0

Jei kalbi rusiškai, V.Putinas ateis tavęs „ginti“

gegužės 1, 2014 Pavojus Lietuvai, Valstybė

Donecko gyventoja Irina Kalinina: ką reiškia Ukrainoje kalbėti rusiškai ir bijoti, kad V.Putinas ateis tavęs „ginti“

Kovo 18 dieną Rusijos pajėgos Kryme nušovė Sergejų Kokuriną – 37-erių Ukrainos pareigūną iš Simferopolio karinio dalinio. Jis stebėjo perimetrą apžvalgos bokšte, ir snaiperis jį nušovė tiesiai į širdį. S.Kokurinas gimė Simferopolyje, o į Ukrainos kariuomenę įstojo 1997 metais. Gynybos ministerija po jo mirties rašė, kad nuo pat pirmosios dienos jį vedė mintis – tarnauti Ukrainos tautai. S.Kokurinas turėjo ketverių metų sūnų, o besilaukianti žmona antrąjį vaiką turėtų pagimdyti gegužės mėnesį.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Riaušininkas Donecke

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Riaušininkas Donecke

 

Ukrainietė Irina Kalinina „New Republic“ rašo, kad S.Kokurinas buvo Ukrainos pilietis, tarnaujantis Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Kaip ir nemaža dalis Ukrainos piliečių – apie 17 proc. – jis buvo rusų tautybės. Pirmasis Ukrainos karys, nužudytas Rusijos invazijos metu, buvo rusas. Tačiau tai nesustabdys Rusijos vadovų – kurie net patys rimtai nežiūri į savo propagandą, kad įsiveržimas į Ukrainą yra pagalba vietos rusams.

Ukraina yra daugiatautė valstybė. Mūsų ginkluotosios pajėgos, valstybinės įstaigos, universitetai – viskas mūsų šalyje yra daugiatautiška. Tūkstančiai žmonių Maidane Kijeve buvo sužeisti per Ukrainos revoliuciją, mažiausiai 104 žmonės žuvo. Daugiau nei 200 žmonių vis dar laikomi dingusiais be žinios (tikriausiai jie taip pat nužudyti). Niekas Ukrainoje nekreipia dėmesio į tautybę tų piliečių, kurie rizikavo viskuo vardan savo šalies – Ukrainos – geresnės ateities. Žinoma, dalis jų buvo rusai, dar daugiau – kasdien kalbėdavo rusiškai.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įdomiai galvoja, ką tai reiškia apsaugoti žmones. Kovo 4 dieną jis išdėstė savo požiūrį, kaip Rusijos kariai turėtų slėptis nuo Ukrainos pajėgų – už moterų ir vaikų nugarų. „Paklausykite įdėmiai. Noriu, kad mane aiškiai suprastumėte: jeigu mes priimsime šį sprendimą, jis bus priimtas tik tam, kad apsaugotumėm Ukrainos piliečius. Ir pažiūrėsime, kaip tie kariai šaudys į savus žmones, už kurių stovėsime mes – ne prieš, o už. Tegu jie tik pamėgina šaudyti į moteris ir vaikus! Norėčiau pamatyti tuos, kurie duotų tokį įsakymą Ukrainoje“, – tuomet kalbėjo V.Putinas.

Būtent ši V.Putino kalbos vieta labai suneramino Ukrainos gyventojus. Niekas neabejojo, kad šie žodžiai virs veiksmais. Kovo 20 dieną – praėjus 2 dienom po S.Kokurino nužudymo – ginkluotos Rusijos pajėgos užėmė dar vieną Ukrainos karinę bazę Kryme. Tačiau tuomet rusai nepanaudojo ginklų. Sklando gandai, kad jie apsupo vaikų darželį, kuriame buvo Ukrainos karių vaikai, ir grasino jį šturmuoti, jeigu Ukrainos kariai neapleis savo postų. Kaip kariai jie rusams atsakė, kad nepasiduos. Tačiau kaip tėvai jie tai padarė.

Ukrainiečiai žino, kad neapykantos kurstymas yra politinis procesas, ir žino, kad kai kurie rusai jam prieštarauja ir stengiasi priešintis. Per savo kalbą Maidano aikštėje kovo mėnesį Michailas Chodorkovkis – vienas iš žymiausių Rusijos politinių kalinių – sakė, kad egzistuoja ir kitokia Rusija – tokia, kuri supranta oficialiosios propagandos melus. Jo žodžius patvirtino ir kovo 15 mitingas, kai centrinėje Maskvoje dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į „Eitynes už taiką“, kur išreiškė pasipiktinimą Rusijos intervencija į Ukrainą.

Vienas iš „kitokios Rusijos“ ryškiausių balsų yra Andrejaus Makarevičiaus – Rusijos bardo, roko grupės „Mashina Vremeni“ įkūrėjo. Vienoje savo dainoje jis dainuoja: „Kaip lengva yra nuspręsti, kad esi per silpnas pakeisti pasaulį“.

Neseniai A.Makarevičius pasisakė apie propagandą, kuri plūsta per rusiškus kanalus:

„Kaip apgauti tautą? Pirmiausia reikia puoselėti neapykantą. Pradėti su susierzinimu ir pykčiu. Ramius, savimi patenkintus žmones nėra lengva suerzinti. Reikia jiems paaiškinti, ko ir kodėl nekęsti. Tačiau žymiai lengviau su tais, kurie jau ilgai yra nepatenkinti. Jie jau pasirengę. Tuomet reikia sukurti išorinį priešą (imperialistai, neo-naciai) ir vidinį priešą (penktoji kolona, kosmopolitai). Vardai čia nesvarbu. Kitas žingsnis – tikslinės auditorijos metodinis zombinimas su propaganda, kuri jų pyktį ir susierzinimą nukreipia ten, kur tu nori. Zombinti reikia stipriai, nuosekliai ir nenutrūkstamai“.

A.Makarevičius toliau rašė: „Žmonės, mes esame kaimynai. Mes visuomet tokiais būsime. Būtų gerai, kad su jais liktume draugais – taip, kaip iki šiol. Kaip jie gyvens ateityje – turi būti jų pačių sprendimas“.

Mes, ukrainiečiai, girdime A.Makarevčių, girdime M.Chodorkovskį, girdime „kitokią Rusiją“. Juk atminkite – mes gerai pažįstame rusus. Daugelis mūsų rusiškai galvoja nerimaudami dėl Rusijos invazijos į mūsų šalį. Daugelis juokauja rusiškai – bandydami sumažinti įtampą. Kalbant apie juokus, štai vienas iš Odesos:

– Aš lioviausi kalbėti rusiškai.
– Kodėl? Bijai, kad ukrainiečiai tave sumuš?
– Ne. Kad rusai ateis manęs ginti.

Kaip ir daugelis gerų juokų, šis priverčia susimąstyti. Aš rimtai svarstau pasinaudoti šio anekdoto pasiūlymu. Aš esu, kaip daugelis žmonių vadina, rusakalbė. Tačiau aš taip pat labai gerai kalbu ukrainietiškai.

15min.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.