Baltų žinyčios vartai

0

Raidynų konkurencija ir karas

viršaitis gegužės 8, 2014 Archyvai, Kova už tautą, Lietuvių kalba

Bronys Savukynas//

1. Raides imta deginti

Ar baltai, taigi ir lietuviai, yra turėję kokį savo raštą priešistoriniais laikais, nieko tikra neįmanu pasakyti. Kol kas ir vadinamasis runų kalendorius tebėra mįslė – tvirtai, neabejotinai neįrodyta nei jo etninė kil­mė, nei radimosi laikas. Pirmieji Lietuvoje rašyti teks­tai yra iš XIII a. vidurio – karaliaus Mindaugo dona­cijų aktai, suprantama, – lotyniški.

Prūsu veliavos įrašas runomis

Tad lotyniškasis raidynas mūsų krašte pažintas jau prieš 750 metų. Min­daugo ir jo aplinkos žmonių krikštijimasis Romos katalikais lėmė tai, jog nuo tada lietuvių politinės tautos (t. y. valdančiojo karinio elito) politinės ir kultūrinės aspiracijos, kad ir fragmentiškai, krypsta į lotyniškąją Vidurio ir Vakarų Europą, nors su ja dar 200 metų ka­riaujama ginant savąsias senosios religijos ir kultūros tradicijas. Apeliacijos į Europą ryškiausias pavyzdys yra Gedimino laiškai popiežiui ir vienuolijoms, taip pat parašyti lotyniškai. Per tą karą su daug pranašesniu priešininku Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, ieškodama užnugario ekonominių išteklių ir sąjungininkų Ry­tų Europos erdvėje, prisijungia rytų slavų apgyventus plotus. Iš tenykščių gyventojų rusėnų, gudų ir ukrai­nų protėvių, perima šiems valdiniams administruoti reikalingą jų rašomąją kalbą (senosios rusų kalbos ­piet­vakarių variantą) ir jos rašmenis – pietų slavų ­kal­boms pritaikytą graikų raidyną – kiriliką. Ši kal­ba su ki­rilikos raidynu įsigali Vytauto valdymo me­tais šalia lotynų kalbos, kuria susirašinėjama su Europos valdovais.

XVI a. vidury kaip ideologinė atspara stiprėjančiai polonizacijai Lietuvoje tampa populiari romėniško­sios lietuvių kilmės teorija, ir dėl to viešajame gyvenime ima vyrauti lotynų kalba, nors teismai ir administra­cijos raštinės tebevartoja kanceliarinę slavų kalbą. Aiš­ku, ir Katalikų Bažnyčios kalba yra lotynų, tad LDK lotyniškasis raštas įgyja aiškią persvarą, kurią esmingai dar papildo XVI a. antroje pusėje pasirodžiusios knygos lietuvių kalba, spausdinamos taip pat lotyniškojo raidyno gotiškuoju šriftu. Nuo XVII a. vidurio LDK gausėja knygų lenkų kalba, kurios raidynas taip pat lotyniškas. Vadinasi, iš keturių to meto viešajame gyvenime vartojamų kalbų – kanceliarinės slavų, loty­nų, lietuvių ir lenkų – trys vartoja lotyniškąjį raidyną, ku­ris, beje, reprezentuoja ir simbolizuoja Romos kata­likų tikėjimą. Kirilikos ir lotyniškojo raidyno konku­rencijoje lemtingas buvo 1697 m. Coaequatio iurium aktas, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad LDK Vyriau­siojo Tribunolo sprendimai turi būti rašomi lenkiškai. Taigi paradoksalus, bet tikras yra faktas, kad XVIII a. kanceliarinės slavų kalbos ir kirilikos populiarumą LDK pakirto ne lituanizacija, o polonizacija.

Abėcėlių lyginamoji lentelė.

Lietuvoje viešajame gyvenime vartotų rašmenų lyginamoji istorija atrodytų maždaug tokia: lotyniškasis raidynas vartojamas 750 metų, kirilika valstybės administravimo reikalams iš savaiminės tradicijos vartota apie 300 metų, bet dar reikia pridėti 120 metų, kai okupacinės rusų valdžios raštinės graždanka (kirilikos variantu) rašė savo raštus, kai imta lietuvius šio rašto mokyti mokyklose, kai net 40 metų drausta lotyniškąjį raidyną vartoti ir jo mokyti; nederėtų pa­miršti ir tų XX a. 40–ties sovietizacijos metų, kai rusiš­kas raštas nemažai kam Lietuvoje jau buvo pasidaręs kone vienintelis.

Per visą XVIII a. slavų kanceliarinė kalba vie­ša­jame gyvenime jau, galima sakyti, tebuvo margina­lė – vyravo lenkų kalba, o šalia jos vegetavo lietuvių kalba. Abi šios kalbos vartojo lotyniškąjį-lenkiš­kąjį raidyną, tad kirilika didžiajai visuomenės daliai per keturias ar penkias kartas jau buvo tapusi visiš­kai svetima. Po trečiojo Respublikos padalijimo carų administracijos vartojama graždanka Lietuvoje jau buvo suvokiama kaip svetimas, okupantų primestas raštas. Maldaknygių ir giesmynų (kantičkų) rašme­nys lietuvių sodiečiams buvo jų švento tikėjimo ženk­lai, tad valdžiai juos uždraudus, jie gina juos ir platina jais spausdintus raštus nesibaimindami net Sibiro katorgos, o graždanka spausdintus katekizmus ir maldaknyges, vyskupo Motiejaus Valančiaus para­ginti, ima deginti. Tuo pat metu rusų valdininkai gaudo Valančiaus spaudinius, veža į Vilnių, taip pat degina ar mala į makulatūrą. To meto Europoje tai buvo negirdėta neregėta.

2. Rusiškos raidės prieš lotyniškąsias

Tas keturias dešimtis metų nors ir išbrauk iš mūsų istorijos. Ar toki mes būtume nūdien, jei nebūtų buvusi mums spauda uždrausta? […] Tikrai, kad ne. Mūsų kaimynai – lenkai, latviai ir žydai – nevaržomi skaitė savo laikraščius ir knygas, o mes lietuviai gedulo sėdėjome, palaidoję savo raštą. Tie kaimynai žengė priekin, o mes pusgyviai, apmirę vilkomės jų užpakalyje, tik dabar atsigodę juos vejamės.

Antanas Smetona (Vairas, 1919, Nr. 8

Per spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo keturiasdešimtmetį „graždanka“ spausdinti išėjo, berods, tik 54 leidiniai, o per tą patį laiką lotynų alfabetu užsienyje buvo išleista 1640 pavadinimų lietuviškų knygų, neįskaitant periodinių leidinių (žr. Vėbra, R., Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais, Vilnius: Pradai, 1996, p. 214). Taigi, jau šis kiekybinis santykis rodo, kad graždankos invazija buvo labai menka. Tad kodėl vis dėlto spaudos draudimo padariniai mūsų kultūroje buvo taip ilgai juntami? Kaip ir Smetona, Mykolas Römeris yra sakęs, kad pirmasis draudimo dvidešimtmetis (iki „Aušros“ pasirodymo) yra spraga visos lietuvių kultūros raidoje. Panašiai šį laikotarpį apibūdino Vaclovas Bir­žiška: „Dvidešimčia metų atsilikusi pasaulietiška lietuvių knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulėtino ir bend­ros lietuvių kultūros augimą“ (Biržiška, V., Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda, 1929). Biržiška, matyt, turėjo galvoje ir atsilikimą iki draudimo, kai Vidurio Europoje jau vešėjo Tautų pavasaris, o čia, Lie­tuvoje, po Vilniaus universiteto uždarymo dar tvyrojo sąs­tingis. Spaudos draudimas nutraukė normalų, nors ir lėtą, kultūros augimą.

Lentelės, kabėjusios valdiškose įstaigose Lietuviškai kalbėti griežtai draudžiama.

Lietuvių kultūros atsilikimą nuo artimiausių kaimynų latvių ir estų rodo, pavyzdžiui, knygų bei laikraščių leidyba dar ir antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu. 1936 m. Estijoje leidžiami 266 pavadinimų laikraščiai, Lietuvoje 1939 m. – tik 180. O juk Estija tuo metu buvo mažesnė gyventojų skaičiumi už Lietuvą daugiau nei dvigubai. Neradau to meto Latvijos duomenų, bet nacių okupacijos metais latviai sugeba leisti net trisdešimt laikraščių, o Lietuvoj eina bene keturi, na, dar gal trys žurnalai. Bibliotekų tink­las Lietuvoj ir Estijoj tuo metu taip pat neproporcingai skiriasi. Jei Lietuvoje būtų buvusi normali kultūros raida XIX a. antroje pusėje, ki­taip būtų buvę ir atgavus­ nepriklausomybę. Spaudos draudimo keturiasde­šimt­metis lėmė kultūros (kiekybinį) atsilikimą, ko gero, to­kiam pat laiko tarpui.

O gal dialektiškai pasvarsčius galima rasti ir teigiamų to draudimo poveikių? Prof. Antanas Tyla įžvelgia ne­nuginčijamą šio draudimo teigiamybę: lietuvišką spaudą išvarydami į Mažąją Lietuvą, caro pareigūnai patys atpalaidavo ją nuo valstybinės cenzūros. Spaudos draudimas mūsų visuomenėje esą išugdęs pasipriešinimo, nepasidavimo prievartai jausmą. Be abejo, draudimas atliko mobilizacinį vaidmenį, be to, išmokė veikti konspiratyviai, ir ta tautos patirtis visada pravertė tamsiais laikais. Lietuviai tapo konspiratorių tauta, ir neprastų konspiratorių, bet, deja, neturėjo kur išmokti sutartinai veikti viešumoje – spaudos draudimas varė į pogrindį.

Beje, pirmasis spaudos draudimo dvidešimtmetis iki „Aušros“ pasirodymo buvo vien religinio pasipriešinimo, maldaknygių laikas, pasaulietiško turinio spaudinių būta labai mažai. Valančiaus knygelė „Vargai bažny­čios katalikų“ (1867), kurioje jis kviečia deginti „graž­dan­kines“ knygas, turėjo didžiulį poveikį. Tai buvo tartum trimitas, kviečiantis karan. Neabejotina, kad tas religinis nusiteikimas, jog per „graždanką“ ateina „grie­kų viera“, buvo vienas iš didžiausių impulsų, išjudinęs priešintis gana platų visuomenės sluoksnį.

Nedera užmiršti Amerikos lietuvių vaidmens. Anks­čiau, nei pasirodė „Aušra“, pasaulietinio turinio knyge­lių ir laikraščių („Gazieta Lietuviszka“ pasirodė 1879 m.) parūpino Amerikos lietuviai. Šimtmečio pabaigoje Ame­rikoj jau radosi gana gausi lietuvių spauda, daug didesnė nei Mažojoje Lietuvoje, paštu ir per knygnešius iš Rytprūsių pasiekianti Lietuvą.

Reikia pasakyti, kad rusifikacijos projektas subran­dintas daug anksčiau, negu spauda buvo uždrausta. XIX a. viduryje mažųjų tautų asimiliacija konsoliduojant imperines tautas buvo europinis reiškinys. Tai buvo imperijų reakcija į Tautų pavasario sąjūdžius. Ir Vokie­tijoje Bismarckas pradėjo germanizaciją, pavadindamas ją Kulturkampf. Tik Austrija-Vengrija buvo turbūt li­beraliausia imperija Europoje – tai rodo čekų, slovakų ir slovėnų kultūros istorija. Rusija pradeda Lietuvoje aktyvią rusifikaciją jau po 1831 m. sukilimo. Vilniaus uni­versiteto uždarymas buvo pirmas stiprus rusifika­cijos smūgis.

1863 m. sukilimas buvo tik pretekstas pradėti vyk­dyti dar nuo Kotrynos II laikų brandinamą imperinės asimi­liacijos projektą. Valstybės sekretorius Lenkijai Miliutinas laiške Muravjovui (1864) nusakė ir pagrin­dinį spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo tikslą: „rusiš­kosios raidės pabaigs tai, kas pradėta rusų kalavijo“.

Kad buvo ryžtasi panaikinti spaudos draudimą, skir­čiau du caro valdžios motyvus: pirma, jie negali cenzū­ruoti tos literatūros, kuri Lietuvoj daug gausesnė negu jų leidžiama, tad geriau ją leisti cenzūruojamą, negu kad plistų necenzūruota; antra, visiškai nepasiteisino de­polonizacija per rusifikaciją. Atsitiko atvirkščiai. Spau­dos draudimo metais polonizacija, ypač Rytų Lie­tuvoje, tik spartėjo. Lydos, Ašmenos, Breslaujos apskri­tyse, kur gyveno daug lietuvių ir kuriuos gan retai pa­siekdavo lietuviškas spausdintas žodis, lenkėjimas ypač suintensyvėjo.

Daug lėmė ir bendrasis Rusijos imperijos kontekstas, visuomenės modernėjimas ir liberalėjimas, revoliucijos nuojautos. Bet ar būtų tas draudimas panaikintas, jei lietuviai būtų su juo susitaikę ir tūnoję kaip pelė po šluota? Tame raidynų kare jauna valstietiškoji lietuvių tauta su negausia inteligentija (bajorijos didžioji dalis jau buvo sulenkėjusi) laikė egzaminą tapti istorijos sub­jektu ir išlaikė cum laude. Tad Didžiajame Vilniaus seime ji prabilo jau kaip politinis subjektas.

NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2004. Nr.5

© 2014, viršaitis. All rights reserved.