Baltų žinyčios vartai

0

Paskutinioji kuršininkų karta

viršaitis gruodžio 20, 2010 Archyvai, Baltų kalbos

Doc. dr. Dalia KISELIŪNAITĖ, Klaipėda.

Etninės kultūros ir kalbos reliktai.

Kuršių nerijos gyventojų etninė sudėtis nuo XVI a. iki Antrojo pasaulinio karo keitėsi palyginti nežymiai ir tolygiai. Be pagrindinio verslo – žvejybos – darėsi vis svarbesnis nerijos, kaip kurorto, vaidmuo, tačiau naujų gyventojų po 1923 m. atsirado palyginti nedaug. Daugiausia tai buvo tarnautojai iš Lietuvos. Nemokantys vokiečių kalbos tarnautojai negalėjo laisvai bendrauti su vietos gyventojais, Nežymiai etninę sudėtį keitė ir mišrios šeimos – nerijos gyventojai tuokėsi tarpusavyje arba su netolimais kaimynais evangelikais iš anapus marių. XIX a. vyravo kuršininkų tarmė, kuria kalbėjo daugumą žvejų šeimų namuose ir žvejyboje. XX a. pradžioje stiprėjo vokiečių kalbos vaidmuo, ypač tose vietose, kur šalia žvejybos vystėsi kiti verslai: gintaro gavyba (Juodkrantėje), poilsio verslas
Nidoje. Kaimuose, kuriuose mažai poilsiaujama, išliko vyraujanti kuršininkų kalba.

Kuršininkų kalba – neabejotinai latvių kalbos tarmė. Jos pagrindą sudaro Kuržemės latvių tarmės, kurių atstovai nuolat kėlėsi į Kuršių neriją ne mažiau kaip du šimtmečius. Paskutiniųjų atsikėlėlių kalba skyrėsi nuo pirmųjų, kurie išsinešė ryškesnį senosios kuršių ir lyvių kalbų substratą, nepažino kai kurių skolinių iš slavų kalbų, vėliau atėjusių į Kuržemės latvių kalbą. Dar Bezenbergeris (Bezzenberger) pastebėjo, kad nerijos kuršininkų kalba yra nevienoda net latvių kalbos tarmių požiūriu. Endzelyno (Endzelin) nuomone, joje galima rasti žiemgališkų bruožų, kurie galėjo ateiti iš Kuržemės žiemgališkųjų kolonijų. Tebėra neaiškus klausimas, kiek vietos gyventojų (senųjų kuršių ir prūsų) atsikėlėliai rado nerijoje ir koks buvo jų etninės sudėties santykis. Vietovardžiai XVI a. žemėlapiuose orientuoja į įvairių laikotarpių ir įvairios kilmės leksikas. G. Henebergo žemėlapyje, iš kurio šių gyvenviečių vardai ilgai buvo nurašomi kitų autorių, pateikiami tokie vietovardžiai: Schwarzot, Negeln, Grawatten, Niden, Neustatt, Gausutte, Rossitten, Kuntzen, Sarkaw. Vėlesniuose žemėlapiuose ir bažnyčių knygose vietoj Grawatten atsiranda Krawaiten, Karwayten (kuršininkai vadina Karviki), pasirodo ir kitų kaimų vardai. Be Kuržemės latvių, į neriją nuolat kėlėsi vokiečiai ir Klaipėdos krašto lietuviai. Užpustyti smėlio kaimai perkeliami į kitą vietą po keletą kartų. Preilos ir Pervalkos gyvenvietės įkurtos antrą kartą užpusčius Karvaičius. Nors šios gyvenvietės naujos, jų vardai nėra vokiški, ypač dėmesio vertas yra Preilos vardas. Verti išsamesnio tyrinėjimo ir kiti vietovardžiai – kalnų, iškyšulių, ragų, įlankų vardai, žvejybos vietų pavadinimai. Daugelis jų yra antroponiminės kilmės, iš jų dauguma – baltiškos. Su toponimija tiesiogiai susijusi ir padavimų gyvavimo tradicija.
Kuršininkų tarmė, izoliuota nuo šaknų, sparčiai keitėsi. Lietuvių ir vokiečių kalbos palietė net palyginti pastovius sluoksnius – fonetiką ir morfologiją. Su kiekviena karta vis labiau niveliavosi priegaidės, blanko opozicija tarp ilgųjų ir trumpųjų balsių, niveliavosi linksniavimo ir asmenavimo sistema. Judriausias kalbos sluoksnis – leksika – patyrė ypač ryškias permainas. Su civilizacijos permainomis atėjo daugybė germanizmų, nes sava leksika miesto kultūrai ir socialiniams reiškiniams apibūdinti visa nebuvo susiformavusi. Žemės ūkio terminijai ir religinėms sąvokoms reikšti daugiau įtakos turėjo lietuvių kalba. Slavizmai (polonizmai) atėjo per lietuvių kalbą (daugiausia per religinius raštus) ir daugiau lietė religijos ir moralės sferą. Sintaksę labiausiai veikė vokiečių kalba, ypač per mokyklą. Kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo ryškesnė jo kalboje vokiečių sintaksės įtaka, netgi tuo atveju, jei jis laiko save „tikru kuršininku“ ir teigia, jog jo tėvų šeimoje niekada nebuvo kalbama vokiškai.
Kuršininkų kalba netapo nei rašytine, nei religijos kalba. XVIII a. Karvaičiuose ir Kuncuose pamaldos buvo laikomos lietuviškai, o iki XX a. vidurio – dar Juodkrantės ir Nidos bažnyčiose. Plintant pietizmui, surinkimai vyko lietuviškai, buvo skaitomos lietuviškos mišknygės ir giedama iš lietuviškų giesmynų. Bandymai rašyti gimtąja kalba yra paskutiniosios kuršininkų kartos siekimas įamžinti savo kalbos ir kultūros palikimą.
Kuršininkų kalba yra ne tik etnolektas, bet ir sociolektas. Ja kalbėjo beveik išimtinai vien žvejų šeimos. Net dvikalbėse (kuršininkų ir lietuvių arba vokiečių) šeimose žvejybai buvo pasirenkama kuršininkų kalba. Žmonių, mokančių kuršininkų kalbą, pavardės rodo didelę etninę įvairovę: latviškos, kai kurios su senosios kuršių kalbos pėdsakais (Strangulis, Pinkis, Kuite, Kakies, Gulbis, Kukulitis), lietuviškos arba latviškos (Purwins, Dullis), lietuviškos (Detzkeit, Jakeit, Kalwis), vokiškos (Schekahn, Kiehr, Schmidt), vokiškos kilmės su baltų elementais (Engelins), su slavų kalbų elementais (Pietsch), slaviškos (Schadowski).
Susiformavusi žvejybos leksika yra autentiškiausias kuršininkų tarmės sluoksnis, kuriame rasime senųjų kuršių kalbos reliktų ir asimiliuotų lyvių palikimą. Šis sluoksnis gana atsparus ir vokiečių kalbos įtakai. Kuršininkai išlaikė savus žuvų, žvejybos įrankių, laivo dalių vardus, sąvokas, reiškiančias landšaftą ir kitus gamtos dalykus. Šiuo požiūriu jie atsparesni germanizacijai už kaimynus lietuvius anapus marių, pvz., bures lietuvininkų žvejai vadino žėglis (vok. segel), kuršininkai – bure.
Su kaimynais iš anapus marių sugyventa gerai, nors vyko konkurencija žvejyboje. Laivų statyba ir žvejybos būdu vieni nuo kitų skyrėsi. Lietuvių žvejai kuršininkus vadino kopininkais, o jų gyvenseną apipynė sakmėmis ir padavimais.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukę kuršininkai stengėsi išsaugoti savo gyvenseną: dalis jų kūrėsi prie jūros, statė tradicinius laivus, žvejojo kartu su to paties likimo žvejais nuo Aistmarių ir Vakarų Prūsijos apylinkių. Tačiau, matyt, ši primityvi, senas tradicijas turinti žvejyba netrukus buvo „praryta“ industrinės, ir žvejų gyvensena iš esmės pakito. Etninė grupė, netekusi savo teritorijos, prarado ir kitas etniniam savitumui išlaikyti būtinas sąlygas: bendravimo gimtąja kalba būtinumą, verslą, landšaftą, šeimos narius, kaimynus, religinę bendruomenę ir namus. Išsklaidyti kuršininkai retai besusitikdavo ir dar rečiau bevartojo gimtąją kalbą. Kai kurie kalbėjo šeimose, ypač su senesniais šeimos nariais. Šiems išmirus, pasibaigė natūralus kalbos perdavimas. Su kalba užsimiršo sakmės, pasakos, padavimai, dainos. Visi Vokietijoje gyvenantys kuršininkai jaučiasi esą paskutinioji šios etninės grupės karta. Nostalgija verčia juos susitikinėti, bendrauti, dalintis prisiminimais, vienas kitam padėti. Kiekvieno namuose – mažas tėviškės kampelis su nuotraukomis, suvenyrais, rankdarbiais. Kai kurie rašo prisiminimus, kaupia įvairią su tėviškės istorija susijusią medžiagą. Ypač aktyviai dirba Richardas Pyčas (Richard Pietsch), kuris ne tik pats gerai kalba gimtąja kalba, bet ir rašo knygas, kuriose siekia kuo plačiau atspindėti nykstančios etninės grupės kalbą ir kultūrą.
Po Bezenbergerio, J. Plako (J. Plak) ir J. Endzelyno didesnių darbų šios tarmės raidai aprašyti, naujų ilgai nepasirodė. Šiuo metu Vokietijoje kuršininkų kalba ir etnine kultūra domisi keletas mokslininkų. Iš jų tik prof. P. Šmitas (P. Schmidt) yra lingvistas, pažįstantis baltų kalbas ir galintis suprasti tekstus originalo kalba. Jo darbas „Nehrungskurisch“ (1989, 1995) apima nemažai medžiagos, surinktos ir fonetiškai transkribuotos latvių kilmės mokslininko I. Bernovskio. Šios knygos vertę sudaro kruopšti transkripcija ir P. Šmito lingvistinės pastabos. Daugelio informantų jau nėra tarp gyvųjų, jų tekstais galima pasinaudoti tik iš garso įrašų ir transkripcijos. Dar ne visa I. Bernovskio surinkta medžiaga yra iššifruota. Fonetikos ir morfologijos klausimais yra rašę ir kiti autoriai.
Kuršininkų folkloru domėjosi jau pirmieji šios etninės grupės tyrėjai – P. Tecneris (P. Tetzner, 1902), A. Bezenbergeris (1889), P. Šmidsas (P. Šmids, 1933), J. Negeleinas (J. Negelein, 1902), H. Fušas (H. Fushs, 1971). Pastebėta, kad ne visi rinkėjai ir tyrinėtojai suprato kuršininkų kalbą, kai kurie jų pateikė folklorą per tarpininką, t. y. užrašė jį vokiškai. Šitaip atplėštas nuo kalbos folkoras sudaro keblumų ne tik jį identifikuoti etninės priklausomybės atžvilgiu, bet ir kitais požiūriais tyrinėti jo raišką. Šiandieninė kuršininkų karta dar prisimena folklorą ir sugeba jį autentiškai pateikti. Geriausiai išsilaikė sakmės ir prietarai. Juose dominuoja baltiškasis folkloro sluoksnis, pateikiamas turtinga ir raiškia kalba.
Etnografams vertinga turėtų būti gausi medžiaga apie žvejybos tradicijas, laivų statybą, buitį ir papročius. Verti visapusiško istorikų ir sociologų dėmesio kuršininkų atsiminimai, kuriuose atsispindi ekonominis, politinis, socialinis krašto gyvenimas iki karo ir jo vertinimas, nacionaliniai ir etniniai gyventojų tarpusavio santykiai, paskutiniosios karo dienos, pokario metai, gyvenimas socialistinėje Lietuvoje ir emigracija.
Lietuvoje išliko nedidelė saujelė žmonių, laikančių save kuršininkais. Geriausiai kalbą moka M. Kairienė ir G. Jakaitis. Iš 9, laikančių save kuršininkais, 6 pase nurodo lietuvių tautybę, likusieji – vokiečių. Latviais savęs nelaiko nė vienas. Jų vaikai kuršininkų kalbos nemoka. Tačiau paskutinieji kuršininkai nėra abejingi savo tėviškės likimui. Jiems rūpi žvejybos verslo ateitis, pavojingą ribą pasiekusi ekologinė situacija, kurorto industrializacija, kultūros niveliavimas, tikybos tradicijų nykimas. Jie nesukūrė savos kultūrinės bendrijos, tačiau remia lietuvininkų bendrijos veiklą, ypač per bažnyčią. Save jie identifikuoja kaip senuosius neringiškius, solidarizuodamiesi su po karo atsikėlusiais gyventojais daugiausia religijos požiūriu (po karo kai kurie namų netekę Klaipėdos krašto gyventojai buvo raginami persikelti į neriją ir gavo darbą žvejų kolūkiuose). Paskutiniosios kuršininkų kartos etninio palikimo kaupimas, užrašymas, panaudojant šiuolaikinę techniką, publikavimas ir tyrinėjimas – tai šiuolaikinio mokslo verti darbai. Kalbininkams yra proga stebėti ir aprašyti kalbos niveliavimosi ir nykimo procesą, diachroniniu požiūriu nustatyti ne tik šios tarmės, bet ir ją veikusių kitų kalbų ir tarmių santykių raidą. Kuršininkų kalbos išnykimas, gretinant su vakarų lietuvių, vakarų latvių tarmių medžiaga, gali pasitarnauti ir vakarų lietuvių bei vakarų latvių kalbų tyrinėjimui. Kuršininkų kalba turėtų susidomėti ir germanistai, tiriantys rytprūsių vokiečių tarmes. Asimiliuotų baltų palikimas ryškus ne tik varduose, bet ir kasdienėje kalboje, papročiuose ir tautosakoje.
Dabar susidarė palankios sąlygos glaudesniam baltų kraštų ir vokiečių mokslininkų bendradarbiavimui, nėra uždraustų temų ir literatūros, turime bendrų abi puses dominančių temų, tad atskleisdami turtingą ir prieštaringą Rytprūsių kraštų istorijos, kultūros ir kalbos raidą, turėtume žengti sparčiau. Senųjų Kuršių nerijos gyventojų likimas jau nulemtas, tačiau jų etninė kultūra turi tapti mūsų kultūros dalimi ir nulemti tolimesnes šio krašto kultūrinės raidos tendencijas, o naujuosius gyventojus paversti išmintingais šio krašto šeimininkais.
spauda.lt

Paskelbta „Vorutoje“ , tai yra Lietuvos istorijos savaitraštis. Adresas prenumeratai: „Vorutos“ laikraštis, A. Jakšto 9, Vilnius 2600, Lietuva

© 2010, viršaitis. All rights reserved.