0

Etnokultūriniai atgarsiai šiuolaikinėje madoje

liepos 16, 2014 Kultūra, Renginiai

VIRGINIJA DEGENIENĖ//

Etnokultūriniai atgarsiai šiuolaikinėje madoje

Kai esi kitoks, ieškai saviškių. Arba atvirkščiai – ieškai saviškių, nes esi kitoks. Ypač tuomet, kai tik bandai išsiaiškinti, kas tu toks esi ir ko iš tikrųjų gyvenime nori. Šie ieškojimai kitiems gali pasirodyti keistoki, nes paprastai jie ignoruoja arba net pažeidžia visuotinai priimtas normas. Bet juk normos tik tuomet ir yra normos, kai jos kartkartėmis pažeidžiamos. (Čia ir toliau kursyvu pateikiamo teksto autorė – estų mados istorikė Ella Vende.)

Mada, būdama viena iš kultūros formų, pasireiškia kaip daugiaženklė sistema, perduodanti ir priimanti informaciją, cirkuliuojančią įvairialypėse žmonių bendruomenėse. Ji vystosi kartu su visuomenės procesais ir atspindi būdingiausius tam tikrų istorinių laikotarpių bruožus.

Išgirdę žodį mada, pirmiausia pagalvojame apie drabužį. Mados samprata tapatinama su šiuolaikiškumu, todėl madingi gali būti daiktai, menas, muzika, netgi gyvenimo būdas. Tačiau aiškiausiai išreikšta ji buvo aprangoje, nors, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, keitėsi gana nelogiškai ir netikėtai. Mados paveikti pokyčiai iš pradžių būna ignoruojami, vėliau palengva mėgdžiojami, kol praėjus tam tikram laikotarpiui tampa norma.

Mada – reiškinys, kurį nuolat buvo stengiamasi suprasti ir paaiškinti. Kas tai yra ir iš kur visa atsiranda – į šiuos klausimus galutinio atsakymo iki šiol nėra ir vargu ar kada bus. Jos fenomenas įvairiai interpretuojamas. Tas interpretacijas sąlygiškai galima suskirstyti į erotinę, antropologinę, psichologinę, socialinę, ekonominę kryptis. Erotinė mados interpretacija akcentuoja, kad žmonių kūno dalys slaptą žavesį (erotinį kapitalą) kaupia tol, kol jas dengia drabužiai. Jas atidengus ar kaip kitaip pabrėžiant drabužiu sukauptas kapitalas gali būti įvairiai eksploatuojamas.

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Mada tam tikrais laiko tarpais mėgo atkreipti dėmesį į kokią nors konkrečią žmogaus kūno dalį, perdėtai ją pabrėždama ar net sukurdama jos iliuziją tuščioje vietoje; tai galbūt sukeldavo erotinius, bet ne estetinius jausmus. Pavyzdžiui, XVII ar XIX a. buvo pabrėžiami moteriški „turniūrai“ – ypač išryškinta užpakalinė klubų dalis. Ar itin siauros kelnės – net amžininkai apie jas atsiliepdavo kaip apie nepadorias, sakydami, kad geriau jau vyrai iš viso vaikščiotų be kelnių…

Antropologinė interpretacija – mados kaita remiasi žmogiškaisiais poreikiais.

Žmones visą laiką itin domino, kodėl mada taip įžūliai ignoruoja pagrindinius drabužiams keliamus reikalavimus, ar taip būdavo elgiamasi daugelį šimtmečių. Juk drabužiai turi ginti nuo šalčio, turi būti higieniški, lengvi, patogūs ir gražūs. Mada neretai nepaiso šių taisyklių. Aprangoje galima surasti daugybę elementų, kurie greičiau primena viduramžių kankinimo įrangą negu būtinus žmonių garderobo elementus…

Psichologinė interpretacija – mada yra instrumentas, padedantis išspręsti neretai kylantį asmenybės vidinį konfliktą tarp prisitaikymo ir išsiskyrimo iš kitų žmonių: mada padeda būti lyderiu arba bando jį pamėgdžioti.

Socialinė interpretacija – visuomenėje fiksuojama tam tikra socialinė struktūra, kurios dalys per mados mechanizmą stengiasi išsiskirti iš kitų. Kostiumo istorijoje drabužis dažnai buvo patogiausia prestižinės, socialinį statusą pabrėžiančios ženklų sistemos dalis.

Kiekvienoje visuomenėje, suskirstytoje į klases, egzistavo ir tam tikri kostiumo skirtumai. Jau ikiklasinėje visuomenėje vadai ir genčių aukštuomenė siekė išsiskirti apdaru. Didėjant klasiniams skirtumams ši tendencija dar sustiprėjo, juolab kad valdančiosios klasės tam turėjo ekonominę bazę. Visuomeninės padėties skirtumams pabrėžti nuolat buvo randama ir vėl ieškoma naujų, pritrenkiančių atributų ir kostiumo detalių. Tai ir skatino žemesnių, bet turtingų sluoksnių žmones, trokštančius kaip nors susilyginti su aukštuomenės nariais, mėgdžioti jų aprangą. Panašios tendencijos pastebimos ir tarp tautų, kurios yra ant žemesnio civilizacijos slenksčio. Jos iš galingų kaimyninių tautų dažniausiai noriai perima papuošalus ir aprangą. Tai daroma ne tiek iš maivymosi, kiek iš nuoširdaus tikėjimo, kad tokiu būdu galima priartėti prie galingųjų.

Kolekcija „Etno atgarsiai“. Erikos Jankauskaitės kostiumas

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas, Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Kolekcija „Etno atgarsiai“. Erikos Jankauskaitės kostiumas

Ekonominė interpretacija – madų permainos siejamos su pramonės siekiais realizuoti pagaminamą produkciją.

Visais laikais – net iki mūsų dienų – mada labiausiai nesiskaitė su ekonomika. Nuolat buvo išmetami visai geri ir perkami nauji, labai brangūs ir madingi drabužiai. Šią keistenybę nagrinėjo daugybė ekonomistų ir buvo daroma akivaizdi išvada – mada lieja vandenį ant verslo malūno ratų. Pasinaudodamos žmonių potraukiu naujovėms ir įvairovei, baime pasirodyti juokingiems ir atsilikusiems nuo mados, milžiniškos universalinės parduotuvės ant prekystalių nuolat rodo vis naujus modelius. Spekuliuodama žmonėms būdingu noru puoštis ir kitomis silpnybėmis, visuomenė madą pavertė amžinu pasipelnymo šaltiniu.

Kiekviena iš šių interpretacijų turėjo įtakos mados raidai.

Mada mokė užmaskuoti fizinius trūkumus ir pabrėžti grožį. Mada dažnai leido daug ką optiškai paslėpti, o tai turėjo didelį psichologinį poveikį. Mada ėjo aplinkiniais keliais, bet vis pirmyn. Lyginant šiandienos drabužį su praėjusių šimtmečių kostiumu, niekas negali paneigti, kad jis tapo paprastesnis, racionalesnis, patogesnis.

Neverta kaltinti mados, kad ji tokia, o ne kitokia. Joje vienodai kaltas laikotarpis, kai gimė idėjos, dailininkai, kurie realizavo tas idėjas, vartotojai, kurie jas priėmė. Juk mada visuomet buvo absoliučiai savanoriška. Naujos mados niekas niekam nesiūlė įstatymo tvarka, niekad niekas nebausdavo, jeigu žmonės jos nepriimdavo. Mada galybe gijų susieta su mūsų socialiniu gyvenimu, jo vertybėmis ir trūkumais.

Dabar vis daugiau imama kalbėti ne apie madą, o apie stilių ir įvaizdį. Apibendrinant galima teigti, kad egzistuoja tam tikri mados ar išvaizdos / drabužių dėvėjimo lygiai. Žemiausias – komercinė mada. Tai masinės gamybos apranga, kuri yra paplitusi daugelyje šalių ir kuri tarsi suvienodina žmones. Aukštesnis lygis – kai sukuriamas aprangos stilius tam tikrai žmonių grupei ar atskiram individui. Manoma, kad grynasis stilius išsilaikė iki XX a. aštuntojo dešimtmečio, vėliau paplito įvairūs difuziniai, mišraus stiliaus variantai.

Šiandienė mada gali būti įvardijama kai kuriais įvaizdžiais. Tai penkių komponentų – išorės / tipažo, kostiumo / drabužio, vaidmens / įtakos, aplinkos / dekoracijų ir norimos perduoti idėjos / pasakojimo – visuma. Vienas iš komponentų – kostiumas – svarbus sudarant pirmąjį įspūdį apie žmogų. Ne veltui sakoma – sutinkama pagal drabužį, palydima pagal protą. Taigi siaurąja prasme nagrinėdami mados kaip reiškinio esmę pirmiausia susiduriame su aprangos sąvoka. Kas gi mūsų dienomis numato, diktuoja ar paveikia drabužių siluetus, spalvas, dekorą? Kodėl žmonės rengiasi vienaip ar kitaip? Kodėl renkasi vienokius ar kitokius apdarus? Kodėl kai kuriuose miestuose ar šalyse aprangos pobūdis vienoks, kitur – kitoks? Atsakymai gali būti įvairūs.

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Prancūzai mėgsta posakį C’est dans l’air du temps („Tai tvyro ore“). Mados profesionalai dažnai ištaria šią frazę aiškindami madingų medžiagų, spalvų, drabužių siluetų tendencijų atsiradimą ir kaitą. Nors iš tikrųjų reikėtų konstatuoti, kad iš esmės mada nesikeičia jau porą dešimtmečių. Šio amžiaus pradžioje susiformavusios pagrindinės mados tendencijų kryptys – gamtos / natūrali, miesto / klasikinė, technologijų / dirbtinė ir etninė / kultūros – kartojamos kiekvieną sezoną. Tik šiek tiek keičiami kai kurie akcentai, spalvų paletės, medžiagų faktūros. Dizaineriai, kurdami drabužių kolekcijas, iš kurios nors tendencijos galbūt nesąmoningai, o gal ir ne, atsižvelgdami ar jausdami tai, „kas tvyro ore“, pasirenka kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Arba tai, kas gali būti ar jau yra aktualu didžiajai visuomenės daliai, kas gali patraukti užsakovų dėmesį ir atnešti komercinę sėkmę. Kita vertus, numatyti, kas bus paklausu, – nelengva užduotis. Sprendimų ieškoma biuruose, kur dirba mados ekspertai, bendraujama su psichologais, renkama informacija iš socialinės, kultūrinės, ekonominės srities. Informacija analizuojama, sisteminama, o išvados įkūnijamos dailininkų sukurtomis spalvų, faktūrų ir vaizdo simbolių kompozicijomis. Šios kompozicijos įvardijamos vienu ar keliais žodžiais, atspindinčiais esmę, ir reklamuojamos mados žurnaluose bei kitomis masinėmis informavimo formomis. Mados industrija – verpalų, audinių, pagalbinių medžiagų mugės, parodos – kiekvienais metais siūlo vis naujus ir išradingesnius pagrindinių tendencijų variantus. Dizaineriai kuria kolekcijas, demonstruoja jas mados savaičių metu, mados analitikai komentuoja ir reklamuoja, drabužiai gaminami, na, o vartotojas arba perka, arba ne.

Sunku griežtai pasakyti, kodėl žmonės renkasi vienokį ar kitokį apdarą. Tai gali nulemti tradicija, charakteris, gyvenimo būdas, finansinės sąlygos ir kiti veiksniai. Dažnai atvykę į kitą šalį ar miestą galime pastebėti vienokius ar kitokius aprangos ypatumus. Didmiesčiuose žmonės, ypač jauni, drąsesni, rengiasi įdomiai, nebijo eksperimentuoti. Periferijoje – kitaip, dauguma vieni kitus pažįsta, todėl labiau vertinami tradiciniai sprendimai.

Vis dėlto, nors įkyriai peršamos masinės mados naujovės, nemažai žmonių renkasi individualų stilių. Noras atrodyti savitai skatina asmenybės formavimąsi, estetinio, kultūrinio tapatumo suvokimą. Taip atsigręžiama ir į tautines šaknis, gyvavusią tradiciją ir jos raidą. Šiais informacinių technologijų, taip pat ir kosmopolitiniais tautų maišymosi laikais kitiems būsime įdomūs tik būdami savimi. Todėl svarbu pažinti ir kūrybiškai naudoti savąjį kultūros paveldą tekstilės srityje.

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Tradicija domėtis, tyrinėti ir naudoti lietuvių liaudies meną Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete yra sena, turinti šaknis prieškario dailiųjų amatų mokykloje. Mokymo įstaigoms palaipsniui vystantis ir keičiantis, kuriantis naujoms specialybėms, ši tradicija palaikoma ir nuolat tęsiama. Lietuvių liaudies kostiumas, civilinis XX a. pradžios kostiumas, bažnytinė tekstilė – objektai, kuriuos privalomai fiksuoja, nagrinėja, tyrinėja aprangos dizaino specialybės studentai. Praktikos metu jau nuo pirmo kurso renkama ikonografinė medžiaga – lankomi muziejų fondai, ekspozicijos, bažnyčios; einama visur, kur dar galima rasti drabužių ir tekstilės paveldo. Surinkta medžiaga fiksuojama piešiniais, nuotraukomis, aprašoma ir atsiduria ant kūrybinių studentų stalų. Frag-mentai, detalės, ornamentai ar spalvos vėliau vienaip ar kitaip atsispindi kūrybiniuose drabužių dizainerių darbuose. Tai gali būti unikalių technologijų darbo motyvas, grupinio projekto – kolekcijos idėja, kursinio ar baigiamojo darbo kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Lietuvių etninės kultūros elementai – tautinio kostiumo sijonų dryžiai ar vąšeliu nerti ornamentai – transformuojasi į šiuolaikiškų megztinių, kelnių, sijonų raštus ir faktūras (pavyzdžiui, Aurelijos Balvočiūtės baigiamasis darbas „Kokeriubai“); žemaitiškų skarų raudona ir juoda languota medžiaga virsta elegantiškų trikotažo kostiumėlių, dekoruotų lapės kailiu, pagrindu (Ramunės Kalnikaitės baigiamasis darbas „Languota“); lietuviškų lovatiesių raštai atsispindi metalizuotu siūlu siuvinėtuose lino drabužiuose (Erikos Kontrimaitės baigiamasis darbas „Lininė snieguolė“). Bažnytinės tekstilės fragmentai, atlikti mišriomis – siuvinėjimo, vėlimo, nėrimo, ažūro – technikomis, puošia grupinės eksperimentinės kolekcijos „Miežiai“ kostiumus. Kryždirbystės motyvai akcentuojami puošniomis vyriškų kostiumų ir moteriškų suknelių detalėmis (Mariaus Vepštos baigiamasis darbas „Jie“). Senoviniai rankdarbiai virsta rafinuotomis ažūro ar reljefo skraistėmis (Laimos Lupeikienės baigiamasis darbas „Iš močiutės skrynios“). Klostyti Klaipėdos krašto sijonai įsikūnija madinguose trikotažo drabužiuose (Dalios Jakštienės baigiamasis darbas „Suklostyti“).

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Tam tikrą laiką etninės kultūros tyrinėjimas buvo lyg ir vienpusis – muziejų darbuotojai mielai priimdavo, leisdavo pasinaudoti fondais. Paskatinti dėstytojų, studentai rinko medžiagą, fiksavo ir savaip ją naudojo kūrybiniame procese. Vis dėlto labai svarbus mums buvo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vadovės Aušros Kavaliauskienės kvietimas dalyvauti bendrame dviejų dalių – parodos „Interpretacija“ ir kolekcijos „Etno atgarsiai“ – projekte. Jis vyko 2012–2013 m. ir tapo abiem pusėms įdomus ir naudingas. Tai nebuvo abstraktus, neįpareigojantis paveldo tyrimas. Reikėjo įsigilinti į konkrečią sritį – išnagrinėti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vakarų Lietuvos civilinio kostiumo ypatybes, dėvėjimo būdą, to meto visuomeninės aplinkos atmosferą. Kita vertus, tai nebuvo darbas, kuris pasibaigtų konkretaus drabužio aprašymu ar atkūrimu. Teko pajusti laikotarpio dvasią ir gerai pagalvoti, kaip ją atskleisti šiuolaikinės aprangos nuotraukų parodoje bei naujoje drabužių kolekcijoje.

Pirmajai projekto daliai – parodai – reikėjo atrinkti studentų baigiamųjų darbų, derančių tarpusavyje ir atspindinčių konkrečią idėją, kolekcijas. Ne visi darbai, kurie buvo įkvėpti etninės kultūros, tiko ekspozicijai. Todėl buvo apsispręsta demonstruoti trejų metų baigiamųjų darbų nuotraukas, kurios, būdamos skirtingų temų, sudarė vientisą spalvinio kolorito, silueto formų, medžiagų faktūrų, dekoro visumą (kuratorė prof. V. Degenienė).

Vilniaus dailės akademija / Telšių dailės fakultetas,
Modelis iš „etno atgarsiai“ kolekcijos

Antrajai projekto daliai – naujai sukurtai kolekcijai – buvo suburta skirtingų kursų studenčių grupė, kuriai vadovavo dėstytojos lektorė Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė ir docentė Zita Inčirauskienė. Eksperimentinei drabužių kolekcijai sukurti buvo pasirinktos specialybės praktikos paskaitos. Pirmiausia apsilankėme Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose, ten peržiūrėjome būdingiausius istorinius pavyzdžius – drabužių originalus, atkurtas kopijas, nuotraukas. Savo įspūdžius studentės papildė savarankiškais tyrimais, teorinės ir vaizdinės medžiagos ieškodamos leidiniuose, internete. Kiekviena iš jų susikūrė savąją raiškos viziją. Kitas etapas – kolektyvinis darbas dirbtuvėse. Studentės su dėstytojomis aptarė kolekcijos idėją, atrinko audinius, tinkančius idėjai įgyvendinti. Buvo piešiami eskizai, aptariami variantai, ieškoma savitų sprendimų, atitinkančių kūrybines ambicijas ir charakterius. Bendras tikslas, kūrybinis darbas kolektyve, dalijimasis mintimis ir įgūdžiais praturtino studentes, suteikė pasitikėjimo savimi, įprasmino gyvenimo kelio pasirinkimą.

Šiaurės Atėnai

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.