0

Ar 1009 metais Lietuva buvo laukinis kraštas? (3)

birželio 19, 2014 Architektūra, Istorija

Parengė Alvydas MEDALINSKAS//

Pilys

A.Medalinskas. Kaip suprantame iš Vulfstano, pilių Lietuvoje buvo jau IX amžiuje. Kaip ir kunigaikščių, vietinių valdovų. Bet jos, matyt, buvo sunaikintos, dauguma nepaliko dirvožemyje jokio pėdsako. Ar vis dėlto paliko?

A.Kuncevičius. Medinių įtvirtinimų nedažnai išlieka. Turime apie 900 piliakalnių, tačiau per amžius jie sunyko. Žmonės ten arė ir vykdė kitokią veiklą. Be to, gynybiniai įtvirtinimai dažnai statyti kaip etnografiniai. Juos lengva supainioti su gyvenviete. Medžio pėdsakai geriausiai išlieka durpėse ir ten, kur yra santykinai daug deguonies. Idealus variantas – pelkė, kaip Kernavėje ar Šventojoje. Arba mieste, nes jame viskas labai greitai keičiasi ir formuojasi nauji sluoksniai.

A.Kuncevičius. Archeologams pilies apibrėžimas aiškus – tai uždaras gyvenamasis gynybinis kompleksas. Romėnų laikotarpiu dauguma pilių naudotos kaip slėptuvės. Ir dar buvo vidurinis geležies amžius, kai V-VIII amžiais Europoje virė baisus katilas, vadinamas tautų maišymųsi. Gedimino kalne (Vilniuje), Pajevonyje (Vilkaviškio r.), Kernavėje ar net Plinkaigalyje (Kėdainių r.) gali rasti kam nors į kūną įsmigusią hunišką strėlę. Vadinasi, šios gentys buvo čia atsitrenkusios. Ne tik viduje vyko maži konfliktai dėl geležies ar moterų, kilo ir regioniniai karai. Išmokta kariauti, o tai svarbu kuriant valstybę. Ir gentiniai junginiai su turtine diferenciacija davė Lietuvai naują piliakalnių bloką: vadinamuosius miniatiūrinius piliakalnius, kurių aikštelės tėra 100 kvadratinių metrų, bet tai – irgi pilys.

V.Šimėnas. Žemaitijoje, Kaltinėnų, Laukuvos apylinkėse, manoma, piliakalniai atsirado bronzos amžiuje. Medvėgalyje, Bilionių piliakalnyje rasti bronzinis kirvukas ir bronzinis ietigalis, o jie naudoti tik prieš Kristų.

A.Kuncevičius. Romėniškuoju ar bronzos amžiaus laikotarpiu Lietuvos teritorijoje tų piliakalnių buvo panašiai kaip Anglijoje ar keltų kraštuose. Bet ten juos greitai pertvarkė romėniškoji kultūra, tad mūsų piliakalniai yra ilgaamžiškesni. Spėjama, kad bent puse jų buvo naudojamasi ir per kovas su kryžiuočiais – nuo Mindaugo iki Žalgirio mūšio. Paskutinė pilis sudeginta, regis, 1437 metais.

A.Medalinskas. Jeigu buvo piliakalnių su savo pilimis, turėjo būti ir valdovų…

V.Šimėnas. Taip, juk kam nors reikėjo organizuoti tuos statymo darbus.

E.Jovaiša. Gyvenimas virte virė. Kiekviena bendruomenė gyveno atvirą gyvenimą. Juk tos pačios genties vyrai ir moterys negalėjo nuolat tuoktis.

A.Medalinskas. Gyvenimas virte virė ir pirmykštėse bendruomenėse, bet tai nėra valstybių užuomazga. Tada nebuvo pilių, gyvenviečių, primenančių miestus. Kada gyvenimas Lietuvoje pradėjo panėšėti į organizuotos visuomenės gyvenimą?

V.Šimėnas. Manau, tautų kraustymosi laikotarpiu, V-VII amžiuje.

E.Jovaiša. V amžiaus visuomenė buvo panaši į mūsų visuomenę. Marija Gimbutienė yra minėjusi, kad jau ankstyvojo geležies amžiaus, II-III amžiaus, visuomenė buvo panaši į istorinio laikotarpio išsluoksniuotą visuomenę.

A.Kuncevičius. Diferencijuotą. Tik nežinau, ar mes vienodai tai suprantame.

E.Jovaiša. Žinoma, tai dar nebuvo feodalinis luomas.

A.Kuncevičius. Nepanašu į struktūrizuotą krikščioniškąjį pasaulį, kuriame vadas nebūtinai yra iškeltas, bet turi visas centralizuotos valdžios funkcijas. Vadas galėjo būti kaip vikingų laikais išrinktas tik konkrečiam žygiui, tarsi autoritetas. Tačiau tai nebūtinai susiję su mums įprastu modernių laikų supratimu – paveldėjimo teise.

E.Jovaiša. Karinės aristokratijos gyvenimo normas yra aprašęs Tacitas. V amžiaus visuomenė Rytų Baltijos regione buvo valdoma tais karinės aristokratijos principais, karalius dar neturėjo tiesioginio paveldėjimo teisės. Ankstyvojo feodalizmo valstybėje karalius atsiranda vyresniojo eiliškumo sistemoje, o ne pagal tiesioginį paveldėjimą. Iš dalies ir Kijevo Rusia dėl to pražuvo. Dėl valdymo sistemos krizės.

A.Kuncevičius. Adolfas Tautavičius, pedantas ir labai geras archeologas, kasinėjo V amžiaus kapavietę Taurapilyje ir aiškiai fiksavo, kad tai – kunigaikščio kapas, nes jame rado kalaviją ir paauksuotų dirbinių. O svarbiausia – aplink buvo ir kareivių kapų. Taurapilio kunigaikščio kapavietė datuojama V-VI amžių riba. Dar prisiminkime miniatiūrinius piliakalnius, Vidugirių kapą – akivaizdu, kad po tautų kraustymosi jau ir Lietuvoje ėmė formuotis tas kitas pasaulis.

E.Jovaiša. V amžiaus pabaigoje – VI amžiaus pradžioje Vakarų Europoje prasidėjo tautinių valstybių kūrimasis. Tas pats vyko ir mūsų krašte.

A.Medalinskas. 500 metų prieš Brunono atvykimą į Lietuvą. O kas tai rodo?

V.Šimėnas. Išskirtinis kunigaikščių laidojimas.

A.Kuncevičius. Nuo 500 iki 1000 metų ryški kultūros dirbinių niveliacija, ypač kalbant apie keramiką. Ir Žemaitijoje, ir Aukštadvaryje puodai beveik vienodi. Tai rodo intensyvius kontaktus, sklaidą. Vos ne masinę gamybą.

medininkaipilis.lt paveikslas

medininkaipilis.lt paveikslas

Miestai ir Lietuva 1009 metais

A.Medalinskas. Kokia buvo Lietuva ir jos gyventojai 1009 metais, kai mes pirmą kartą oficialiai paminėti Kvedlinburgo analuose po Brunono misijos?

E.Jovaiša. 1009 metais mūsų pakrantėje jau buvo vikingų kolonijų, bet nedaug: Viskiautai, Gruobinia, Palanga, Trusas. Tačiau Lietuvoje buvo daug pilių ir karalių, todėl vikingai apėjo Lietuvą, per Dauguvą nukrypo į Dniepro žemupį ir ten rado savo gyvenimo terpę. Vakarų Europoje jie retai įsigyvendavo. Dažniau ją plėšė.

V.Šimėnas. Lietuviai jau buvo gana civilizuoti, apsibrėžę savo krašto ribas, kad svetimi neprašomi negalėtų čia ateiti.

A.Kuncevičius. O Vakarai turėjo milžinišką interesą daryti įtaką šiam regionui. Lietuviai svetingai pasitiko jų atstovus, pasišnekėjo, bet anie buvo per daug įkyrūs.

V.Šimėnas. Tačiau su vikingais sutarė dėl pakrantės naudojimo,

atplaukimo dienų, faktorijų, kuriose galima prekiauti ir bendrauti, kaip nuplaukti iki Dauguvos.

A.Kuncevičius. Pasak kolegų iš Klaipėdos universiteto, tokie regioniniai vikingų centrai Lietuvoje formavosi Palangoje, šalia Klaipėdos esančiame Žardės piliakalnyje. Jų buvo Prūsijoje ir Latvijoje. Viskiautuose galima rasti net vikinginių kapų. Vikingų pasaulis driekėsi nuo Afrikos iki Grenlandijos ar Šiaurės Amerikos, o visą Baltijos jūrą jie maišė prekybiniais tikslais. Ir Ryga atsirado dviem vietinėms gentims susimaišius su vikingų kultūra. Tačiau miestų ir gyvenviečių branduolį sudarė vietos gyventojai, pasiskirstę gentiniu ir socialiniu principu. Miesto atributai – posesijos užuomazgos ir infrastruktūra. Dar jis turi centrinę aikštę. Kalbama galbūt apie IX arba tikrai apie X amžių. Tačiau apie 1000 metus vikingų pasaulyje susiformavo valstybės. Ryšiai su jais nutrūko, o šie miestai lyg ir pakibo.

A.Medalinskas. Tada ėmė plėtotis Rytų Lietuvos miestai: Kernavė, Vilnius?

A.Kuncevičius. Taip. Aišku, tų centrų užuomazgų būta ir anksčiau. Vilniuje gyvenvietė nustatyta nuo V amžiaus, Kernavėje – dar anksčiau. Bet šnekėti apie to laikotarpio miestus nelabai ir išeina. Tai greičiau centrai, o ne miestai.

V. Šimėnas. Turime tokį terminą kaip protomiestas. Tai miesto tipo gyvenvietė.

A.Kuncevičius. Miestas yra gyvenvietė, kurioje amatininkų ir pirklių daugiau negu žemdirbių. Tada miestas dar neturėjo apibrėžto savivaldos statuso. Bet jam reikėjo aptarnauti aplinkinius regionus, o tai siejama su tam tikru socialiniu išsivystymu ir prekyba su išoriniu pasauliu. Iš pradžių Lietuvoje buvo labai stiprus vikinginis pasaulis. Tačiau vėliau susiformavo Mindaugo domenas. Jame procesai vyko lėčiau nei anksčiau prie Baltijos jūros, kai ši tapo vidiniu

ežeru tarp vikingų ir kuršių. Bet Rytų Lietuvoje raidos potencija buvo milžiniška. Kuršių ir žemaičių vystymasis apėmė mažą rajoną, o Rytų Lietuvoje tai buvo didelių teritorijų centrai prie Nemuno, Neries ir Baltarusijoje. Ir kai ši didelė mašina pajudėjo, pradėjo kilti miestai, atsirado milžiniškų piliakalnių, pavyzdžiui, Bražuolės (jo aikštelė siekia 2 hektarus), penki ar šeši Kernavės piliakalniai. Visai tai sukūrė jėgą, prie kurios prisijungė ir jotvingiai. Taip ėmė kurtis mūsų valstybė, kaip sakome, nuo jūros iki jūros.

E.Jovaiša. Kad Lietuva 1009 metais jau buvo kraštas, kuris priminė valstybę, byloja ne tik Kvedlinburgo analai. Norėčiau, kad mūsų istorikai skaitytų ir kitus istorinius šaltinius. Be to, iki vyskupo Brunono atvykimo čia 997 metais lankėsi ir šv. Vaitiekus. Jo paveiktas po daugiau kaip dešimties metų atėjo ir Brunonas, Vaitiekaus biografas. Atėjo į valstybę, kurios pasienyje sutiko kunigaikštį su palyda. Ši aiškinosi, ko reikia atėjūnams. 997 metais panašiai misijai nieko blogo nedarė. Ir dabar bandė įkalbėti gražiuoju, bet atėjūnai nepakluso. Todėl pabaiga buvo liūdna.

A.Kuncevičius. Tačiau ta data, 1009 metai, kai paminėta Lietuva, yra labai svarbi. Juk ir vaikas gimsta anksčiau, nei išrašoma jo gimimo pažyma metrikacijos biure.

E.Jovaiša. O 1253 metai yra šventa data. Tai valstybės, turinčios ilgą istoriją, sukūrimo data. Bet prieš tai buvo daugybė šimtmečių ar net tūkstantmečių, kurie atvedė iki jos. Ir šis laikotarpis mūsų istorijai ne mažiau svarbus. Visa Lietuva yra nusėta tų amžių kunigaikščių kapais. Tačiau mūsų archeologų labai reikšmingi tyrinėjimai dažnai istorikų būna nematomi arba ignoruojami. Tai problema valstybės mastu.

lzinios.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.