0

„Strateginių partnerių“ žingsniai, įteisinus lenkišką raidyną Lietuvoje

balandžio 9, 2014 Pavojus Lietuvai, tautos silpnėjimas

V. Palubinskas//

Ar žinote, kokie bus tolesni mūsų „strateginių partnerių“ žingsniai, įteisinus lenkišką raidyną Lietuvoje? Vienas toks Kvislingas, uoj atsiprašau, Kirkilas savo straipsnyje „Ar ne išdavystė dabar gadinti santykius su Lenkija?“ gal netyčia atskleidė šį slaptą, bet griežtai suderintą ir planingą „žingsnis po žingsnio“ mechanizmą. Štai jis:

„susirūpinimas“ lietuvių kalbos vartojimu, kuris esą labai pablogės, leidus keliems tūkstančiams tautinių bendrijų atstovų ir, beje, lietuvių moterų, ištekėjusių ir nešiojančių užsieniečių vyrų pavardes, realiame mūsų gyvenime yra gana keistas ir perdėtas, akivaizdžiai politizuotas.

Tereikia užeiti, pavyzdžiui, į knygyną ir pamatysite gerokai daugiau lietuvių kalbos vartojimo „pažeidimų“. Pavyzdžiui, garsaus lenkų rašytojo Witold Gombrowicz knyga „Apsėstieji“ — o siaube, ant viršelio taip ir parašyta: du sykius W varde ir pavardėje!

Beje, šios, kaip ir daugelio kitų panašių knygų, leidimą rėmė Kultūros rėmimo fondas, ji buvo finansuojama iš ES lėšų, o ne kokie nors politikai – išdavikai.

Ir tokių pavyzdžių — šimtai, tūkstančiai! Jau nekalbant apie mūsų vizualinę reklamą, kur vargu ar laikomasi kokių nors taisyklių apskritai. Tai kas atsitiks, jei leisim lotyniškom raidėm, ne kokia nors kirilica (pabrėžiu specialiai konservatoriui) parašyti keliuose šimtuose pasų pavardes gimtąja kalba?

komorowska

Dar neįteisinus lenkiško raidyno ir gramatikos, mūsų kvislingai jau pasiekė, kad de facto būtų visokeriopai ir masiškai lenkinama Lietuva. Bet po tokio Kirkilo opuso savaime kyla klausimas:

O kuo tau tada, pan Quisling, netinka kirilica, japoniški arba kiniški hieroglifai, žydiški, armėniški, graikiški, gruziniški, arabiški rašmenys? Juk esi toks susirūpinęs „žmogaus teise rašyti savo pavardę gimtąja kalba“. Ar rašantys ne lenkiškai tau nebe žmonės? O gal čia visai kiti dalykai slypi, niekaip nesusiję su deklaruojamomis teisėmis.

Jau dabar Lietuvos „žiniasklaidoje“ darkoma mūsų kalba, nerodant užsieniečių pavardžių ištarimo. Atkreipkite dėmesį, kad visa tai daroma lenkiška rašymo maniera: Šopenas tampa kažkokiu čiupa čiupsu — Chopinu. Besmegeniams gal tai atrodo „kieta“, nors iš tikrųjų tai terodo žurnalistų vergiškas pastangas įsiteikti savo darbdaviui ponui. Nepriklausomoje valstybėje, juolab besivaduojančioje iš kelių šimtų metų brutualaus lenkinimo padarinių, toks Witold Gombrowicz turėtų būti užrašytas Vytautu Gambravičiumi, o skliausteliuose galima būtų palikti ir jo iškrypėlišką tuteišio „klyčką“.

Kai tik bus įteisinta lenkiška pavardės rašyba, tuojau prasidės mūsų istorinių knygų ir mokymo metodikų revizija. Kirkilas ir čia tikriausiai bus vienas iš aktyvistų „įtvirtinanti įstorinei tiesai“. Bus reikalaujama mūsų istorinių asmenybių pavardes rašyti (ir mokyti vaikus) taip, kaip jie užrašyti išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose: Lietuva nebeteks Vytauto, o atsiras Witold, Jagełło, Gasztołd, Giedroyć, Brozowski, Lech, Miłosz, Wojciech, Wojtyła…

Visa tai dviejų dešimčių metų laikotarpyje. Būtent tiek tereikia vienos kartos mokyklinukams išdresuoti. Pasižiūrėkite, kiek per dvidešimt tuteišų „akcijos“ valdymo metų Lietuvoje atsirado lenkų, kurie lenkais niekada nėra buvę. Dar po kiek laiko sututeišinti Lietuvos likučiai ištirpsta Lenkijos platybėse.

Daugelis žemę išpardavusių mūsų inteligentų pasakys: ko čia kelti problemą, vis tiek mes juk žinosime, kas jie tokie. Kadaise mokykloje, skaitinėdami Šapokos istoriją ir kalbėdami apie mūsų protėvių klaidas, vienas kito klausinėdavome: nejaugi taip sunku buvo pamatyti, kad visi tie bičiuliavimaisi su lenkais tik žlugdo mūsų galybę ir veda link susinaikinimo. Stebėjomės ir pykome, kokie netoliaregiai buvo mūsų protėviai ir kiek daug buvo atvirų Kirkilų – Čičinskų tuometinėje Lietuvos aukštuomenėje. Sakydavome vienas kitam, kad dabar tikrai taip nesielgtume.

Bet kartą perskaičiau Ryto Staselio verkšlenimus Bernardinuose.lt, kad nieko juk blogo nebūtų dėl lenkiškos gramatikos įteisinimo lietuvių kalboje. Jis tikino, kad, nors jo prosenelio Punsko krašte pavardė buvo lenkinama ir rašoma Piotr Stasialis, o senelė buvo rašoma Anna Woznialis, bet nuo to jie lenkais netapo, žinojo besą lietuviai.

Geras pavyzdys: Ryto seneliai žinojo, o lenkai ar žinojo? O istorikai, aprašantys to krašto gyvenimą, ar žinojo? Šiuolaikiniai lenkai, rodydami į visus tuos Piotr Stasiał, Anna Wozniał, Mieczyslaw Gajdeł ir panašius, teigia, neva tokios „lenkiškos“ pavardės yra „aiškus įrodymas“, kad lenkai čia gyveno „od wieków“. Tuo ir pagrįstos jų teritorinės pretenzijos.

Jei nebūtų Lietuvos valstybės griežta lietuviška laikysena, tai šiandien Ryt Stasiał būtų „tikras lenkas“, redaguotų sau kokį nors žurnalą „Doroga“ ir nė neabejotų, kad ir jo senelis Piotr, ir senelė Anna buvo kresovi lenkai.

dienynas.palubinskas.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.