Baltų žinyčios vartai

Ko tik nepamatysi Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, žinomo etnologo ir kolekcininko Liberto Klimkos namuose. Jo butas sostinės Žirmūnų rajone kiek primena muziejų, nes čia galima pamatyti unikalių daiktų, senovinių laikrodžių, įvairia technika išmargintų ar išraižytų margučių, o viena įdomesnių – prieškambaryje vietą radusi senovinių barometrų kolekcija.

Ne tik nauda, bet ir grožis„Mano susidomėjimas barometrais kilo iš kraštotyrinio darbo, renkant liaudies meteorologines žinias. Tai viena iš etnožinijos dalių – tradiciniai orų spėjimai, – aiškina profesorius. – Tos prognozės paremtos žemdirbiška patirtimi, kaupta šimtmečiais, ir labai akylu gamtos reiškinių stebėjimu“.

Iš fizikos žinome, kad barometras – prietaisas oro slėgiui matuoti. Tik ne visi žino arba yra užmiršę, ką reiškia barometro skalės pakitimai. „Atlanto ciklonui virš Lietuvos įsisukus, atmosferos slėgis mažėja – barometras „krinta“; tai pranašauja lietų. O anticiklonas barometro rodyklę veda prie didesnių padalų, – aiškina profesorius. – Barometras – labai reikalingas daiktas mūsų krašte, esančiame permainingo klimato juostoje“.

Priminsime, kad L.Klimka – etnologas, besidomintis ir astrofizika bei įvairiais gamtos reiškiniais. Jis primena, kad barometro išradėjas – garsus italų fizikas Evandželista Toričelis (Torricelli, 1608-1647). Gyvsidabrinį barometrą jis sukonstravo 1643 m. O jau 1648 m. žymus mūsų mokslininkas, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609-1677) aprašė barometrinius bandymus, komentuodamas valdovui Vladislovui IV Vazai demonstruotas fizikos naujoves. Buityje naudojami aneroidiniai barometrai, kuriuose rodyklė reaguoja į standžios membraninės dėžutės deformaciją. Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek namuose turimuose barometruose susiję su slėgio kritimu.

„Nuo Apšvietos laikų išliko tradicija barometrus puošti gražiais apvadais, raižiniais, ornamentais. Taigi, tai ne tik prietaisai, bet ir būsto puošmena“, – demonstruodamas savo surinktus naudingus ir gražius prietaisus aiškina mokslininkas.

Liaudiški barometrai L.Klimką suviliojo kolekcionuoti būtent senuosius dirbtuvių meistrų gaminius. Kiekvienas barometras kartu su termometru įstatytas vis į kitokį medžio rėmą – rankų darbo menišką drožinį. Ko tik ten nėra vaizduojama: miško žvėrys, paukščiai, augalai. Termometrų skalės sugraduotos ne tik Celsijaus, bet ir Reomiūro bei Farenheito laipsniais. Šie barometrai – Vokietijos, Olandijos, Skandinavijos meistrų dirbiniai. Plito jie Lietuvoje daugiausia per dvarus. XX a. pradžioje barometrų dirbtuvės būta Vilniuje, o prieškariu – ir Kaune. Tas kol kas profesoriaus namuose esantis rinkinys bus eksponuojamas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.

Liaudiškosios orų prognozės

Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Jos paremtos stebėjimais, kaip biologinės sistemos (augalai, paukščiai, žuvys, kiti gyvūnai) reaguoja į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus.

„Mokėdavo kaimo žmonės pasigaminti ir savotiškus „barometrus“, – pasakojo kolekcininkas. – Sausą eglės arba kadagio šakelę su kamieno dalimi prikaldavo prie sienos pavėsyje, pažymėdavo jos viršūnėlės padėtį vidutinio debesuotumo dieną. Žiū – prieš lietų smarkiai linksta žemyn, o prieš ilgą giedrą pakyla aukštyn. Išmoningesnis liaudiškas barometras – ant susuktos iš žmogaus plaukų sruogelės pakabinta svirtelė. Ji sukinėjasi, veikiama oro drėgmės pokyčių. Tada galima ant vieno jos peties pasodinti mažulytę vaikino figūrėlę, ant kito – mergaitės. Tegu jie apsigyvena namelyje; vienas išeis pro dureles giedru oru, kitas – lietingu“.

Etnologas primena tai, ką pasakoja kaimo senoliai apie greitos orų kaitos požymius, pirmiausia saulės ir debesų spalvos tekos bei laidos metu stebėjimus: „Ir mėnulis: jei apie jį didelis šviesus ratas, tikimasi pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Lauryno Ivinskio kalendoriuose rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias dienas antrame ketvirtyje, tai iki ciklo pabaigos galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga“.

Tai įdomu

Prieš lietų drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla. Bus lietaus, jei garsas oru sklinda duslėdamas. Taip pat prieš lietų žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, vištos ilgai neina tūpti, vis kudakuoja, uodai ir sparvos įkyriai puola. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais liečia vandens paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis jos žvitriai gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį.

Prieš šaltį vanduo iš eketės išsilieja, vakare žarijos krosnyje užsiplieskia. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. O jei akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis. Kiti jo požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniege voliojasi, varnos eketėje maudosi.

Liaudies meteorologijoje esama ir maginių veiksmų, skirtų pakreipti orų permainas norima linkme. Pavyzdžiui, mojuojant liže prieš debesį nukreipti jį šalin ar perskirti, perplėšus debesylo lapą. Sausros metu būdavo pilamos aguonos į šulinį arba trys našlės turėdavo arklu „išvagoti“ upelio dugną.

Šarka ant tvoros uodegą kraipo, lietaus laukia. O juodi debesys atslinks iš tos pusės, į kurią šarkos uodega atsukta.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“