0

Kai buvo grojama pasagomis

birželio 3, 2014 Kūrėjai ir kūryba

NIJOLĖ KAVALIAUSKAITĖ-HUNTER//

Norint prakalbinti cimbolus reikia turėti du į sniego gniūžtes panašius medinius kamuoliukus. „Šaukšteliais“ tvojant per stygas jie prisikelia ir pagarbina bažnyčios skliautus. Cimbolais gali groti kiekvienas piemuo, tačiau neretam iš jų mielesnis buvo botagas, ypač toks, kuris tinka įkyrioms vapsvoms baidyti. Širdies reikmes galėtų sotinti siela, kuriai būtų miela cimbolų kalba ir kuri atkakliai mokytųsi jais groti. Taip jie be atlygio priartėtų prie bemokslių ir vengiančių mokytis.

Savučių kaimo (Biržų r.) ragų pūtėjai. 1930. Iš: Sutartinių ir skudučių keliais: Stasys Paliulis, Vilnius, 2002

Savučių kaimo (Biržų r.) ragų pūtėjai. 1930.
Iš: Sutartinių ir skudučių keliais: Stasys Paliulis, Vilnius, 2002

Geriausiu tarp geriausių cimbolų stygų mušėju buvo pripažintas Jankelis, Izraelio sūnus Lietuvoje. Porinama, kad tik gimęs jis paniekino šeimos siūlomus barškalus. Pradėjęs ropoti, stvėrė į kampą kažkieno numestus kamuoliukus ir „sulipo“ su jais amžiams. Tapo su jais neperskiriamas – it vandeniu neperliejamas. Su jais nesiskyrė ir tada, kai kiti stoviniavo užkampiuose, bandydami pajusti cigaro skonį, ar kaip bimbalai paskui besiganančią bandą lakstė paskui mergas. Ketindami nutūpti, kad patenkintų nenumalšinamą hormoninį troškinimą ir alkį.

Su kamuoliukais Jankelis nesiskyrė ir verčiamas lukštenti šeimos biznio gudrybes. Atmetė galimybę po pagalve slėpti sukolekcionuotus blizgančius šilingus. Taip pat paniekino galimybę ramiai knarkti šalia sočiai pavalgiusios ir įmigusios pačios. Nors žili plaukai pranoko stygų skaičių, tėvas „nesutupėtas“ Jankelio smegenis vadino „paika galva“. Piktinosi, kad parduotuvę iškeitė į kažkokį stygomis ištemptą stalą. Jankelis visai sąmoningai suvokė, kad yra tėvo širdies daužytojas ir motinos vilčių laidotojas. Nepaisant to, jo rankos tebespaudė medinius kamuoliukus. Mergos nuolat spoksojo į cimbolininką, kone atvirai siūlydamos apsikabinti ir užsimiršti, tačiau jis sijonų užmačioms buvo aklas ir kurčias. Stoviniavo per vakaruškas kur pašalėje kaip baslys ir vėpsojo į dangaus skliautus. Neturėjo tikslo į mergų galvas lašinti degute paskandinto melo, tad liežuvio dėl jų nevargino. Save regėjo su geriausiais pasaulio cimbolininkais. Manė, kad kai išsitobulins į valias, galbūt imsis tėvo biznio. Tik lakštingalai užtraukus giesmę buvo priverstas nutilti. Pertraukti nevalia, nes ji – Jankelio mokytoja, iš kurios galima pramokti melodijų.

Išmokę rūkyti ir patyrę mergų pasijonių skonį ir žabangas, jo vienmečiai taip ir liko beverčiai. Rijo seilę pavydėdami sėkmės muzikuojant ir gretinantis prie mergų. O Jankelis kasdien žengė pirmyn, kol vieną rytmetį jo galva buvo pastebėta besiilsinti ant cimbolų. Tarp jo pirštų buvo įšalę du sniego kamuoliukai. Su jais ir atgulė anapus velėnos.

Net Lietuvos ubagai muziką turi. Antai buvęs valstietis, tačiau motinos Žemės paniekintas, išsinėręs iš juodnugario žemdirbio skrandos, elgeta patapo. Gal ir gerai, nes nuo tada nebereikėjo nugaros lenkti ir aukas Žemei aukoti. Elgiesi kaip pačiam geriau. Tada sezonų neskaičiuoji ir kalėdinių stebuklų nebesitiki. Stumi likusias dienas prisiglaudęs prie muzikos, tiksliau, prie nuo visų atlikusio instrumento. Dievas jam įteikė rylą ir, nuplėšęs kalendoriaus lapelius, paragino likusį laiką paaukoti tiesiog muzikai.

Kai pilvas sotus, buvęs valstietis, ubagu patapęs, griežia. Vienodai, net įkyriai mechaniniu įtaisu zirzindamas Dievo globą jaučia. Kad palengvintų griežimą ryla, Dievas jam ir rankenėlę įteikė. Suki sau, ir muzika liejasi, sustoji – ir ji suklūsta. Laukia, kada pasiges jos garsų – paklusni kaip telyčia. Rylininkas dažnai laukiamas bažnyčios prieangiuose, nes jis linkęs groti ne tik savo malonumui, bet ir giesmėms pritarti. Tos skrieja, tarsi įgavusios sparnus, susipindamos ir aidėdamos neperregimuose skliautuose. Bažnyčia – jo namai. Elgeta rylininkas žino, kad mirs kaip šventasis ir kad jo kūnas ilsėsis prie bažnyčios tvoros. Jo kapo kryželį pastebės praeivis ir pripažins niekam nereikalingo žmogaus dorą gyvenimą ir uolią tarnystę Dievui. Kas iš to turto, juk dėl jo dažnai tik giminių nesantaika įsiplieskia ir veši.

Lietuvoje, kuri kartais, kai gerai pagalvoji, vaizduotės erdvėse panaši į meno Meką, net pasagomis buvo bandoma groti. Vieni praktinius tikslus jose įžvelgė, arkliams po kojomis uknoliais kaldami, kalvio kūjeliais prie nagų pririšdami, kad ant slidaus ledo nepaslystų. Tiesa, kiti jomis tikėjo, manė, kad jose glūdi laimė. Sumaniausi buvo lietuviai, groję pasagomis, laimės muziką skleisdami. Pavadinimą pasagai sugalvojo ir pavadino dambreliu. Kad saldžiau suoktų, liežuvį jai prilipdė. Nespoksos nebyli į grojantįjį. Norėdami šiltesnio garso, ją gaminti ėmėsi iš metalo arba net iš medžio. Už atlapo užsikiša, liūdesiui užplūdus išsitraukia ir panyra muzikos glėbin, kad kitoks išnirtų. Ponas pasagą, dambreliu pavirtusią, pamatęs dėmesio nekreipia, nežino, kas ji tokia, ir dambrelis jam nė motais. O ir dambrelis jam nepaklus. Jis ne bevalis.

Yra Lietuvoje garsi Labanoro giria ir miestelis prie jos, kuriame kadaise piemuo labai norėjo dūdomis groti. Ta dingstimi nakčia įsibrovęs į vietinio pusponio girią išsidrožė dvi dūdeles. Apdairaus piemens būta – galvota, kad vienai sulūžus kita tarnaus. Kad užglaistytų nusikaltimo pėdsakus ir kad pono skundikai ir pakalikai nesučiuptų, dūdas paslėpė piemens maiše. Jame kiūtoti joms nebuvę prie širdies, mat sulopytas buvo, tad vis lindusios laukan. O ir jų garsumas buvęs per daug kuklus. Tada abiem dūdoms pasiuvo pūslę primenantį nešulį – tarsi plautį. Norėdamas jį padaryti, nudyrė naminio gyvulio odą. Taip dvi dūdos įgijo lyg vieną plautį. O grojimas juo paprastas – reikia tik iš viso vieko dvi dūdas drauge pūsti. Gal buvusių šešių darbo dienų garbei vienoje dūdoje išdrožtos šešios skylės. Dūda su šešiomis skylėmis skirta melodijai groti, kita – jai antrinti. Paliudyti visą tiesą apie gyvenimą. Pasklido žinia, kad prie Labanoro girios radosi dar neregėta, ypatinga dūda. Iš svetimo krašto atvykę sijonėti žmogynai – tarsi pusė vyro, pusė moters – viena akimi kopijavo, dūdos atvaizdą ant popieriaus liejo. Stebėjosi, kad vienas lietuvis iškart dviem dūdomis groja, be to, dar ir keistą pūslę prilipinęs. Paaiškėjo, kad Labanoro dūda dera ir bažnyčios pamaldoms, ir šokiams. Tai Labanoras, jo sengirių dvasia! Kai labai ko nors nori, sulauki Dievo pagalbos.

Pamesta plunksna jau per Kalėdas suvalgytą žąsį priminė. Labai skani buvo, užmarštin greitai nenuslinko. Gal kad apverktume jos nekaltą sielą, lengvesnės dalios dausose paprašytume, sumanyta užgroti pučiant žąsies plunksną. Ji išgirdusi ir nepamiršusi, tad pavasariop giminaičių būrį Žemėn atsiuntusi. Užplūdusios dangų, jos nutūpė ežere. Tai gudriagalviai piemenys! Pamestą plunksną viliokliu praminė ir ėmė mergų viliotinį pūsti. Kai instrumentą pučia alkanas pilvas, žino, kad bus išgirsti.

Moters ūgio ir formų basetlė nekalbi, tik reikalui esant kažką subumba. Kai šeimininkas užsinori ją prakalbinti, tarp kojų įsispraudžia, pečiais užgula ir groja. Taip elgdamasis žino, kad jėgos šiam reikalui nereikia, tik geismo, kad ji būtų šalia. Ši verkia nelaisvėn patekusi, rauda, neturėdama vilties iš glėbio išsivaduoti. Vibruoja, muistosi ir laukia, kol pasisotins. O šis žavisi, kad nutekėjus metams gyvenimas jos nepastorino per liemenį ir kad ji išliko laibakaklė ir ilgakojė. Užvaldęs kūną, šeimininkas pasigenda jos sielos, nors ir žino, kad tam yra skirtas strykas, kuriam susilietus su instrumento stygomis kada nors galbūt prabils ir basetlės siela. Skirtumas tarp jos ir tikrosios mylimosios moters – basetlė neturi akių, į kurių gelmę žvelgtum, jose nuskęstum ir nebeišnirtum.

satenai.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.