VELYKOS
kovo 28, 2014 tradicijos ir papročiai
Pirmas sekmadienis po pavasario lygiadienio, esant mėnulio pilnačiai.
Tai senovinė gamtos atgimimo ir žemės ūkio darbų pradėtuvių šventė. Liaudiškuose jos papročiuose persipynę mitiniai tikėjimai su krikščioniškosiomis Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų dogmomis.
Foto nepatyliukais.blogspot.com
Katalikų bažnyčia nuo VIII a. vidurio įvedė ugnies šventinimo apeigas. Žmonės pašventintą, dar neužgęsusią ugnį nešėsi į namus. Su ja apeidavo sodybą, trobas, laukus, bičių avilius, kad išvaikytų nelabąsias jėgas, kad savo gerą apsaugotų nuo perkūno, audrų, krušų ir kitų stichinių nelaimių. Šventinta ugnimi kuriama krosnis, kurioje gaminami šventiniai valgiai.
Velykoms ypač daug gaminama apeiginių valgių. Svarbiausias ir apeigiškiausias velykinių vaišių valgis (ir ne tik valgis) – dažyti, marginti kiaušiniai. Tai pilnatvės, gėrio, derlumo simbolis. Tikėta magiška marginto kiaušinio galia.
Tradicinis kiaušinių dažymas buvo ir yra natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais. Dažoma svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis, samanomis, medžių žievėmis. Natūraliais dažais nudažytų kiaušinių spalvos neryškios, prislopintos, švelnių, subtilių tonų. Pagrindinė marginimo technika –skutinėjimas, išrašymas pašildytu vašku. Margučių raštų pobūdį nulėmė apvali, aptaki jų forma, marginimo įrankiai bei puošimo būdai. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas labiau susmulkinamas, susideda iš grafiškų, kampuotų linijų. Rašytinių margučių raštas aptakus, dažniausiai abstrakčių geometrinių linijų, rūtelių ar kitų smarkiai geometrizuotų realiosios gamtos motyvų nulemtas. Lietuviškus margučius daugiausiai puošė geometriniais (taškai, rombai, trikampiai, danteliai, kryputės, lankeliai) ir augaliniai (eglutės, gėlės žierdai su lapeliais, ypač rūtos ir kt.) motyvais, įvairiausiomis jų kompozicijomis.
KIAUŠINIAUTOJAI. Dėl savo stebuklinių galių Velykų kiaušinis plačiai naudojamas velykiniame apeigyne. Labiausiai brangintas dovanotas kiaušinis, todėl Lietuvoje iki šių dienų išlikęs paprotys pirmąją Velykų dieną vaikščioti pakiemiais pasirinkti kiaušinių. Kiaušiniautojai laukiami, nes tikėta, kad kuo daugiau vaikų aplankys namus, tuo namai bus laimingesni, vištos bus dėslesnės. Vaikams margučius dovanoja ir mitinė būtybė Velykė. Pirmasis padovanotas, Velykės atneštas kiaušinis buvo ypatingai vertinamas, stengiamasi jį išlaikyti kuo ilgiau sveiką, kad sektųsi aptikti daug laukinių paukščių kiaušinių ir būti sveikam visus metus.
VELYKĖ. Apie Velykę sukurta daug pasakojimų, kuriuose ji dažniausai vaizduojama, kaip gera senutė, sėdinti pamiškėje ir dažanti margučius, žolelėmis, samanėlėmis, skujomis. Bet šis didžiosios šventės personažas gali siekti mitologinius laikus, tikėjimus susijusius su Anapusiniu pasauliu, su mirusiųjų, vėlių globa užsiimančiomis mitinėmis dievybėmis. Ji gali būti įvardijama ir Bobos vardu. Velykų, didžiosios pavasario šventės, mitinis personažas labai dažnai ir vadinamas Velykų boba. Eišiškių apylinkėse Velykų boba buvo išsivaizduojama kaip – sena moteriškė, išlendanti iš pavasarinių balų. Buvusiose Žiemgalių žemėse prieš Velykas netoli krosnies padėdavo kiaušinių, duonos, mėsos, alaus, sakydami, kad tai auka Namų motinai, kuri gyvena krosnyje. Kėdainių krašto vaikų manyta, kad Velykų bobutė naktį vaikšto po namus, lydima angeliukų – mirusių vaikų “dūšelių”. Apie Slucką, Liepelį prieš pavasarinius Diedus buvo keliamos vaišės mirusiųjų protėvių garbei ir vadinamos Bobomis, bet prieš vaišes, kaip jokia kita proga, švariai sutvarkoma visa sodyba, o ypač pakrosnis, užkrosnis, antkrosnis, iškūrenama pirtis.
MAISTAS. Buvo gaminama nelyginis skaičius valgių. Būtini patiekalai – blynai, kiaušinienė, avižinė košė. Apie Bobų minėjimą aptinkama netiesioginių duomenų ir Pietų Lietuvoje. Taigi lenkiame prie to, kad visiems žinomas Velykų pyragas – Velykų boba gali būti tam tikras pavasario švenčių archaiškasis reliktas – auka protėviams, juos globojančioms dievybėms. Apie Rokiškį šis patiekalas keptas tik Velykoms ir tiesiogiai sietas su paslaptingomis dovanomis: vaikai žinojo, jei “boba” iškepta, Velykos “atėjo” ir jie bus apdovanoti dažytais kiaušiniais. Pyragas – velykinė boba privalėjo būti aukšta, pūsta, marga ir graži kaip Boba.
„Jeigu būdavo gryčioj mažų vaikų, tai kepdavo pyraginį “Velykų bobutį”. Iškepa normalių pyragų ir dar turėdavo tokį čiugūninį puodų dėl “bobutės”. Gaudavosi toks į apačią platėjantis, aukštas pyragas. Kaip ir panašus į bobą su plačiu undaroku…Mama su skujini pečių kuo gražiausiai išluoja, priepečį aptvarko, kad sodins mūsų pyragų. E kas ti per mielės, kad akyse tas pyragas pučias, auga…E dar parėdom, kokiu gardumynu, kad ir grožio gautų… „Velykų bobutės” neskubėjom jau taip labai greitai suvalgyt.“ (Janinos Palionienės g. 1935 m. Vėdarių k. Zarasų r. pasakojimas)
Ant Velykų stalo būtini ir paprasti kvietiniai pyragai. Pyragas asocijavosi ne tik su geros (baltos) duonos gausa, bet su namų pilnatve, geru kviečių derliumi.
Grįžtančių sparnuočių garbei iš pyraginės tešlos likučių vėlgi kepdavo “paukščiukus”, vadinamus “varnelėmis”. “špokiukais”, “pempėmis” ir pan. Apie Kupiškį tokiais paukščiukais apkabinėdavo velykinę eglutę – kiaušinyką.
Po pasninkiškosios gavėnios valgyta daug mėsos. Svarbiausia – kiauliena. Etnologai, tai aiškina, kaip kiaulės-simbolio paplitimą pavasario švenčių apeigose, sietiną su agrariniais tikėjimais. Kiaulė reiškia sotumą, vaisingumą, o jos gebėjimas knisti – lengvą žemės arimą. Žemaičiai išlaikė tradiciją Velykoms gaminti riebų šiupinį su dubenyje kyšančia kiaulės uodega. Dzūkijoje visai neseniai išnyko paprotys Velykoms šusti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės “nibra” (knysle). Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą, vėliau imta gaminti kiaulės galvos sūris. Aukštaičiai, papjovę kiaulę, Velykų kepsniui atideda pirmarūšę mėsą, dažniausiai užpakalinį kumpį. Kad mėsa būtų minkštesnė, ją visą parą iškaikydav
Visoje Lietuvoje paplitę patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena, virtos dešros. Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje kepama paukštiena, dažniausiai – žąsis. Kaulai nuo velykinio stalo neišmetami, o pakasami keturiuose laukų kampuose, kad saugotų javus nuo krušų, sausrų. Apie Vievį sakoma, kad kaulus reikia pakasti viduryje usnėto lauko ir piktžolės išnyks.
o išrūgose, arba, prieš stumiant į krosnį, kumpį aplipdydavo rugine tešla. Kumpis valgomas su aštriais, ką tik iškastais, su grietine ar burokais paruoštais krienais.
Visos Lietuvos šeimininkės stengėsi Velykų stalui paruošti ir pieniškų valgių, kad karvės būtų pieningos, kad vasara būtų giedri. Žemaitės slėgdavo margą sūrį, aukštaitės sukdavo sviestvarškę, paskanintą kmynais ar mėtomis. Suvalkietės tebegamina saldųjį sūrį, dzūkės pagamina poskystės varškės, kuri labai tinka valgyti su pyragu.
Valgymas pradedamas nuo dažyto kiaušinio. Jis nedaužomas nei peiliu, nei įstalą, o tiesiog kiaušinis į kiaušinį. Dažniausiai jis padalijamas į tiek dalių kiek yra šeimoje narių. Sakoma, jei paklydęs prisiminsi su kuo dalijaisi velykiniu kiaušiniu – atrasi kelią.
Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje stalas nenukraustomas visas tris Velykų dienas.
STALO PUOŠIMAS. Ne taip seniai tikėta, kad Velykų stalas privalu papuošti per žiemą išsilaikiusa žaluma, kas lemia gerą žiemkenčių augimą. Ypač stropiai šios tradicijos laikėsi žemaičiai, Klaipėdos krašto lietuviai: bruknienojais apdėliodavo netik aplinkui stalą, bet jų prikaišiodavo į mėsą, sūrį, pyragą…Puošimui tinka bruknienojai, šarkakojai, pataisos, išsprogę beržų šakelės. Viduryje stalo – želdintų avižų ar miežių dubuo. Į tokią žalumą dėdavo gražiausius margučius, tešlinį, sviestinį ar alebastrinį “avinėlį”, kaip aukos ir prisikėlimo ženklą.
MAISTO IR STALO ŠVENTINIMAS. VIII a. margučiai, ir visi kiti Velykoms paruošti valgiai pradėti šventinti bažnyčioje. Tai maisto, kaip kasdieninės būtinybės pagerbimas, tarsi senųjų aukojimų, kaip padėkos Dievui, žemei, likimui už išgyventą patį sunkiausią metų laiką ir prašymą skalsos, gausaus būsimo darliaus liekana.
Tų Lietuvos kraštų gyventojai, kur valgių šventinimo bažnyčioje tradicija nunykusi, stalą pašventina patys. Tai darė namų šeimininkas. Šventinama ne bet kuo, bet eglės, tujos ar rūtos šakele, švendrių, smilgų viršūnėlėmis, rugių varpų šluotelėmis.
VELYKINIS KUPARIUKAS (Joanos Subatovič g. 1916 m. Pylimų k. Vilniaus r. pasakojimas)
„Pirmosios Velykų dienos rytą bažnyčioje šventindavo maistą. Kiekviena šeima turėjo Velykų kupariuką. Galima sakyt, ne kupariukas, o visos kuparis. Tai tokia gražiai iš medinių lentelių sukalta dėžutė. Ją dar padažydavo. Mano mama turėjo žalią kupariuką, o pas tetą buvo liepinis nedažytas. Juos tik Velykom ir laikė. Kamarėlėj buvo toks kampas, tai ten jį užkišdavo ir jis laukdavo kitų Velykų… Tokių kupariukų nešte nenuneši į bažnyčią, juos su arkliais vežė ir dviese keldavo… Kas pėsčias ėjo, tai kaimynų prašydavo, kad nuvežtų…
Į kupariuką dėdavo cielą keptą paršiuką, kartais kalakutą, dešrų, mėsos, kepalą ar du pyrago, duonos, sūrio, sviesto… Sūrio, sviesto, kiaušinių pašventinimui būtina turėt, kas neturi, tai perka ar skolinasi… Jei per Velykas neturėsi sviesto, sūrio, tai ir per metus jie bus reti svečiai ant stalo…
Kupariukus šventoriuje sustato, o kai po mišių šventina kunigas, tai visi skuba prie savų ir dugnelius atidarinėja, atidarinėja… Pakvimpa visas šventorius…
Visą savaitę šventintą valgo. Kupariukas ištuštėja – po šventei…“
VELYKINIAI TIKĖJIMAI
– Jei kurioje apylinkėje prisiveisia daug gyvačių, reikia šeštadienį prieš šv. Velykas parnešti iš bažnyčios šventos ugnies ir eiti su ta ugnimi gyvačių apniktuosna laukuosna, sukurti ten tris laužus ir palikti juos, kol jie sudegs.Visos gyvatės tuomet išeisiančios artimiausio kaimo arba vienkiemio laukan ir tenai apsigyvensiančios. (Južintai)
– Saulei patekėjus reikia nuogam praustis, tai būsi labai baltas. (Liškiava)
– Dar saulei netekėjus reikia pasisemt vandens, kuris teka ir tuo vandeniu praustis, tada visus metus nesirgsi. Tą vandenį galima laikyti keletą metų, jis nepasensta. (Klaipėdos r.)
– Reikia iš svetimo šulinio parnešti vandens, tik kad niekas nematytų ir pagirdyti arklius, kad geri būtų. (Telšių r.)
– Didįjį šeštadienį neskolina; jei paskolino, tai pralošė, paskolino savo laimę, kas paskolinti atėjo tas išlošė. (Valkininkai, Varėnos r.)
– Tverečiaus apylinkėse ant atneštos šventos ugnies uždėdavo šakelių, kad gyvatės išbėgiotų. Velykų ugnies pelenais trindavosi galvą, kad jos neskaudėtų.
Buvo manoma, kad Velykinė ugnis atneša laimę ir santaiką namuose.
– Jei švęstu vandeniu ir ugnele, kuriuos per Velykas iš bažnyčios atneši, parūkysi mišką, tai gyvatės iš miško išbėgios. (Dzūkija)
– Šventintą ugnį apnešdavo aplink trobesį, kad apsaugotų juo nuo nelaimių.
– Dzūkai užsidegus trobai, apeidavo aplink ją su dovanotu Velykiniu kiaušiniu ir įmesdavo į ugnį, tikėdami, kad ji nesiplėsianti.
– Velykų rytą kiekvienas stengiasi sukurti ugnį, tai tas tą metą pirmas ir visus darbus nudirbs. (Raseinių r.)
– Velykinės šventintos ugnies angliuką laikydavo saugiai. Jei mažas vaikas ko nors smarkiai išsigąsta jam duodavo to angliuko atsikąsti. (Leipalingis)
– Šv. vandenį pila į šulinius, kūdras. Seni žmonės parneštu vandeniu plovė akis, odą. Šeimininkės juo vilgė karvių tešmenis, daržovių sėklas ir daigus. Juo šlakstė mirštančius, gydė sunkiai sergančius.
– Velykų rytą, prieš saulėtekį, reikia atsikelti, eiti prie kokio nors upelio ir nusiprausti, visą laiką nieko nekalbant. Tada visus metus būsi graži ir jokios ligos nepuls. (Rusnė)
– Kur bėga upelis, tai Velykų naktį per 12 valandų vanduo vynu pavirsta.
– Per Velykas švęstu vandeniu šlakstė kambarius kryžmai į visus keturis kampus. Duodavo ir vaikams gerti, kad šventi ir geri būtų. (Palesa)
– Kad didesnis užaugtum, reikia Velykų pirmą dieną lietui lyjant kurį laiką pastovėti vienplaukiam lietuje. (Veliuona)
– Velykų rytą reikia iš svetimo šulinio parnešti vandens, tik kad nieks nematytų ir pagirdyti arklius, kad geri būtų. (Telšių r.)
– Velykų antrą dieną kas pirmiau atsikelia ir aplaisto miegančius, tai tas daug kiaušinių tą dieną išritins. (Šiluva)
– Velykų nedėlioj jaunimas anksti atsikėlęs, laisto vandeniu tebemiegančius, arba ištraukęs iš patalo neša upelin. Tas žmogus visur būsiąs pirmas. (Dusetos)
– Antros Velykų dienos reikia tinginius ir miegalius apkrapyti su šlapia verba, kol dar neatsikėlę. Jei kas nesileidžia, tai reikia kuo nors atsipirkt. (Viduklė)
– Kad nebūtų gyvačių reikia Velykų rytą pašventinti rubežius švęstu vandeniu. (Telšių r.)
– Velykų rytą krapija švęstu vandeniu visą sodybą, kad vasarą kurmiai neraustų. (Panevėžio r.)
– Velykų rytą pila švęstą vandenį į šulinį, kad vanduo būtų sveikas ir pievas laisto, kad kurmiai neraustų. (Kurtuvėnai)
– Velykų rytą nereik pirm saulės nei langus atverti, nei pro duris eiti, tad nebus tame bute nei musių nei kitokių piktgyvių. (Mažoji Lietuva)
– Jei švęstu vandeniu ir ugnele, kuriuos per Velykas iš bažnyčios atneši parūkyti, parūkysi mišką, tai visos gyvatės iš to miško išbėgios. (Dzūkija)
– Jei nori, kad šulinyje nebūtų varlių, driežų ir kitų biaurybių, tai Velykų rytą įpilk jan šventinto vandens. (Pušalotas)
– Jei išpili oran vandenį, tai ne šliukšteri, o rynu pili, kad neštaškytų, kad nebūt blusų. (Mištūnų k. Šalčininkų r.)
– Bernai laistė mergas, kad būt geri javai, kad būt turtingi. (Švenčionių r.)
– Šventintu Velykiniu vandeniu prausė akis, kad netraiškanotų. (Zaborijos k. Trakų r.)
– Labiau vaikiukai nesitverdavo, laistė, kad didesni augtų, kad riebesnės tuktų. (Žemaitija)
– Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tais metais vištos mažai kiaušinių dės. (Kupiškio r.)
– Jei svogūnų lukštuose kiaušinius dažai, svogūnai geriau dera. (Palesa)
– Jei vaikai – kiaušiniautojai neaplankė – nebus laimės. (Palesa)
– Bėdoje prisimink tą vardą, su kuo Velykose perpus kiaušinį valgei, bus pagelbėta. (Dusetos)
– Velykose daužauja kiaušiniais todėl, kad per visus metus turėtų kiaušinių valgyti. (Dusetos)
– Jei kelią pametei ar miške paklydai, reikia atsiminti su kuo Velykose pirmą kiaušinį mušei, kai atsiminsi ir blūdas išnyks. (Šiaulių r.)
– Reikia prieš Velykas namie dažyti kiaušiniai, nes jei namie nedažysi,tai vištos eis dėti kiaušinius pas kaimynus. (Palesa)
– Per Velykas šeimininkės viena su kita lenktyniauja, stengiasi išvirti kuo daugiau kiaušinių. Tatai daroma todėl, kad užaugtų našesnės bulvės.
– Sakoma, kad kurio drūtesnis margutis, to gyvenimas ilgesnis. (Keturvalakiai)
– Lalausi kiaušinių ir dag prieg kiaušinių gausi. (Mištūnų k. Šalčininkų r.)
– Jei per Velykas kiaušiniai gerai lupas, gerai augs linai.
– Merginos sukdamos kiaušinį žiūrėjo į kurią pusę atsisuks smaigalys – iš ten bus jaunikis.
– Jei kur nors per Velykas vykdavo, išvirdavo kiaušinį, pamerkdavo į vandenį, po to įdėdavo kelionėn, kad būtų sėkminga. Jei kelionė nepasisekdavo, tai tą kiaušinį išmesdavo arba užkasdavo žemėn, kad supūtų. (Žeimelis)
– Kai susėda prie Velykų stalo ir pradėdavo daužynes, žiūrėjo kur bus kiaušinio duobutė: jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. (Trakų r.)
– Margutį pasukdavo ir žiūrėdavo į kur kai jis sustos atsisuks smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna. (Pailių k. Šiaulių r.)
– Jei per Velykas kiaušinių neduosi, tai tais metais vištos mažai dės. (Kupiškio r.)
– Jei Velykų rytą moteris be sijono arba vyras be kelnių atneštų malkų kiaušiniams virti, sektųsi paukščiai rasti.
– Už pasupimą reikėjo duoti kiaušinių. Kas neduodavo tą kišdavo po doklu sakydami: „Lai paded kiaušinį”. (Skaistgiris)
– Jei per Velykas pašventinsi duoną ir kiaušinius, tai metai bus skalsūs ir sotūs. (Varėnos r.)
– Jei pirmą margutį Velykų ryte suvalgysi apdužusį, būsi visais metais lepšis – nevykėlis. (Skuodo r.)
– Kiaušinius šventina, kad vištos būtų dėslios. (Užpaliai)
SENOLIŲ PASAKOJIMAI
„Man tai neprisėja, bet senieji pasakojo, kad prieš velykinį ketvirtadienį jaunimas pirtį kūrė ir blynus kepė. Būdavo lyg dzienai tų pirtį kūrė ir blynus kepdavo suvejį jaunimas. Kepdavo lig dzienai.“ /V. Apyvalienė g. 1913 m. Rakatiškių k. Ignalinos r./
„Čyscinis četvergas. Kap apsirangus, nusprausus aini iš piercies, tai sakai: „Viešpatie ačiū tau, nučystei kūnų nog sutrų, apčystyk dūšų nog nuodėmių.” Čyscinin gerai. Prieš Velykas dūšios volnos. Visikių yra ir piktų… Šitep visadu sokėm.“ /O. Tamulevičienė g. 1913 m. Kabelių k. Varėnos r./
„Tėvelis sakydavo, vaikai švarusis ketvirtadienis, tai reikia atsikelt anksčiau už kranklį (krankoč) ir nusipraust, tai visus metus būsi švarus ir sveikas. Jei kranklys ankščiau atsikels, tai visus metus būsi murzius. Keliamės kuo anksčiau, kad nusipraust pirma už kranklį…“ /J. Žebnickienė – Malūnavičiūtė Jadvyga g. 1928 m. Natokų k. Trakų r./
„Kėdainių apylinkėse Didįjį penktadienį užsirišdavo akis ir daužydavo puodus. Iškart sudužęs puodas lemdavo laimę. Šio krašto žmonės nešėsi į lauką miltinės košės, kurią iškasę duobelę užkasdavo, kad sulaukti gero derliaus. Moterys stengėsi gerai iškepti duoną,kad šeimos nariai būtų sveiki ir tvirti.“ /P. Dundulienė, Pavasario šventės. Velykos // Lietuvos etnologija. V. 1991 m. P. 250/
„Didį šeštadienį ugnį išnešiojam. Būna, kad seni, bevaikiai. Skubinamės nešt, nepasidalinam. Šventintą ugnį – kiaušinį gausi, arba užsiprašo ant rytdienės. Už ugnį – gerai gaut kiaušinį. Labai džiaugėmės tokiu kiaušiniu.“ /V. Maidienė g.1930 m. Molėtų r./
„Kuršėniškiai tris gražiausius margučius – raudoną (dažytą svogūno lukštais), geltoną (šienu) ir juodą (alksnio žieve ir rūdimis) – sudėdavo į krepšelį su šienu, pelais arba samanomis papuošdavo žilvičio šakele ir nešdavo į bažnyčią pašventinti.“
„Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų plakėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Ėjimas būdavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę, nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos duokit margučių”. Tekdavo išsipirkti margučiais, vaišinti.“ /Juozas Kudirka, Velykų šventės. V. 1992 m. P. 26/
„Šilalės ir Tauragės rajonų gyventojai dar prisimena kiaušiniauti ėjusius „žydus” – tai dažniausiai būdavo kaimynų jaunimas vaikščiojantis liežuvius pamiklinti.“ /Pranė Dundulienė, Lietuvos etnologija. V. 1991 m. P. 264/
„Šiaurės Lietuvoje labai mėgstama marginimo technika – batika. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių lapeliais, kaspinėliais ar panašiai, suvyniojamas į marlę ar kojinės skiautelę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Apvyniojama ir linais.“ /Joniškėlis/
„Kad vištos dėtų… An Velykų ti daro tų. Paskelia anksci – bile kas. Paima kiaušinį ir paricina per pirkių kelis rozus. Kad vištos dėt. Ale merga nuoga. Nuogai raikia. Visai nusrengis kiaušinį paricina. Moteriškei geriau.“ /P. Laucinskienė g. 1934 m. Mištūnų k. Šalčininkų r./
„Velykų dėžutė. Gelažinė. Graži su apkaustėliais. Dėjom maistą, kai vežėm šventinti į bažnyčią. Svarbiausia tai užklojimas. Tai baltos, plonos medžiagos skepataitė. Moteros, o dar labiau mergos stengias turėti kuo gražesnę, kuo baltesnę. Parvežtą iš bažnyčios ją gražiai sulanksto ir padeda atskirai. Kai užeina tamsūs debesys, prieš audrą paima Velykinio šventinto vandens buteliuką ir šitą skepataitę išneša į kiemą ir padeda buteliuką ir užkloja šita balta Velykine skepataite. Padeda prieš debesį.“ /J. Garlienė Tunkūnaitė g. 1917 m. Jacūnų k. Švenčionių r./
„Rėtėlį turėjau iš balanėlių. Ai, gražu! Unt abėjų šonų pamoliavota raudonai. Unt vienos pusas grybai, unt kitos kvietkas. Kamoroj aukštai padata. Tik par Velykas nukelia kiaušinavimui.“ /P.Varnauskas g. 1915m. Gindvilių k. Kupiškio r./
„Mūs gryčioj lygi asla buvo. Sueidavo viso kaimo vyrai kiaušinių rident. Mes vaikai kampi užgrūsti tik veizelinam. Jei kaimyno zėkiai užlekia, ir mes mažiukai norėtim rident. Neprileidžia – von von von! A jau jai laukan prispiria tai jau bėda…Negali praait, bara – o jei aidama ant kiaušinio užminsi? Pilna žemė kiaušinių.“ /J. Zavadskienė g. 1927 m. Griaužinių k. Molėtų r./
„Prie altoriaus per Velykas stovi krepšys. Kiekvienam mirusiam po kiaušiniu atneša ir padeda.“ /Švenčionių r./
„Žiemgaloj prieš Velykas darydavo karvelius iš lukštų kevalų. Supuodamiesi jie atneša Velykį. Velykis panašus į kiškį, juo vadindavo ir saulės spindulį. – Jau Velykis kiaušinis miklena. Sutvarkydavo visus kampus, nes Velykis į kampus padėdavo po du ar tris kiaušinius. Kartais sakydavo, kad kiaušinius atnešė vėlės.“ /Žeimelis/
„Sulaukę Velykų ryto vaikai džiaugiasi margučiais, kurių jiems atveža Velykė. Užtat naktį , kurią Velykė važinėja reikia šunis uždaryti, kad jos nesudraskytų. Mes su broliu visada malkinėj šunis uždarydavom.“ /B. Varnauskienė g. 1920 m. Gindvilių k. Kupiškio r./
„Velykose saulė šokinėja. Pati mačiau kai ji lenda iš po žemės. Išlindo. Aš šlaviau kambarį. Matau spindulys raudonas, mėlynas… Saulė keičia spalvas. Pakilo kiek i nešokinėja. Tik pačiam tekėjime šoka.“ /V. Meškelienė g. 1937 m. Trakelių k. Švenčionių r/
„Velykų antrąją dieną paaugliai ir jaunimas pavieniai ir grupėmis, iš pat ankstaus ryto vaikščiojo po kaimą „Pliekdami” ir šaukdami: Velykos, Velykos… Nupliektųjų pareiga buvo kokiu nors menkniekiu atsilyginti už „naujienos” paskelbimą. Namų šeimininkai, paprastai kiekvienam pliekėjui duodavo po virtą kiaušinį.“ /I. Jablonskis g. 1911 m. Budrių k. Skuodo r./
„Kalendorinių švenčių metu, pavyzdžiui, Velykų dieną, taip pat galima atspėti kas yra ragana: Velykų rytą einant apie bažnyčią neškis sūrį ir kaišiok visiems po nosim, tada pamatysi visas raganas. Aiškinama taip: Norint pamatyti raganą, reikia Velykų rytą einant į bažnyčią įsidėti sūrio, paskui bažnyčioje jį valgyti ir kitiems dalinti, tas kas nuo tavęs ims ir valgys kartu su tavimi, tai bus tikra ragana.“ /J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės. V. 1992 m./
„Veiną kartą Didiuojie subatuo vakari susirinka daug latrų I gierė karčemuo par vėsą naktį. Pirmuos Velykų dėinos rytą, ka po Prisikielėmą aplinkou bažnyčią ejė procesija, ė pijuoka išėjė aplinkou karčemą eitė: su šloutoms, kačergoums, butelkuoms, stalas, kėtas baldas nešini… Anims aplinkou karčemą eitont žemė atsivierė I prarije I karčemą, I ton „įgolą”. I daba daubie tebier. Koužną naktį 12-tą valandą žmonys gėrd gaidį gėidont. Karta dėiną baltą uožį mata – tas et I et aplinkou ton doubė, kol išnykst.“ /Magdė Narvilaitė g.1909 m. Budrių k. Skuodo r./
Pagal Nijolę Marcinkevičienę paruošė amatukraite.lt
© 2014, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
