org, spauda.lt, valsas.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.