0

Kuršėnų krašto padavimai

balandžio 10, 2014 Kūrėjai ir kūryba

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter//

Molinkaimis

Laimingą gyvenimą Dievas lėmė tiems, kurie pasirinko teisę gyventi prie pelkių ir sumetę savo skrandas šalia jų anuomet įsikūrė. Įsišakniję nematė tokio vargo, kokį būtų turėję gyvendami už pelkyno ribų ir gyvenimo pabaigoje įžymiais nebūtų patapę, tą vietą rašte šlovindami. Anuomet aklai sekdami nematomo vedlio atpėdino ir pasijutę pavargėliais, kaip lapai nubloksti vėjo, sudribo. Anuomet pelkės nebyliai spoksodamos sužiuro be garso nutarusios neprašytuosius įbauginti. Parudavusiu vandeniu nepatraukliai žiojėdamos baidė, tarsi nutūpti bandančias nevalyvias muses praginti ketindamos. Ilgai gyvendamos vienišiaus gyvenimą buvo nejautriomis tapusios. Į jas pažvelgus, atsibastėliams baimė įsimesdavo ir įsirangiusi paširdžiuose tūnojo. Net praūžusio karo įbaugintų praeivių žaizdų pritvinkusias širdis sugeldamos. Galvoje gimusios visokio baisumo mintys lizdą susisukdavo, kurį išardyti reikėjo žolelių trauktinės. Paikuoliai tikėjo, kad pelkėse nelabasis įsikūręs ir nakčia tykąs pro šalį pėdinančių aukų. Neperregimas šaltis nukrėsdavo į jas pažvelgus. Prasmekti jose kaip velnio katile. Įkristi ir nebeišplaukti. Drumzliname skystyje priburbuliuoti, nesulaukus savo lemties valandos, neužspaustomis akimis dugnan nugrimzti. Pasak Švenčiausio rašto, pragaras ant Žemės kaip beveidis šešėlis užslinkęs tam, kad suteiktų pelkei jėgų gyventi. Jo užpečkyje pastaroji kaip laukinė obelis stiebėsi, šakojosi, tačiau jos obuolių niekas negeidė, nes jiems skanumo Dievas buvo pagailėjęs. Todėl įskaudinta širdimi stovėjusi, dažnai manydama kam ant Žemės tokiai augti. Kiekvienas gražumu norėjęs stebinti ale ne kiekvienas buvo pelnęs iš Dievo palaimos ant Žemės.

Deja, kaip paaiškėjo, pelkynuose ilsėjosi molis. Per pilnatį ar per jauną ramiai sau į ūsą pūtęs. Jautėsi laimingu kad niekas neliečia, kad visi aplenkia ir kaip nelabojo kratosi. Pelkė lyg gera pamotė jį priglaudusi buvo. Toji kaip nekalta mergelė stypsojo ir nekaltybę iki amžiaus pabaigos branginti ketino. Vėliau paaiškėjo, kad molis kaip sviestas riebus, meiliai prie rankų limpantis ir besiprašantis atriekti. Riektum neišriektum ir su vežimu neišvežtum. Paaiškėjo, kad daug jo buvo, nes ne vienai kartai užteko. Po kurio laiko, tarybiniais metais suėję traktoriais kasė, į rankas panašius kaušus Žemės gelmėse nardindami. Nuo aušros iki vėlimos kaži ko daugiau naršydami. Mat žmogiškas nepasotinumo jausmas varė taip elgtis, kaip arklius nuo kojų nuvarydamas. Suklupus nuovargis, bet ne molis akis lipindamas klijavo. Pastarasis tik degtine mazgojamas į pašalius traukdavosi, nelyginant rytmetinė šalna saulės spindulio paragavusi. Kad ir kaip iki žemės gelmių skverbdamiesi, molį į paviršių krapštydami, Žemės ašies neišvydo. Tačiau apie molio, kaip aukso vertę, padėjusio išgyventi anuos žvarbius laikus, byloja kuršėniškių padavimas.
Prašvilpęs karas suniokojo ne tik sielą bet ir rakandus. Išlikusiems įbaugintos sielos žmonėms jų reikėjo. Skrandžio malonumams. Be viralo kraujas gyslose būtų užšalęs ir Abraomas sušalusi kaip ledą, bet numazgotą kūną Dievui ant stalo pateikęs būtų. Tas nelyginant žvakę be degtuko pagalbos imtųsi įpūsti. Prikelti kaip pats prisikėlė ir prisikėlusiam Dangaus karalystę pasiūlyti. Prieš tai gėrus ir blogus darbus suskaičiavęs. Tam jis ir Dievas, kad stebuklus rodytų.

Ant žemės dar matėsi neišnykusios pėdos tų, kurie su šautuvu skrodė. Joje palikdami išrengtus tyrlaukius bei įbaugintus šunis. Varnos nesiliovė iki užkimimo kriokusios. Nežinia kokias tiesas persakinėdamos, o gal užpuolikus nuo savos Žemės vydamos. Net laukinė obelis buvo apdraskyta, siekiant jos vaisių skonį pajusti ar savyje alkį užmušti. Išdraskytoje laukynėje ji atrodė tarsi iš paties Rojaus išniekinta nuotaka būtų. Rastas besiilsintis šalmas tapo sriubai virti geras. Išmazgojus, ant ugnies pritiko. Prieš tai kvapą ir šilumą dėvėtojo panaikinus. Ale iš ko srėbti? Bliūdų neliko. Tad vienas pasrėbdavo ir kitam eilė ateidavo. Taip ir dalinosi prie vieno katilo, kol Stasys visiems akis atvėrė. Kad ir paiko proto, bet kūrybiškos sielos vaikis buvo. Atradimą skyrė ne sau užantyje saugoti, bet visiems, jį pažinojusiems ir nemačiusiems, tik viena ausimi girdėjusiems.


Pasakojama, kad kaimo bernas Stasys, pririjęs naminės, prie pelkės nakčia užsnūdo. Jo veidas dumblynėje buvo poilsį atradęs. Molis kaip lipni pagalvė tysojo prilipęs. Tad į smegenis nevaržomai lindo minčių pavidalu. Pastarosios stengėsi užkariauti Stasio galvą, kad degtinei vietos joje nebūtų. Kad ir lipnus, besielis, pelkyno gyventojas, išmintį turėjo. Degtinė paslapčia garuodama į nežinią traukėsi. Jautėsi iš jo galvos išprašoma. Atsilaisvinusioje erdvėje įsėlinęs molis vertingą mintį pagimdė. Prašėsi tarp rankų kaip merga gniaužomas, lipdomas ir saulėkaitoje išdžiovinamas. Naktis tarsi sekama pasaka buvusi. Žvaigždėms ir mėnuliui liudijant. Nutrūkus sapnui, pabudęs paikys akis išvertė, nes manė, kad jo galva ant pagalvės, kaip pavargusi gluosnio šaka stiprybę iš Žemės gelmių geria. Pašokęs moliu pasibiaurėjo, kad už prietėlį pereitą naktį prisiėmė. Nebuvo planavęs su juo susidėti. Lyg drungnu vandeniu nuplikytas, gėdą pajutęs pas tėvą sielai atleidimo parlėkė. Išvydęs, tėvui sapną vidur kiemo išpylė, kai ką nuslėpdamas, užantyje sau palikdamas. Tas jo pravertos burnos nesiklausęs, tik ranka užsimojo kaip musę nublokšti, mat įskaudintas buvęs, nuskriaustų mergų tėvų ne vieną kartą užpultas ir grasinimų prisiklausęs, kad sūnus vieną dieną po žemėm be laiko nueisiąs. Mat prakeikimas tarsi lino drobė virš jo galvos kabojo ir kasdien debesys audrą pranašavo.

Pavarytas šalin tarsi besielis padaras, į krūmus nuskuodė ir susisukęs varnalėšos lapo suktinę, jos dūmą užtraukė. Visokių nereikalingų dalykų buvo prisirinkęs ir juos pamėgęs. Nuvijęs lyg dūmą nuo širdies nerimą ir ištuštinęs galvą, pas molį išskuodė. Pamotė botagu vijosi, tačiau jau nevikri buvo tapusi. Tik burna tarsi prarajų duobė iš tolo žiojėjusi ir gryną orą į save traukusi.


Nulėkęs pelkėn spoksojo, pereitos nakties sapno gabalėlius į vieną krūvą lipindamas. Nors varnalėšos dūmas buvo nerimą nuėmęs, tačiau akys nelyginant žaibai po dangaus skliautą lakstė, o vydžiai lyg nupenėti lydžiai akylai pelkės vandenin smigo. Mat velnio atvaizdų ieškojo. Tačiau jo neradęs ir šiltą jausmą užantyje pajutęs, prie pelkės palinko. Abu tuo pačiu likimu dalinosi, buvo netobuli Viešpats tvariniai. Apžėlusia ranka iškabinęs molio gabalą akimis glostė, jį tarp pirštų lankstė, o vėliau ir plokščią blyną nuplipdė. Pavargusi jo galva nieko geresnio neišnešė. Degtinė visus aruodus buvo iššlavusi. Nustebo Stasys, kad išlankstytas molis formą laiko, styro tarsi stiklo šukė prašydamasi akių neatitraukti. Prijunko kaip benamis prie tos vietos, nelabojo pėdsakų neįžvelgdamas ir jo grėsmės nepajusdamas. Su moliu dažnai kalbėdavosi, patarimo klausdamas. Manė, kad jame ne velnias, o dievybė apsigyvenusi. Kaimynai, užlindę už storo ąžuolo iš tolo spoksojo, tai dešinės, tai kairės akies ryškumą tikrindami. Jaunesni krūmuose susirietę lindėjo, ausimis Stasio ir velnio tarpusavio pokalbį norėdami nugirsti. Manė, kad tas dušią pardavinėja ir ruošiasi velnio pusbroliu patapti. Abu mėgėjai išgerti ir pasiausti. Tarpe jų ir molinkaimio seniūnas krūmuose kiūtojo, įvykius registruodamas, kad Dievo teismui atėjus, visą tiesą atskleistų. Tik tėvui Stasio darbai širdį draskė, norėjosi prasmegti kuomet praeiviai suėję lyg šunes lojo. Kad jo vaikis į velnią panašus, tik be uodegos.

kursenai_puodziu_krastas_2
Užslinkus molio karštinei, Stasys mergomis domėtis nenustojo. Pavakariais laužą užsikūręs joms serenadas suokė. Sykį, neapdairiai į laužą įmetęs vakarykščiai lipdytą blyną, per ausį gavo. Ta pašoko pamaniusi, kad bombas mėto, velnio užduotį pildydamas. Namo mergai nuskuodus, Stasys ugnies nuėjo naršyti, pelenuose kaltės pėdsakų ieškodamas. Joje atradęs iškepta molio blyną, nustebo. Tas bliūdą priminė kurio taip visi gedėjo. Iš džiaugsmo liepsna širdį apėmė, lyg kankinį ant iešmo ėmėsi kepinti. Tą akimirką, net mergos artumo geismą pamiršo. Radęs savyje jėgų, pavakariais prie tėvo trobos paršlepsėjo, prisiartinęs pro duris įsmuko. Pamotė nemazgota ranka žegnotis pradėjo ir burną lyg aplūžusį svirną atlapojo, tačiau tas jai iškeptą blyną tučtuojau po nosimi pakišo. Nuo blyno migla akyse pasipylė ir lyg drobulė smegenis užgožė. Lyg smaugiama, išverstomis akimis nieko nepasakė, tik nukiūtino pas vandenį velnio pėdsakus išmazgoti. Sąmonę nušviesdamas protas į galvą sugrįžo ir burna su savimi žodžius prabilo veblenti. Prašėsi apsaugojama nuo velnio užmačių ir spąstų. Godumas žmogaus kalba prabilo ir prašė daugiau stebuklo iš pelkės parnešti. Įvertintas išlėkė lipdyti. Nuo to laiko daug rytų prie pelkės išbuvo, tenai ir gyveno, kol visiems bliūdų iki soties prilipdė. Iš pradžios kaimynai nepatikliai į velnio dovaną spoksojo, tačiau sukalbėję ,, Tėve mūsų’’ siūlomo daikto neatmetė. Įsidrąsinę pas pelkę į svečius nueidavo ir palinkę į vandenį spoksojo. O drąsesni net rado drąsos tarp rankų lipdyti.
Tarybiniais laikais daug iškastų tvenkinių buvę, o molis pagarboje pradėtas laikyti ir ant ratų gabenamas. Pelkė dosni pamotė buvusi, kol meldais apėjusi ir užmarštin nuėjusi. Tik keli vaikaičiai tą istoriją mena ir kartais prie laužo ją persako.

Bulvės

Molinkaimiečių atmintin yra įstrigusi istorija, kuri perpasakojama jų vaikaičiams, kad kažkada bulvės gyvenusios Žemės paviršiuje. Buvusios bestiebėmis ir belapėmis tarsi bespalviai gruzdai. Tuomet jos ,,bulbėmis‘‘ buvo vadinamos. Jas su akmenimis painioję, nes panašumas buvęs neapsakytas. Tad neretai buvo vietoje akmenų mėtymui naudojamos. Kad ją atskirti, reikėjo rankoje šildyti. Atgijusi delne bulvė gyvybės ženklus rodžiusi. Pajutę pulsuojantį kraują jos kūne ir šilumą, suprasdavo kad čia bulbė. Akmuo neturėjęs širdies, tad delnuose išlikęs šaltas ir kaip sunkis svarindavo ranką Žemėn. Molinkaimyje vyravusi sumaištis. Vietoje bulvių žmonės akmenis sriubon dėję ir iš jų bandę viralą skrandžiui išvirti. Daug pykčio po to buvę. Bernai keikę ponus, kad už durną laikomi ir badu marinami. Ponai virėjas piktu liežuviu tarsi botagu plakę. Kalčiausios buvusios bulbės. Mat nuo akmens skirtis nemanė, norėjo su akmeniu broliautis. Kad išpirkti savo kaltę, Žemėn sulindusios. Save pasmerkė dienos šviesos anei Saulės nematyti. Gyvenimą su sliekais, o ne su giedančiais gyviais pasirinko. Tik daigus su žiedais kiekvienais metais sukrauna ir juos Saulei parodo. Žmonės jų stiebą pamatę, žino, kad tai ,,bulbė‘‘. Iškasę iš jos skanų viralą išsiverda. Prieš tai lupeną nulupę. Ši jai reikalinga nuo požeminių neprietelių apsisaugoti.
Ne auksas, kas paviršiuje blizga, išmintis ir geri dalykai, gelmėse nugrimzdę tūno.

Autorės kalba netaisyta. baltai.lt redakcija

TRUMPAI APIE KURŠĖNŲ KRAŠTĄ

Kuršėnai (žem. Koršienā) – miestas Žemaitijoje, Šiaulių rajone, 25 km į vakarus nuo Šiaulių. Tai didžiausias Lietuvos miestas, nesantis savivaldybės centru. Kuršėnų miesto seniūnija, yra kaimiškosios seniūnijos centras.

KURŠĖNAI – LIETUVOS PUODŽIŲ SOSTINĖ

Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik Kuršėniškiai tautodailininkai: J. Paulauskas, V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis.

KURŠĖNŲ (GRUŽEVSKIŲ) DVARO SODYBA. ETNINĖS KULTŪROS IR TRADICINIŲ AMATŲ CENTRAS

Ventos g. 7, Kuršėnai, Šiaulių r.

Kuršėnų dvaro istorija prasideda 1564 m., kai Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė šį dvarą Polocko pilininkui Jurgiui Despot Zinovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1621 m. dvaras atiteko LDK iždininkui S.Pacui, o po dešimtmečio – Jurgiui Gruževskiui su žmona. XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis 1811 m., pasikvietęs dailininką J.Rilkę su visa pameistrių brigada, pastatė naujus (dabartinius) dvaro rūmus, koplyčią, suremontavo kitus pastatus. Dvaras dar labiau suklestėjo valdant jo jaunesniajam sūnui Edvardui, kuriam dvaras atiteko 1846 m. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 m. kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui. Tarpukariu dvaras pažangaus ūkininkavimo dėka klestėjo. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas.

Kuršėnų dvaras – vienintelis vertingiausias medinės dvarų architektūros palikimas Šiaulių rajone. Išlikę autentiški laiptai, langų rėmai, medinės lauko durys.

Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Įkurtas 2000 m. Pagrindinis centro uždavinys: krašto tradicijų, papročių, tradicinių amatų išsaugojimas, atgaivinimas ir pereinamumas. Dabar dvaro rūmuose veikia nuolatinės Šiaulių krašto tautodailininkų darbų ir etnografinės ekspozicijos. Ekspozicijose pateikiama per 2500 eksponatų, kuriuos padovanojo tautodailininkai, Kuršėnų miesto gyventojai.

Amatų centre galima užsisakyti edukacinį keramikos užsiėmimą.

B.RADECKO KERAMIKOS MUZIEJUS

Alėjos g. 9, Kuršėnai

B.Radeckas yra pelnęs puodžių karaliaus karūną. Dabar jau pats nebežiedžia, tačiau pristato savo sukurtus darbus. Darbus kurdavo kartu su savo žmona.

Pagal galimybes, susitarus dar aplankomi keli Kuršėnų keramikai.

Papildoma informacija apie Kuršėnus paimta iš siauliurajonas.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.