0

Lietuvių tautą griaunantis istorijos institutas

kovo 25, 2014 Istorija, Leidiniai, Pavojus Lietuvai

Paulius Kruopis//
Lietuvos istorijos institutas dar rudenį išleido monografiją „Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje“, tačiau viešo susidomėjimo nesulaukė. Tačiau ši knyga verta dėmesio, nes ji it veidrodis atspindi, kas dedasi daugelio Lietuvos istorikų galvose ir kokia šalies istorijos vizija kuriama ir skleidžiama atkurtoje valstybėje.

Konstruktyvioji tauta

Monografijos autoriai nusprendė į tautą žiūrėti iš neomarksistų istorikų E. Hobsbawmo ir B. Andersono išplėtotos konstruktyvistinės perspektyvos, t. y. lyg į nacionalistų mąstymo ir sąmoningos veiklos išdavą. Tuomet etnosimbolizmas, kuris pripažįsta kultūrinę tautą kaip natūralų, visose epochose egzistuojantį reiškinį, o XIX a. nacionalizmą sieja su tokių tautų valstybingumo reikalavimu, yra atmetamas. Šis neomarksistinis požiūris į Lietuvos istoriją, kur šiek tiek pakeista sovietinio požiūrio versija – ir lemia aptariamos knygos pobūdį bei išvadas.

Visi monografijos autoriai nuoširdžiai apgailestauja, jog viešumoje vyrauja per didelis sovietmečio neigimas, todėl nuspręsta grąžinti „istorinę tiesą“. Iš dešimties knygą sudarančių straipsnių Sovietų Sąjungos okupacijos metams aptarti parašyti net 5 tekstai. Tačiau Vasario 16-osios Lietuvai skirta tik viena publikacija, o štai XIX a. tautiniam atgimimui, kurio metu ir susiformavo lietuvių nacionalizmas, neskirti nė du puslapiai.

Naivu manyti, kad istorikai gilinosi į tautiškumo apraiškas sovietmečiu ir jų poveikį šiandieninei lietuvio tapatybei. Rezistentų, Katalikų Bažnyčios kovos bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos analizės jie apskritai atsisakė, motyvuodami tuo, kad pastarieji jau yra plačiai išnagrinėti lietuviškoje istoriografijoje. Taip pat, nėra plėtojama mintis net apie tokius veikėjus kaip filosofas Bronislovas Genzelis ar poetas Justinas Marcinkevičius, kurie tautines nuostatas reiškė legaliais būdais. Įdomu, ar be šių dviejų skirtingų patriotų grupių, apskritai dar būta nacionalizmo apraiškų okupacijos metais? Autoriai jų atranda ne vieną, mat knygoje atsiribojus nuo minėtų tautiškumo apraiškų į nacionalizmą žvelgiama kaip į politinę ideologiją, kylančią iš valdžios. Nacionalizmas autentiška prasme yra tautos siekis sukurti savo atskirą suverenią valstybę, kurioje būtų galima politiškai bei kultūriškai tvarkytis nepriklausomai nuo kitų valstybių. Tačiau istorikai nacionalizmą supranta kaip labai lengvai keičiamą politinę ideologiją, kurią prireikus vėl galima greitai perkonstruoti.

Nacionalizmas it valdžios įrankis

Nacionalizmo tapatinimo su valdžia prasmė aiški. Šitaip atsiveria galimybė perinterpretuoti okupacijos tarpsnio istoriją ir visus Lietuvos SSR nomenklatūros kadrus pavadinti lietuviškojo nacionalizmo atstovais. Štai Vilius Ivanauskas teigia, kad aukščiausi partiniai veikėjai kartu su rezistentais tapo „okupacijos aukomis“, panašiai kaip Chruščiovas 1956 m. XX-tame Kompartijos suvažiavime irgi visus paskelbė „stalinizmo aukomis“. Savo ruožtu Vladas Sirutavičius gana moksliškai plėtoja mintį, jog Antanas Sniečkus ir kompanija visuomet laviravo tarp Sovietų Sąjungos užmojų ir lietuvių tautos interesų.

Visos kortos atvirai atskleidžiamos Sauliaus Grybkausko veikale: „Mano teiginys neprieštarauja N. Putinaitės pagrindiniam teiginiui (turima omenyje kita istoriją dekonstruojanti knyga „Nenutrūkusi styga“), kad nacionalizmas, etnocentrizmas gali būti dirbtinis, sovietinis, tačiau mano klausimas yra – kaip jis toks tapo? Galiausiai atskleidus, kaip nomenklatūra sąveikavo su nacionaliniais protestais, pati nomenklatūros veikla gali pasirodyti ne tokia jau sovietinė, buvus veikiama ne tik Kremliaus nutarimų, bet iš dalies ir tautinio sąjūdžio“. Taigi istoriko tekste tiesiog kartojama žinomas teiginys – „ir tada dirbome Lietuvai“. Toks kolaborantų ir Lietuvos kūrėjų sugretinimas yra ne tik šiurkščiausias istorijos klastojimas, bet ir politinio bei moralinio cinizmo viršūnė.

Kitame V. Ivanausko straipsnyje plėtojama mintis, jog kultūros atstovai okupacijos metais irgi prisidėjo prie tautos formavimo. Maža to, tame pačiame tekste nacionalizmo teorijos gynėjai suplakami su konstruktyvistais. Aptardamas Anthony D. Smitho teoriją, kuris atskiria etninę bendruomenę (etnosą) nuo modernios tautos, istorikas neįvardija pagrindinės šios skirties punkto – valstybingumo. Smithas kaip didžiausias konstruktyvizmo kritikas, gindamas tautų egzistavimą visais laikais, atskyrė etninę bendruomenę kaip pirmapradę tautos būseną nuo politinės tautos. Modernioji/politinė tauta straipsnyje įvardijama tokia, kuriai būdinga „savita bendra viešoji kultūra, kaip pozicija apibrėžiama istorinė žemė, vietoje sentimentalaus solidarumo bendrai suvokiamos teisės ir pareigos“.

Šiame politinės tautos apibrėžime ją tapatinant su viešąja kultūra ir istorine žeme keistai pranyksta svarbiausias tokios tautos požymis – sava valstybė. Ją pamiršus iš tikrųjų kalbama jau ne apie tautą, bet apie vadinamąją pilietinę visuomenę, kuriai valstybė nėra būtina, nes ji puikiausiai gali egzistuoti ir bet kurioje imperijoje. Vargu ar pamirštas valstybingumas yra atsitiktinė klaida, o ne sąmoningas dirvos purenimas globaliam „Lietuva 2030“ dvasios projektui. Tokias mintis patvirtina antrasis S. Grybkausko straipsnis, kurio išvadose atskleidžiama, jog Sovietų Sąjungos režimui įsitvirtinti periferijoje galutinai pritrūko tik „realių pilietinių teisių“. Ne paslaptis, jog kita Sąjunga tokias „realias“ pilietines teises šiandien jau gali pasiūlyti. Stebinantys panašumai.

„Zdrajcijada“

Č.Laurinavičius © A.Solomino nuotr.

Monografijoje itin neigiamai įvertinti visi lietuvių santykiai su vokiečiais. I-ojo pasaulinio karo metais Lietuvos Tarybą buvo leista sudaryti tam, kad įtvirtintų okupacinę Vokietijos valdžią, bet šioji pasielgė atvirkščiai – paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau čia, bendradarbiavimą su vokiečiais, Česlovas Laurinavičius įvertina neigiamai ir apšaukia lietuvius „zdrajcais“ (išdavikais). Istorikas argumentuoja tuo, jog į Lietuvos Tarybos sudėtį nebuvo įtrauktos tautinės mažumos. Tautinės valstybės idėja ir tautų apsisprendimo teisė suponuoja, kad ji priklauso steigiančiai tautai. Todėl kitataučiai turi teisę lygiomis sąlygomis joje gyventi su pagrindine tauta, bet ne spręsti dėl valstybės egzistavimo, nes tai galėjo atlikti tik iš lietuvių sudaryta Lietuvos Taryba.

Nacistinės Vokietijos okupaciją tyręs Rimantas Zizas neplėtoja „lietuviai – žydšaudžių tauta“ linijos, bet dėsto naują teoriją – apie lietuvių ypatingą išnaudojimą kitų tautų: rusų, lenkų ir baltarusių. Įsimintiniausia yra prielaida, jog „sovietų karo belaisvių išnaudojimas buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Lietuvos ūkininkai buvo tremiami į Sibirą ir norint pritaikyti kitas sovietines represijas“. R. Zizas absurdiškai pateisina šimtatūkstantinius lietuvių trėmimus. Ūkininkai buvo tremiami ne už tai, kad prisidėjo prie partizaninio karo ar kilę iš „buožių“, tačiau dėl to, kad galimai išgelbėjo rusų belaisvius nuo bado ir mirties. To nesugalvojo net sovietiniai tardytojai ir prokurorai.

Bandoma suformuoti vaizdą, kad lietuvių kaip tautos istorija – yra viena didelė kitų tautinių bendrijų išdavystė – tikra „zdrajcijada“. Sovietinės ir antitautinės nuostatos sumaniai slepiamos tariamu vakarietiškumu bei europietiškumu, nes remiasi Vakaruose įsitvirtinusia vienpusiška ir šališka istorijos koncepcija. Ignoruojamas faktas, kad Rytų Europos regionas išgyveno ne tik nacių, bet ir sovietų okupaciją. Tokia euro-rusiška istorijos samprata, akcentuojanti tik nacių kolaborantų padarytus nusikaltimus, nukreipia dėmesį nuo komunistinio režimo naikinančio poveikio okupuotai tautai.

Modernizmas ir moderni tauta

Kitame Č. Laurinavičiaus tekste apie XX a. pirmąją pusę teigiama, kad: „Lietuvių judėjimo“ apraiškų galima rasti ir XIX a. pradžioje ir net ankstesniuose laikuose, o, modernizmas, kaip manoma, Lietuvą pasiekė tik XIX a. pabaigoje“. Taip stengiamasi atskirti tautinį sąjūdį ir modernizaciją lyg du nesusijusius procesus.

Tačiau buvo tik vienas lietuvių tautinis judėjimas, siekęs tapti modernia tauta. Jis kilo, kuomet buvo panaikinta baudžiava ir lietuvių etnosas galėjo realiai pradėti siekti laisvės. Tik tuomet lietuviai galėjo imti suvokti save kaip tautą, o tam sąlygas XIX a. vid. ruošė M. Valančiaus bei S. Daukanto veikla, knygnešiai ir pirmoji tautinė inteligentija su J. Basanavičiumi priešaky. Modernaus tautinio susipratimo anksčiau nebuvo. Būtent tautos sąmoningumas leido jos atstovams organizuoti politines organizacijas, laisvė leido kurtis socialiniams sluoksniams, todėl lietuviai XX a. tapo modernia politine tauta, o ne modernizacija ją tokia pavertė.

Drauge Č. Laurinavičius neigia Vilniaus ir Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai, o galiausiai pritrenkia tokia mintimi: „galima net paironizuoti, kad Sovietų Sąjunga, neteisėtai aneksuodama Lietuvą, pavogė iš Lietuvos ne tik suverenitetą, bet ir… socialistinę revoliuciją“. Teiginys, kuriam pagrįsti nėra nei faktų, nei logikos, bet užtat kokia fantazija! Kairieji taip visur aukštinami, kad net Tautos patriarchą J. Basanavičių ir tautininką J. Tumą-Vaižgantą priskiria prie Vinco Kapsuko „įkurtos“ Lietuvos Tarybų Respublikos šalininkų.

Tokie istorikai neslėpdami gina V. Kapsuko „valstybės“ modelį, kuriame tauta pakeičiama „Tarybų socialistine Lietuvos liaudimi“, šitaip nekreipdami dėmesio į tris pagrindinius dalykus. Pirma, kova dėl nepriklausomos valstybės būtų buvusi net neįmanoma, jeigu nebūtų spėjusi susiformuoti pati politinė lietuvių tauta. Antra, jeigu V. Kapsuko „valstybės“ vizija būtų tapusi tikrove, tai Lietuva nebūtų įsitvirtinusi tarptautinėje arenoje kaip valstybė, o šiandien lietuvių tautos nebūtų arba iš jos teliktų tik keli senolių apgyvendinti kaimai kaip yra šiandien Baltarusijoje. Trečia, knygoje ginama grynai sovietinė lietuvių tautos samprata, o istorikai, atrodo, vis dar gyvena ,,Tarybų Lietuvoje“ ir toliau ,,atstovauja“ jos pasaulėžiūrai.a-sapoka-lietuvos-istorija

Šapoka prieš globalizmą

Aurimas Švedas, aptardamas Kovo 11-osios Lietuvą, piktintasi, kad lietuviai iki šiol istoriją vertina pagal A. Šapokos koncepciją ir lietuvybę paverčia „tvirtove“, kuri nuo visų tik ginasi, bet neva nekuria, nestato. Istorikas dėsto, jog šapokinė pozicija laikoma likimo, o ne pasirinkimo visuomenės bruožu. Ir būtent tai neleidžia aktyviai prisidėti prie Europos Sąjungos federacijos kūrimo. Moksliškai bandoma parodyti teigiamas globalizacijos, „europeizacijos“ perspektyvas kaip naują lietuvių tautos įprasminimo iššūkį ir vienintelį kelią. Straipsnyje išskiriamos ir plačiau aprašomos būtent tik trys, labai artimos globalios Lietuvos idėjai, asmenybės – istorikas Edvardas Gudavičius, poetas Tomas Venclova ir dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Tokia „patriotų“ komanda jau senai ardo mūsų šalies pamatus įvairiose plotmėse. M. Ivaškevičius reiškiasi meno srityje, kur lietuvių tauta dergiama pjesėse „Mistras“, „Išvarymas“ ir fasadiniame romane „Žali“. Nereikia to painioti su pelnyta kritika tautos ydų kritika, kuri visada būtina ir pateisinama. Savo ruožtu istorikas E.Gudavičius tiesiog atvirai tyčiojasi iš savo tautos istorijos, kartą pasakęs: „Visa mūsų istorija yra ubagiška. Leiskite paklausti: kada Lietuva buvo neubagiška? Jau sakiau: kada paprastas lietuvis gyveno geriausiai? L. Brežnevo laikais“.

O štai T. Venclova save laiko tikru „pasaulio lietuviu“ ir kaip tikras kosmopolitas neapkenčia nacionalizmo, vadindamas tai „nepriklausomybės fetišizmu“. Šie veikėjai visiškai nenori suprasti, kad nepriklausoma Lietuva negalėtų egzistuoti be lietuvių tautos. Vadinasi, nebūtų ir jų pačių, kaip lietuvių, kurie šitaip atvirai niekina tautiškumą ir aukština tautos valstybingumui priešišką globalizmo ideologiją.

Nors šie asmenys dominuoja viešojoje erdvėje, A. Švedas vis tik sutinka, kad „kol kas neatsirado projekcijos, galinčios konsoliduoti sociumą ir akumuliuoti kūrybinę didžiosios lietuvių visuomenės dalies energiją“. Atrodo, šitaip nejučia pripažįsta, kad visi vadinamieji globalios Lietuvos projektai nė iš tolo neturi tos telkiančios ir įkvepiančios galios, kurią turėjo XIX a. Atgimimo tėvų išskleista tautos vizija, leidusi sukurti nepriklausomą valstybę.

Lietuvos valstybė – mitas

Monografiją užbaigia Č. Laurinavičiaus ir V. Sirutavičiaus apibendrinantis straipsnis, kuris prilygsta tikrai lietuvių tautos istorijos juodinimo „klasikai“. Atsigręžiant į sovietų okupaciją, pradedama teigti, jog svarbiausias valstybės įrodymo faktas – Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas tėra paprasčiausias mitas. Autoriai tvirtina: „Jeigu žiūrėsime į problemą [valstybingumo] ne emociškai, o akademiškai, sovietinės Lietuvos valdžios pastangos nuneigti Vasario 16-osios minėjimą nebuvo be pagrindo. Istoriškai žiūrint Vasario 16-oji kaip Lietuvos Nepriklausomybės diena iš esmės taip pat tebuvo mitas“.

Toks teiginys pagrindžiamas moraliai nepateisinamu būdu – gruodžio 16-ąją (V. Kapsuko „valstybės“ įkūrimo datą) ir Lietuvos liaudies socialistinę revoliuciją pastatant į vieną gretą su valstybingumą ir jo tęstinumą liudijančiais dokumentais: Vasario 16-ąja, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi bei Moloto-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais. Sovietinės istoriografijos pirštas mitines datas prilyginant tikroms kuriamas istorinės atminties chaosas akivaizdžiai pasitarnauja abejonėms, ar Lietuvos valstybė apskritai egzistuoja, jei visi svarbiausi jos buvimą teigiantys šaltiniai yra mitiniai. Knygoje panašiu būdu kaip mitinė principu nuneigiama ir Kovo 11-oji.

Suma summarum

Taigi kokį vaizdą galima susidaryti, perskaičius šią monografiją? Lietuvių tauta yra dirbtinis konstruktas, realiai ji neegzistuoja. Lietuvos valstybė yra mitas. Nacionalizmas — chaotiška, nepagrįsta ir atgyvenusi, bet visur pritaikoma ideologija. Tačiau tai netrukdo Lietuvos istorijos institutas šiuo metu vykdyti programą „Vėluojantis nacijos formavimasis: lietuvių atvejis?“. Verta susimąstyti, ką reiškia tai, kad Lietuvos Mokslo Taryba kuri gausiai finansavo šį straipsnių rinkinį pagal „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 programą“ (žr. I-ąjį priemonių grupės projektų sąrašą).

Knyga padeda tik kloti pagrindus „europeizacijai“ ir imperialistinės Rusijos propagandai. Belieka konstatuoti, kad „Epochas jungiantis nacionalizmas“ – tai lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę griaunantis veikalas, atvirai kenkiantis modernios Lietuvos valstybingumo projektui. Kartu šis kūrinys akivaizdžiai rodo, kad būtina nuosekli, tautinę ir valstybinę sąmonę ugdanti istorijos politika. Visai nekeista, jog kovo 6 dieną šie antivalstybinių pažiūrų istorikai ir jiems prijaučiantieji Seime patys sau be jokių oponentų surengė konferenciją, kurioje pusę dienos aiškino, kokia nereikalinga Lietuvoje istorijos politika. Pagrįstai bijoma, kad priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą, Lietuvoje gali užaugti karta, kuri į tokias knygas ir į jų autorius žiūrės jau tik su gailesčio šypsena.

propatria.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.