Baltų žinyčios vartai

0

Brolija „Viduramžių pasiuntiniai“

viršaitis gruodžio 24, 2010 tradicijos ir papročiai

Brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ – tai organizacija, siekianti atkurti vėlyvųjų viduramžių Lietuvos ir Vakarų Europos karybą, buitį bei amatus.

Pagrindinis organizacijos siekis yra tiksli XIV – XV a. šarvų, ginklų bei rūbų rekonstrukcija, taip pat amatų, šokių ir karybos atkūrimas.

Brolija aktyviai bendradarbiauja su autoritetingais istorikais, archeologais, analizuoja viduramžių kronikas, metraščius bei kitus istorinius šaltinius, siekdama kuo tiksliau atkurti XIV – XV a. Lietuvos ir Europos viduramžių kultūrinį kontekstą. Šiame straipsnelyje surinkti dvaro auklėjimo pavyzdžiai rodo Lietuvos bajorijos elgesio ir etiketo perėmimo šaltinius.

Mores (Papročiai)

Kai XIa. pabaigoje Bizantijos princesė atvyko į Veneciją tekėti už dožo, pasirodė, kad ji valgo auksine šakute; vyskupas papeikė ją už netinkamą elgesį. Viduramžiais Vakaruose žmonės mėsą imdavo rankomis iš bendro dubens, o šakutė paplito tik renesanso metu ir buvo naudojama tik mėsos gabalams įsidėti į savo lėkštę. Visas stalo įrankių komplektas – peilis, šakutė ir šaukštas – yra XVIIIa. naujovė.

Vienu metu istorikai geras manieras laikė greit praeinančiais mados dalykais, tačiau rimti tyrinėtojai tvirtina, kad jos esančios gilių socialinių bei psichologinių pasikeitimų išorinė išraiška. Galima nagrinėti, kaip keičiasi žmonių požiūris į bet kurią veiklą, ir susieti tai su ilgalaikėmis tendencijomis.

Pavyzdžiui, su spjaudymu susiję draudimai rodo daug esminių pasikeitimų:
Anglija, apie 1463m. “Nesispjaudyk virš arba ant stalo” Erasmas Roterdamietis, apie XVa. vid. “Spjaudydamasis nusisuk, kad ko nors neapspjautum. Jei ant žemės nukrinta skreplių, juos reikia užtrinti koja”

Italija, XVa. pab. “Jei tik įmanoma, reikėtų nesispjaudyti, sėdint prie stalo”

Prancūzija, XVa.pab. “Anksčiau buvo leidžiama spjaudytis ant žemės, aukšto rango žmonėms po kojomis. Dabar laikoma, jog taip daryti nepadoru”

Prancūzija, XVIIIa. pr. “Dažnai spjaudytis yra nemalonus įprotis. Svarbių asmenų namuose reikia spjaudyti į savo nosinę. Nespjaukite taip toli, kad paskui reiktų ieškoti, kur nukrito seilės, norint jas užtrinti koja”

Prancūzija, XVIIIa. pab. “Labai negražu praryti tai, ką reikėtų išspjauti. Nusispjovus į savo nosinę, ją reikėtų iš karto sulankstyti ir nežiūrint į ją įsidėti į kišenę”.

Įdomu, kad poreikio spjaudytis niekas neginčijo iki pat aštuonioliktojo amžiaus, nors vis daugėjo suvaržymų, kaip, kada ir kur spjaudytis. Lieka tik apsvarstyti dar kelis viduramžių draudimus:

– Nemandagu nenusiimti šalmo patarnaujant damoms
– Nesišnypšk nosies pirštais, kuriais imi mėsą
– Jei nori nusivalyti burną, mandagiai padaryk tai savo apsiaustu
– Oro gadinimą dera užmaskuoti kosėjimu
– Prieš atsisėsdamas pažiūrėk, ar suolas švarus
– Nemandagu sveikintis su žmogumi, jei jis tuo metu šlapinasi arba tuštinasi.

Etiketo normos taip pat buvo svarbios ir viduriniųjų amžių riterių turnyruose bei šventėse. Turnyrai turėjo griežtai nustatytą ceremonijų formą ir tvarką, kurios laikytis buvo privalu visiems: kai kurios šių turnyrų taisyklės taip pat nemažai sako apie viduramžių kultūrą ir galvoseną:
“…Taigi pasakyta, jog tuomet heroldas, kuris turi skardžiausią balsą, turėtų paskelbti, tris kartus giliai įkvėpdamas ir padarydamas tris pauzes:
“Klausykite, klausykite, klausykite!”
Ir tuomet karių kapitonas turėtų ištarti:
“Aukštieji princai, kunigaikščiai, grafai, baronai, lordai, riteriai ir ginklanešiai:
Pranešu jums savo viešpačių teisėjų vardu, jog kiekvienas jūsų atsineštumėte savo šalmą irgi šalmo simbolį savo, kurį nešiosite turnyro metu, ir jūsų vėliavą, vidurdienio valandą į teisėjų smuklę, kad teisėjai galėtų paruošti juos damoms apžiūrėti ir pranešti savo nuomonę teisėjams.
Rytoj gi, nieko jums nėra numatyta, išskyrus šokius po vakarienės, kaip ir šiandien”.
Turnyro taisyklėse taip pat numatyti galimi prasižengimai ir jų bausmės:

“Ir jei nors vienas jų blogai atsiliepė apie damas, jos gali paliesti jo šalmą, ir reikalas bus išspręstas kitą dieną. Be to, niekas nebus mušamas turnyre, nebent taip nuspręstų teisėjai, kai byla bus išnagrinėta –  ir tuomet piktavalis bus gerai sumušamas, jogei pajustų ant savo pečių ir niekuomet daugiau apie damas blogai nešnekėtų.”
“ Ir be damų nusiskundimų, yra keletas rimtesnių nusižengimų, už kuriuos baudžiama atitinkamai:
Pirmas ir pats blogiausias nusižengimas yra, kai džentelmenas išaiškinamas meluojant, ypačiai jei sulaužo garbės žodį.
Antras, kai džentelmenas yra išnaudotojas, ir skolinasi negrąžindamas.
Trečias, kai džentelmenas veda moterį, kuri yra iš prastuomenės ir nekilminga.
Šie trys nusižengimai yra tokie sunkūs ir pasibjaurėtini, jog jei kas juos įvykdė, to šalmas bus numestas žemėn.”
Bausmė už du pirmuosius prasižengimus yra tokia:
“…Taigi pasakyta, kad kiti turnyro lordai, riteriai ir ginklanešiai turėtų suimti nusikaltėlį ir mušti tol, kol jis sutinka atiduoti savo žirgą, o tai yra tas pat, kas pasakyti: “aš pasiduodu”. Ir kai jis pasiduoda, kiti turnyrininkai turėtų nupjauti jo balno pavaržą, nunešti jį balne iki vėliavų tvoros ir pasodinti jį ten, lyg ant žirgo nugaros, ir laikyti jį ten, kad jis negalėtų pabėgti ar nulipti iki pat turnyro pabaigos, o jo žirgas turėtų būti atiduotas trimitininkams ar ministreliams.
Bausmė už trečiąjį nusižengimą yra tokia, jogei piktavalis turėtų būti gerai sumuštas, kol atiduos savo žirgą; tuomet jo žirgo pavadžiai užmetami žirgui ant kaklo, jo buožė ir kalavijas numetami žemėn, irgi nuvedamas jis pas heroldą, kur privalo likti iki turnyro pabaigos. Jei nusikaltėlis bando pabėgti, jis vėl turi būti gerai sumušamas ir užsodintas ant tvoros.”

Tokių taisyklių ir atvejų nurodyta ir daugiau; visos jos griežtai apibrėžtos ir neginčytinos. Taigi panašu, kad etiketo, manierų ir elgesio normų – tegu savotiškų ir juokingų šiuolaikinei visuomenei – svarba buvo pabrėžiama ir laikais, kurie kažkodėl vis dar vadinami “tamsiaisiais”.

Jungtis su viduramziai.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.