Baltų žinyčios vartai

0

VIKA, PAGONYBĖ IR TANTRA

viršaitis gruodžio 22, 2010 PASAULĖŽIŪRA

Džonas Mirdhinas Reynoldsas

JAV religijotyrininkas-komparatyvistas, mokslų daktaras, tantristinis ngagpa jogas, lama Vajranatha.

VIKA IR TANTRA (1)

Tema apie kurią aš kalbėsiu, yra Vikos, sumanytos Džeraldo Garnerio (Gerald Gardner), ir tam tikrų Tibeto tantrinio budizmo aspektų, žinomų, kaip Vadžrajana, palyginimas.

Šiais laikais Vika simbolizuoja Didžiosios Deivės ir Raguotojo Dievo senosios pagoniškosios religijos atgimimą. Tačiau šios Dieviškosios būtybės šiuo metu yra universalūs archetipai, kuriais neapsiribojama kalbant apie ikikrikščioniškąją Europą. Jie taip pat iškyla Senuose Artimuose Rytuose deivės Astute ir Dievo Balo vaisingumo kulte, o taip pat senosios Indijos Šivos ir Devil kulte. Ypač šiame Indijos Tantros kulte Dievo ir Deivės seksualinė sąjunga ekstazės pagautoje palaimos (būsenoje) simbolizuoja vyriškų ir moteriškų energijų susivienijimą sieloje ir Sadhakos ar individualaus praktikuojančiojo fiziniame kūne. Šis mistinis sąjungos patyrimas, žinomas kaip Mahasukha ar Didžioji Palaima pagimdo aukštesnį ar išplėstos sąmonės lygmenį, o taip pat galimybę ūgdyti psichines ir dvasines galias. Archetipinio vyriško ir archetipinio moteriško dieviškų principų sujungimas žmogiškoje būtybėje yra Tantros praktikos pagrindas tiek induizme, tiek Vadžrajanos budizme.

DANGIŠKASIS IR CHTONINIS SIMBOLIZMAS

Pradžioje pažiūrėkime į simbolizmą, susijusį su Anutara Tantra, apskritai, kadangi jis labai svarbus palyginimui su Vika.
Įprastinės krikščionių religijos požiūriu Vika, o taip pat kitos pagoniškos ir nekrikščioniškos religijos yra Velnio pinklės, o šis Velnias yra Šėtonas, tamsos Princas, Pasaulio Viešpats, Piktoji Dvasia, puolęs angelas Liuciferis, kuris maištavo prieš Dievą danguje ir buvo nublokštas žemyn, Varžovas, kuris yra Dievo Valdžios žemėje ir žmonijos priešininkas, Iškraipytojas viso to, kas yra gero ir t.t. Nors teoriškai gyvas padaras, puolęs angelas ir dėl to nuolankus ir tarnaujantis Dievo valiai Velnias kartais krikščioniškoje mitologijoje ir kalvinistų teologijoje įgauna tokį grėsmingą pavidalą, kad jis beveik atrodo yra nepriklausomas nuo Dievo valios ir apvaizdos valdytojas.  Tai nestebina, kadangi Džonas Kalvinas grindė savo reformacijos teologija Šv. Augustino raštais, kuris prieš atsiversdamas į katalikybę buvo manechėjas, o manecheizme Velnias laikomas absoliučiai skirtingos prigimties nei Dievas.  Manecheizmas yra visiškai skirtinga dualistinė pasaulio samprata.

Dakini

Amerikos puritonų teologija, kurie įkūrė Naująją Angliją, buvo priimta iš Kalvino ir Augustino ir jų dėka manechėjiečių dualizmas paveikė amerikiečių sąmonę ir pasaulėžiūrą. Beveik nuo pat daiktų pradžios virė amžina kova tarp angelų, atstovaujančių šviesos jėgas ir demonų, atstovaujančių blogio ir tamsos jėgas, – ta pati senoji melodrama tarp gerųjų ir blogųjų baidyklių, kuri tinka gerai fantastikai, bet yra bloga teologijai. Ši kova tarp šviesos ir tamsos nebus išspręsti iki pasaulio pabaigos, iki pergalingo Jėzaus Kristaus sugrižimo ir Pasaulio teismo dienos. Dėl šios priežasties velnias ir jo numylėtiniai, o taip pat visi nusidėjėliai, įskaitant visus nekrikščionis, bus nublokšti žemyn, surakinti grandinėmis ir kentės nesibaigiančias kančias pragaro liepsnose (ugnyje). Po to kurimas bus atnaujintas, ir blogis su šaknimis bus išrautas iš būties, tuomet bus tik šviesa be šešėlių.

Taip pat ir asmeniniame lygmenyje kiekvieno individo širdyje, tęsiasi nepaliaujama kova! Krikščionis prieš fizinės prigimties pagundas ir velnio klastą.  Remiantis tam tikrų TV evangelistų žodžiais, atrodo, kad ši kova su velniu ir gundymais net neišsprendžiama atsivertus ( į tikrąjį tikėjimą; turima omenyje, matyt krikščionybė).  Atrodo, kad tik fizinio kūno mirtis pašalins fizinės prigimties gundymus. Tokiu būdu atsidavusiam fundamentalistui krikščioniui, raganos ir pagonys, apskritai nekrikščionys, visi yra tamsos valdovo pusėje ar noriai, ar dėl nežinojimo, o po mirties bus teisiami ir siunčiami amžinoms kančioms į pragarą, kur Welnias, kaip sakoma gyvena.

Bet kuri pagoniška dievybė, buvusi  ar esama, nėra nei velnio, nei vieno iš jų numylėtinių demonų pavidalas. Bet kuris burtininkas, kuris veikė ne per taip vadinamą Šv. Dvasią, nesvarbu ar gydė ir ar palankios buvo pasekmės, – tai Velnio darbas. Tai, pavyzdžiui, apima visus iš Nju Eidž judėjimo. Nors ne visi šiuolaikiniai krikščionys yra tokie ekstremistai, fundamentalistai yra tie, kurie žiūri į savo mitologiją labai rimtai ir jaučiasi priversti veikti pagal savo jausmus, imdamiesi veiksmų prieš tuos, kurie nepritaria jų įsitikinimams. Pakantumas ir principas gyvenk ir duok kitiems gyventi – tai nekrikščioniška fundamentalizmo prasme.

Priešingai, pagonys per evangeliją turi būti gražintas į tikrąjį tikėjimą, eretikai ir atskalūnai turi būti pasmerkti. Psichologiniu požiūriu, Welnias iš tikrųjų yra tamsusis Dievo dvynys, tikroji šešėlinė Dievo pusė. Kad būtum tikruoju satanistu, iš tikrųjų turi būti krikščionimi, nugrimzdamas į krikščioniškąją mitologiją ir kosmologiją, bet su visomis atvirkštinėmis vertybėmis. Iš kitos pusės, pagonis, yra ankstesnių laikų nekrikščioniškojo religinio kulto pasekėjas, kurio mitologija, teologija ir kosmologija yra visiškai skirtingos.

Vis dėlto raganos įvaizdyje mes aptinkame tam tikrą tamsos elementą, kuris yra nekrikščioniškas stereotipas ir propaganda, kadangi šis raganos įvaizdis randamas taip pat ir nekrikščioniškoje kultūroje. Šis tamsos elementas nėra blogis kaipo toks, bet jis yra tai, kas priklauso sąmonės prieblandos pusei, nakčiai, o ne pragarui. Taigi raganos simbolis yra kažkas labai reikšmingo ir svarbaus pasaulio sąmonės ekologijoje.

Vadžrajanos budizme šis simbolis vadinamas Dakini ar tibetietiškai Khandroma (mkha-groma, ji eina į dangų). Skristi nuogomis ant laukinių gyvūnų nugarų mėnulio šviesoje į orgijas ar tantros šventes, – tai ką daro raganos. Tačiau Dakini nepriklauso Tantra jogos saulės apšviestam pasauliui; priešingai, jis priklauso nakčiai ir mėnuliui, naktiniam Anutara Tantra pasauliui. Jų būrys yra nuogos seserys, Dakinės ir Matrikos, jojančios ant fantastinių gyvūnų naktiniame danguje, šviečiant Mėnuliui ir vadovaujant jų karalienei Vadžrajogini, panašiai kaip pas mus vakaruose Dianai ar Aradijai.  Jos būriuojasi ant tolimo kalno viršūnės, toli nuo smalsiai žvilgčiojančių dvasiškių ir savivaldybių narių akių.  Skambant cimbolams, dundant būgnams ir grojant fleitoms jos pašėlusiai ir nesivaržydamos šoka Raguotojo Dievo akivaizdoje, vadinamo Welniu, Dionisu Bhairava, ar Heruka.
Tai yra kažkas laukinio ir nesukontroliuojamo, kažkas už visuomeninio gyvenimo ir dekoro, kažkas už proto ribų – kažkas, ko bijo patriarchai, valdantys visuomenę. Ragana bėgioja su laukiniais miškų ir laukų gyvūnais, ji – tai laukinė moteris už patriarchalinės visuomenės kontrolės ribų. Ji – tai Ragana ir Dakini. Ir dėl šios priežasties ji kelia pavojų visuomenės ir intelekto tvarkai, kurioje dominuoja vyrai.  Dėl šios priežasties ji turi būti sutramdyta ir laikoma deramuose apribojamuose.  Ji nakties pusėje.  Tačiau ji yra tiek pat žmogiškos būties dalis, kaip ir kiti archetipai, kurie atsirado bundančios sąmonės šviesos pasaulyje: karalius, valdininkas, šventikas, karys, vaikas, mergelė, moteris ir visi kiti, bet ragana priklauso šešėliui, tai sielos daliai, kurią ego atmeta ir neigia. Štai dėl šios priežasties Dakini, pirmiausia turi pasirodyti būsimam Mahasiddha pirm negu jis atras tiesą apie save ir bus inicijuotas. Dakini yra tikroji visų jogų inicijuotoja. Jungo žodžiais tariant, kad taptu visuma, asmuo visų pirma turi pripažinti ir priimti savąjį Šešėlį ir Animą. Dakini yra vyro Anima, ar prislopinta moteriškoji pusė ir atitinkamai, Daka yra Animus, prislopinta vyriškoji moters pusė. Tačiau dėl to, kad senovės Indijoje ir net šiandien Tibete, istorijos ir biografijos buvo rašomos vyrų, pasakojimas prasideda nuo praktikuojančio vyro susitikimo su Dakini, kaip tai atsitiko su Saraha, Virupa, Neropa ir kitais.

BALTAI.LT versta iš seminare skaityto pranešimo, vykusio Vilniuje.

© 2010, viršaitis. All rights reserved.