0

Laiškai iš praeities: ar Lietuvoje tikėta dviejų Saulių buvimu?

gegužės 18, 2014 Archyvai, PASAULĖŽIŪRA

ARŪNAS KAZYS KYNAS//

Daugiausia Saulės atvaizdų išsaugojo geležinės lietuviškų stogastulpių, koplytstulpių, kryžių viršūnės. Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė darė prielaidą, kad mediniai skrituliai, tariamai vaizdavę Saulę, galėjo būti tvirtinami stabmeldiškų antkapinių stulpų smailėse. Šią hipotezę iš dalies patvirtina išlikusios medinės XIX a. paminklų viršūnės, jų stilistinis panašumas į žalvarinius IX–X a. papuošalus (amuletus). Medinis skritulys su kiauryme mažam kryželiui turi į žalvarinio papuošalo galvutę panašią ideogramą – kiauraraštį ratą su kryžiumi viduryje.

Antkapinis paminklas – akmenų ratas. Požemių Saulė. Dievo akis. Iš: M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, V., 1985. Arūno Kazio Kyno piešinys

Antkapinis paminklas – akmenų ratas. Požemių Saulė. Dievo akis.
Iš: M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, V., 1985. Arūno Kazio Kyno piešinys

Įvairių tautų mitologijos šaltiniuose minima, kad Saulė vaizduota remiantis dviem simboliais – ratu ir kryžiumi. Atskirai ratas simbolizavęs Dangų (kosmosą), o kryžius lygiais galais – Ugnį. Dangiškoji ugnis teikė žmonėms šilumą ir šviesą, krikščioniškojoje ikonografijoje Saulės šviesa simbolizavo teisingumą; nuo IV a. rato su kryžiumi ideograma buvo neatsiejamas Jėzaus Kristaus atvaizdo atributas.

P. Galaunė senųjų žalvarinių papuošalų ženklų nesiryžo sieti su pasaulėžiūra, todėl juos priskyrė prie „linearinio, abstraktaus“ ornamento. Jo sudarytoje ornamentinių simbolių lentelėje rato su kryžiumi nerandame, ornamentų ženklai – koncentriniai ratai su tašku viduryje – taip pat nėra įvardyti, gal todėl vėlesnėje literatūroje jie vadinami „saulutėmis“ ar „akutėmis“.

Senojo Egipto dailėje Saulės simboliai priklausė skirtingų dievų kultams, minėjome dvi Saulės ženklų formas: ratą su vidiniais ir išoriniais spinduliais ir ratą su tašku centre. Žymūs tyrinėtojai semiotikai G. Beilis ir U. Beckeris dviejų Saulės simbolių atsiradimą aiškino taip: „Pati paprasčiausia saulės rato išraiška buvo į keturis lygius segmentus padalytas apskritimas ar skritulys. Tai – kryžius ir ratas – dangaus ugnies simbolis.“ U. Beckeris rašė: „Egipto saulės dievas Ra turėjo du laivus, plaukiojančius po dangų. Jo ženklas buvo „taškas apskritimo centre“.“ Ilgainiui senovės egiptiečių vaizdiniuose Ozyris – niūrus požemių valdovas – Ra nustūmė į šalį, perimdamas jam priklausiusius ženklus ir simbolius. Rato su tašku centre ženklas pradėtas vadinti „Dievo akimi“. Nuo antrojo tūkstantmečio vidurio pr. Kr. jis imtas naudoti pomirtinio pasaulio valdovo ir derlingumo dievo Ozyrio garbinimo apeigose – buvo ženklinami jam aukoti daiktai, papuošalai. Ozyrio garbinimo apogėjus buvo graikų–romėnų laikai, kai nemirtingumo troškimas tapo viena svarbiausių tuomet gyvenusių žmonių mentaliteto ypatybių. Graikai plėtojo filosofinę egiptiečių pasaulio sampratą „dangus–žemė–požemiai“, įvesdami panašius į žemiškuosius dangaus ir pomirtinio gyvenimo įvaizdžius. Turėdami galimybę suvokti dangiškąjį ir chtoniškąjį pasaulius kaip dvi priešingas rutulines sferas, vis dėlto jie žemės neįstengė įsivaizduoti kitaip kaip plokščio skritulio formos plokštumą. Į žemutinį chtoniškąjį ar viršutinį dangiškąjį pasaulį galima buvo nusileisti ar pakilti vertikaliuoju ar registriniu matmeniu. Pasakojamojoje tautosakoje randame mitų apie medžius, augalus, išaugusius iki dangaus, ir kelių lygių pragarą. Graikų pasaulėjautai didelę įtaką padarė Egipto mitai, todėl mirusiųjų ir požemio valdovo Ozyrio kultas šioje šalyje buvo reikšmingas iki V a. Vėliau jį pakeitė „nematomas ir siaubingas“ požemių valdovas Hadas. Archajiškoje ir helenistinėje graikų kultūroje vyravo antropomorfiniai dievų atvaizdai, tačiau gausi taikomosios dailės kūrinių ornamentika išsaugojo „Dievo akies“ – rato su tašku centre – ženklą. Taip pat jie išvystė Saulės dievo Helijo simbolį – ratą su vidiniais spinduliais (stipinais), taip pat ratą su tiesiais išoriniais spinduliais. Baroko architektūroje XVII a. atsirado liepsnos liežuvius primenantys banguoti Saulės spinduliai (U. Becker, Simbolių žodynas, V., 1995, p. 222). Nors akivaizdu, kad minėti mokslininkai nagrinėjo vienos priklausomybės nepanašius ženklus, jų skirtumus galime atpažinti tik išmanydami mitologijos sąvokas ir suvokdami kalbamuoju metu vyravusią pasaulėjautą.

Dailėtyrininko P. Galaunės nenoras prieškariu ornamentinius ženklus susieti su filosofinėmis pasaulėjautos prasmėmis buvo suprantamas. Iškiliausi tuometiniai Lietuvos istorikai Adolfas Šapoka, Petras Klimas, Zenonas Ivinskis, dailininkas Antanas Rūkštelė skeptiškai vertino senąjį baltų tikėjimą. „Dažnai girdime apie senovės baltų trejybę: Perkūną, Pikolį, Patrimpą, bet iš tikro tai yra XVI a. kronikininko Simono Grunau pasaka, sugalvota pagal skandinavų religiją… Šventyklos atvaizdas vaizduoja ne ką kitą, kaip senovės skandinavų vyriausiąją šventyklą Upsaloje“, – taip knygoje „Lietuvos senovės bruožai“ ironizavo P. Klimas. Pokariu istorikas Juozas Jurginis, remdamasis P. Klimo, A. Šapokos išvadomis, darė ateistišką ir paviršutinišką apibendrinimą: „…katalikų kunigai negalėjo iš pagonių atimti ir naikinti to, ko jie (religijos) neturėjo“ (J. Jurginis, Lietuvos krikštas, V., 1987, p. 50). Pirmoji Saulės vaizdavimo skirtumus baltų dailės ornamentikoje pastebėjo archeologė Rimutė Rimantienė. Jos teigimu: „Ten, kur akmens amžiuje į kapus dėjo specialių apeiginių puodų (rytų Europos Fatjanovo ir vidurio Europos rutulinių amforų kultūros), jų dugną puošė saulės motyvais. Puodai nulipdyti tik tiems, kas išėjo į požemio karalystę, į naktinės saulės šalį“ (R. Rimantienė, Lietuva iki Kristaus, V., 1995, p. 170). Daugiau savojo pastebėjimo mokslininkė neplėtojo, todėl liko neaišku, kodėl „rato su tašku centre“ ženklais buvo ornamentuojami apeiginiai žeberklai, kirviai, peiliai, ietigaliai, kalavijai, papuošalai, amuletai. Žinant Egipto Saulės dievo Amono Ra ženklo „rato su tašku centre“ transformaciją ir priklausomybės pasikeitimą į požemio, derlingumo ir mirusiųjų viešpaties Ozyrio ženklą, atsakymas glūdėjo baltiškojo pilkapio ar plokštuminio kapo sandaroje. Koncentriniai akmenų ratai apie mirusįjį buvo ta „požemių Saulė“ arba dievo Ozyrio „akis“ – rato su tašku centre ženklas.

Archeologė Laima Vaitkunskienė teigė, kad metalinių dirbinių puošyba archeologus dominusi vien kaip dekoras. Dėl šios priežasties tyrinėtojai pakliūdavę į aklavietę, jei mėgindavę spręsti geometrinėmis ideogramomis ar gyvulių atvaizdais ornamentuotų dirbinių kilmės problemas (L. Vaitkunskienė, „Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. I tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje“, MADA, V., 1987, t. 4 (101), p. 49). Taisyklingi didokų lauko akmenų ratai mirusiesiems buvo kraunami daugiau nei 1000 metų, net IV–VI a. vykstant religinėms reformoms, kai laidojimą žemėje (inhumaciją) keitė mirusiųjų deginimas (kremacija). Akmeniniai vainikai mirusiesiems pilkapiuose daugelyje Lietuvos vietovių buvo kraunami iki IX–X a.

iliustracija
Medinio paminklo viršūnė. Saulė.
Iš: Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, kn. 3, V., 1992, LNM fondai, EM 1044. Arūno Kazio Kyno piešinys

Koks buvo geometrinio ornamento – ideogramų – ryšys su baltų pasaulėjauta? Istorikas Teodoras Narbutas vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad senojoje baltų pasaulėjautoje ir vadinamųjų pagonių religijoje vyko konfesinės kovos. 1835 m. jis rašė: „…stabmeldžių žynių godumas buvo itin didelis. Dėl savo interesų jie laikė žmones baimėje ir, darydami įvairias intrigas, galėjo pasitelkti į pagalbą Poklių – baisųjį dievą, kurio šiurpus vaizdas prisidėjo prie daugelio apgavysčių. Poklius – požemio dievas, numirėlių neštuvų valdovas, varginantis mirusiųjų nusikaltėlių vėles pragariškomis kančiomis, nepermaldaujamas keršytojas. Būta įvairių jo vardų: Pokolus, Pokolė, Pikol, Pikole“ (T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, V., 1992, 1 d., p. 71, 249). Simonas Daukantas ir J. Basanavičius pritarė T. Narbuto teiginiams ir požemių dievo Pikolio antropomorfinio atvaizdo aprašymui. Galima spėti, kad S. Grunau XVI a. tik atkūrė seniausiąją jo versiją. Nėra pagrindo manyti, jog S. Grunau turėjęs leistis į tolimą Gotlando salos Upsalos gyvenvietę (atkreipkime dėmesį į galimą baltišką jos pavadinimą), kad perpieštų šventovę ir vėliau kronikoje ją priskirtų prie senovės aisčių (prūsų) genčių garbinimo objektų.

Rytų slavų laidojimo tradicijos buvo kitokios negu baltų, kitokie nekrokulto mitologinių dievybių personažai. Boriso Rybakovo aprašytas IX a. Zbručo akmeniniame stogastulpyje pavaizduotas požemių dievas Volosas (antropomorfinio vyro, laikančio žemę, atvaizdas) neturėjo Pikoliui būdingų kraugeriškų kerštingumo savybių, todėl didėja įsitikinimas, kad baltų mitologinių dievybių panteono formavimuisi didesnę įtaką turėjo skandinavų-germanų tikėjimai. Šis pastebėjimas yra svarbus numatant pasaulėjautos ir maginių ornamento ženklų bei simbolių perimamumo kryptis (B. Rybakov, Jazyčestvo drevnej Rusi, M., p. 235).

Kuo svarbus atradimas, kad I tūkstantmetyje Lietuvoje tikėta dviem – dangaus ir požemio – Saulėmis? Ilgalaikė laidojimo tradicija mirusiuosius dėti į akmenų ratais aprėmintus pilkapius, papuošalai, amuletai su dangaus ir požemių saulių simbolių grafika rodo, kad baltai anksti suvokė sferinę pasaulio sanklodą. Mūsų protėvių filosofinė savimonė ir pasaulėjauta nebuvo menkesnės nei egiptiečių, graikų ar skandinavų. Skirtingai vaizduotos Saulės liudijo garbinamo šviesulio vietą ir svarbą to meto ideologinėje vaizdinių sistemoje. Sprendžiant iš gausybės istorikų ir kitų mokslininkų pasisakymų, galima teigti, kad iki X a. lietuvių dievų panteono vyriausiasis dievas buvo mirties ir požemių pasaulio viešpats Pikolis (Patulas). Kur kas mažiau randama įrodymų, kad II tūkstantmečio pradžioje jį pakeitė kariūnų dievas Perkūnas.

Baltų gentys, garbinusios ugnį ar žemę, tikėjo, kad kūną sudeginus ar palaidojus į žemę siela likdavo nemari, dažniausiai po reinkarnacijos (metempsichozės) persikeldavo į medžius, paukščius. Tokia pasaulėjauta suteikė daug peno pasakojamajai ir dainuojamajai tautosakai. Net mokslininkai neatsispyrė norams identifikuoti vyraujančius dievus. Istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas rašė: „Visame baltų krašte buvo daug vietų, kur Pikoliui aukota aukas, nes tik jomis žmonės permaldydavo jo rūstybę ir išvengdavo bausmės“ (S. Daukantas, Raštai, V., 1976, 1 t., p. 504). Apie mitologinį mirties dievą rašė ir etnologas J. Basanavičius. Pasak jo, „Pikolis buvęs labai bjaurus ir piktas dievas… Jei pačių šeimos narių aukos nepadėdavusios, tai kreipdavosi į Krivių krivaitį prašydami patarimo. Krivių krivaitis nurodydavęs, kokios aukos reikalauja Pikolis“ (J. Basanavičius, Kokius dievus žmonės garbino senovėje, V., p. 212). Archeologė ir mitologė Marija Gimbutienė mini vieną iš pagrindinių baltų dievų Veliną. Jo savybės – „žiaurus, piktas mirties ir požemio karalystės dievas“ – yra analogiškos Pikolio (Patulo) bruožams. Papildomai sužinome, kad baltai mirties dievybės augalais laikė alksnį ir spygliuočius medžius. Tradicija nubarstyti kelią prie velionio eglišakėmis yra išlikusi iki šiol. Mokslininkės nuomone, mėgstamas mirties ginklas buvusi ietis (M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, V., 1985, p. 73–74). Jau mums pažįstamais „požemių Saulės“ ženklais, sinkretizuojamais su mirties dievu Pikoliu, buvo ženklinamos ne vien ietys. Archeologė Audronė Bliujienė pažymi: „Populiariausia yra taško ir apskritimo jungtis, vadinama „akute“. Paplitęs taško ir 2–3 koncentrinių apskritimų derinys. Taškas ar jungtis su apskritimu „akute“ VIII–XII a. yra tik dekoratyvūs ornamento elementai. Šis motyvas žinomas nuo vėlyvojo neolito laikų, kur jis siejamas su saulės simboliu“ (A. Bliujienė, Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika, V., 2007, p. 35, 173). Su požemių Saule ir senaisiais baltų pilkapių dekoravimo akmenų vainikais papročiais sinkretizuojamas mirusiųjų viešpatystės dievas Pikolis (Patulas) romantikų vaizduotėje ir senuose aprašymuose atrodė taip: „Patulas – senas vyras su ilga žila barzda, numirėlio spalvos, o jo galva apgaubta balta skara tartum turbanu. Tai – baisus mirties dievas“ (S. Grunau, Preussische Chronik).

Krikščionybės skelbimo laikais ir akcijai intensyvėjant XVI a. pabaigoje (antroji christianizacija) labiausiai nukentėjo Dangaus šviesos dievas ir Velinas. Dievas pamažu asimiliavosi su šventaisiais Jurgiu, Izidoriumi Artoju ir Jonu Krikštytoju. Velinas buvo degraduotas į demoną (velnią), be to, dar prieš krikščionybę Velinas perėmė daug mitinės deivės Raganos charakterio ypatybių. Velinas (velnias) buvo žiaurus ir piktas mirties bei požemio karalystės dievas (M. Gimbutienė, Baltų mitologija, V., 2002, p. 34–35).

Archyvai – Šiaurės Atėnai, 2009-04-10 nr. 936,

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.