0

Apie svarbiąsias balandžio šventes

balandžio 23, 2014 NAUJIENOS

Libertas Klimka//
Trečioji diena po šv. Velykų yra vadinama Ledine, ja tradiciškai užsibaigdavo didžioji pavasario šventė. Kaime niekas dar nepuldavo prie darbų; mat tikėta, kad tada ledai vasarojų iškaposią. Dar reikia pailsėti, sukaupti jėgų nelengviems pavasario darbams.

Foto iš archyvo personalas.ktu.lt. Jorės šventimas

Foto iš archyvo personalas.ktu.lt. Jorės šventimas

Velykos šiemet buvo vėlyvos, tad jau šią savaitę – dvi svarbios tradicinio lietuvių kalendoriaus datos: Jurginės, balandžio 23-oji, ir šv. Morkaus, balandžio 25-osios diena. Išskirtinė pavasario darbų pradžia!

Štai pirmoji data. Pasak priežodžio, „Šventas Jurgis tvartus atidaro“ Tai būdavusi ganiavos pradžia, o kartu ir jorės – pirmosios žalumos šventė. Senų senovėje – dievo Ganiklio pagerbimas. Apie tai savo raštuose paliko žinių Simonas Daukantas. Gali dar pasitaikyti šalnų ar šlapdribų, tuomet sakoma: „Ko čia joji, kaip Jurgis ant keršo arklio?“ Tas keršumas – tai pavasario požymių ir žiemos aidų maišymasis. O jei ištiktų gili šalna, tai sakytume: „Jurgis atjojo ant širmo“.

Daržinėse ir šalinėse ūkininkams šiuo metu jau nebe daug pašaro būdavo likę, tad sakoma: „Ir šventas Jurgis ne su šieno vežimu atvažiuoja“, arba – „Šalinėse šventas Jurgis sėdi“. Tačiau gamta vis dėlto žingsnelis po žingsnelio juda šiltyn. Ir čia tinka priežodis: „Prieš šventą Jurgį žolės su replėmis iš žemės neištrauksi, o po šv. Jurgio – ir su plaktuku neprimuši“. Kokį rytmetį gali iškristi ir pirmoji rasa. Būdavo tikima jos stebuklinga, gaivinančia ir gydančia galia. Daina ragina: „Jurgi, paimk raktus, atrakinki žemę. Jurgi, išleisk žolelę, žolelę šilkinę, raselę meduotą“.

Per Jurgines reiktų ir rugių lauko pasižiūrėti; žiemkenčiai turėtų būti gerokai pasikėlę – tiek, kad jų želmenyse varna pasislėptų. Būta jaunimo papročio apeiti šventės dieną lauką ir su dainomis kelti rugelius. Tik gerai gegutės balso dar neišgirdus: užkukuos raiboji medžiams nesulapojus – vasara bus šalta, o ruduo – nederlus. Kaimo žiniuonės sako, kad gyvatės ir rupūžės tinkančios vaistams tik kol gegutės neužkukuotos…

Tačiau svarbiausias Jurginių rūpestis – su visomis senoviškomis apeigomis į pirmąją ganiavą išvesti gyvulius, šaltą žiemos metą ankštame tvarte kentėjusius. O apeigos – kad ganiavoje kokių bėdų neatsitiktų, vilkai, šie „šv. Jurgio kurtai“ nuostolių nepridarytų. Tam ant tvarto slenksčio būdavo dedamas pjūklas dantimis į viršų ir du svogūnų lukštais dažyti kiaušiniai – jurgučiai. Peržengs veršelis ar avelė plieno dantis, vilko dantys nebebaisūs. Užkliudys kojele – vilkui bus skirta, nieks neišsaugos. Šeimininkė, į kokią seną vyžą įdėjusi žarijų, užmeta ant jų verbos spygliukų ar šventintų Devintinių žolelių, šieno gniūžtelytę nuo Kūčių stalo ir pasmilko karvių snukius bei tešmenis: nesirgs, bus pieningos, gyvatė neįkirs. Piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu – avys visada suras kelią namo.

Per Jurgines šiukštu judinti žemę, ir arkliai turi pailsėti. Bažnytkaimiuose, kur būdavo šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje nuo seno būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Kitados arkliais ir žirgais prekiauta aikštėje prie Halės turgaus; iš jos einanti gatvelė taip ir vadinta – Arklių. Vėliau pagrindine turgaviete tapo Lukiškių aikštė. Ten ir žirgų parodos būdavo rengiamos.

Iš to jomarko kaip aidas yra kilusios ir kai kurios šiandienos švenčių tradicijos. Net ir tokios, atrodytų, visai tolimos Jurginėms, kaip garsioji Vilniaus universiteto Fizikų diena FIDI, kurios kulminacija – pabaisos Dino Zauro kelionė miesto gatvėmis. Stepono Batoro universiteto studentai prieškariu labai panašią slibino Bazilisko pamėklę skandindavo Neryje, kai ją nugalėdavo šv. Jurgis. Tai darydavo per Jurgines nuo 1926 m., primindami dar ir seną Vilniaus legendą apie Bastėjos požemiuose gyvenusį siaubūną.

<…>

Visas straipsnis lrt.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.