Baltų žinyčios vartai

Klaipėdos universitetas
Rimantas Balsys – daktaras, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorius. Moksliniai interesai: etnologija, mitologija, folkloristika.

Įvadas

Daugelyje religijų daugiau ar mažiau žinomas ir visokiomis formomis liudijamas dievų apsireiškimas tikintiesiems. Nė vienas, susipažinęs su Homero ar Hesiodo veikalais, negalėtų nepastebėti laisvo dievų bendravimo su žmonėmis. Epinėse poemose dievai bendrauja su žmonėmis dienos metu (puotauja, dalyvauja karo žygiuose, kelionėse jūromis), kartais pasirodo pakeitę savo išvaizdą, apsireiškia kokiais nors savo galios ženklais [2]

Šiam reiškiniui, t.y. apsireiškimui, apibūdinti tyrinėtojai vartojo ir vartoja įvairius terminus teofanija, kratofanija, hierofanija, epifanija, inkarnacija. Išvardytų terminų galimų formuluočių įvairovės, tarpusavio santykių, vartojimo konteksto šiuokart plačiau neanalizuodami, apsiribosime pažymėdami, jog kiekviena teofanija drauge gali būti ir epifanija [3], hierofanija [4], kratofanija[5], inkarnacija [6], o pati teofanija(gr.theophaneia) yra religijotyros sąvoka, reiškianti dievybės pasirodymo, apsireiškimo pasauliui ir žmonėms aktą [7]. Kartais šis apibrėžimas dar papildomas teiginiais, jog tas dieviškų būtybių apsireiškimas galimas ne tik žmogaus, bet ir gyvulio ar kitu pavidalu [8], kad tai dievo pasirodymas žmogaus, angelo pavidalu ar per gamtos stichijas[9] ir panašiai.
XIX–XXa. pradžios folklorinių personažų, kurie, kaip žinoma, radosi iš senųjų baltų dievų, pavidalai, jų pasirodymo laikas, vieta yra gana plačiai aptarti J. Balio, N. Vėliaus[10], A. J. Greimo [11], N. Laurinkienės [12], R. Tatariūnienės [13] ir kitų tyrinėtojų darbuose, o senųjų lietuvių ir prūsų dievų pasirodymo žmonėms būdai, apsireiškimo laikas, vieta ir kitos aplinkybės, remiantis XIII–XVII a. rašytiniais baltų mitologijos šaltiniais, iki šiol iš esmės tebėra menkai analizuota sritis. Kiek plačiau šia tema yra rašęs tik G. Beresnevičius. Aptariamajai temai reikšmingomis laikytinos bent dvi G. Beresnevičiaus įžvalgos. Viena jų teigiama, kad dievai yra kitokybiški ir jų kitokybė neleidžia jiems bendrauti su žmonėmis tiesiogiai, t. y. „akis į akį“, todėl bendraujant dievams reikia išskirtinių objektų, šventų (kitoniškų) daiktų [14]; kita – konstatuojama, kad „ženklų, dievų buvimo pėdsakų buvo visur, juos galima skaityti iš paukščio skrydžio, perkūnijos ir žaibo, burtų kritimo, lapų šlamesio“ [15].

Įdėmiau patyrinėję ankstyvuosius (XI–XIIIa.) baltų rašytinius šaltinius, teikiančius žinių apie baltų mitologiją ir religiją, galime pastebėti, kad teofanijos šviesą vis dėlto skleidžia ne visas regimasis pasaulis, o tik ypatingos jo vietos: šventieji akmenys, šaltiniai, kalnai ir medžiai (Perkūnkalniai, Perkūno akmenys, Dievo kalnai, krėslai, stalai; ypatingi, keistai išaugę medžiai), gyvūnai (Perkūno oželis, baublys, apuokas, varnas, boružė (Dievo karvytė), žaltys, ožys); garsai (perkūnija, medžių ošimas, vandens čiurlenimas); atmosferos reiškiniai (perkūnija, saulės ar mėnulio užtemimas, krintančios žvaigždės, rūkas, lietus, laumės juosta); kūrenamo aukuro ženklai (ugnis, dūmai, kibirkštys, smilkalų kvapas); aukojamas maistas (kiek gausiai kurio nors patiekalo dievai ragauja) ir t.t.
Visi išvardytieji (taip pat ir neišvardytieji) reiškiniai suvokiami ne kaip gamtiniai procesai, o kaip dieviški, objektai – ne žmonių, o kaip pačių dievų kūrybos rezultatas, t. y. visi jie atnešti, supilti, nukritę iš dangaus ar atvirkščiai – dievų užkelti į dangų, dieviškų galių veikiami išstumti iš žemės ar išridenti iš jūros. Tinkamas pavyzdys čia – Teliavelio nukalta ir šviesą bei šilumą skleidžianti saulė, Perkūno užšaldyta Kuršių įlanka [16]. Gamtos reiškinių, garsų dievišką prigimtį įrodančių pavyzdžių rašytiniuose šaltiniuose tai pat apstu. Prisimintina čia S.
Grunau kronika, kurioje rašoma, jog, kilmingiesiems susirinkus Rikojote į dievų šventę, „pakilo didelė audra su perkūnija ir žaibais, ir jie pamanė, kad jų dievas Perkūnas atjoja iš dangaus“; „naktį užėjo audra su griausmais ir žaibais, ir visi žmonės manė, kad jų dievas kalbasi su krivaičiu“ [17]. Dar daugiau tokių pavyzdžių randame XIX–XX a. tautosakoje – padavimuose, sakmėse, tikėjimuose.
Net ir sutarus, kad ne visi, o tik kai kurie reiškiniai, objektai gali būti suvokiami kaip teofanijos, jų vis tiek raštijoje yra tiek daug, kad išsamiai aptarti visų viename straipsnyje nėra jokių galimybių. Tad apsiribosime vieno kito ryškesnio teofanijos pavyzdžio analize.

1. Teofanija – stabas

Jei, remdamiesi rašytiniais Va. pr. Kr. – XVII a. šatiniais, kuriuos esmingai papildo archeologiniai duomenys, pripažįstame tikimybę, jog seniesiems baltų dievams galėjo būti statomi antropomorfinio ar (ir) kitokio pavidalo dievų, mitinių protėvių atvaizdai (stabai) [18], tai tokie stabai sykiu laikytini ir teofanijomis.
Religijų istorijoje pakankamai žinoma apie slaptus ritualus, kurie, kaip manyta, stabus, statulas „atgaivindavo“ ir į jų medžiaginį pavidalą įkeldavo, prikviesdavo ar sugrąžindavo dieviškąjį „buvimą“.
Pavyzdžiui, „Egipte ir Mesopotamijoje dievų atvaizdai buvo gaminami ir atnaujinami prie šventyklų esančiose dirbtuvėse. Tačiau tik po sudėtingo ir slapta atliekamo pašventinimo ritualo mirtingųjų tvarinys tapdavo teofanija bei ryšio su transcendencija priemone. Naktinių apeigų metu statula atgaivinama: „atveriamos“ ausys, akys ir burna, kad dievas galėtų
matyti, girdėti ir valgyti“ [19]. Sirijos ir Artimųjų Rytų šventyklose kultinės dievų skulptūros buvo uždarytos arba uždangomis pridengtos nuo garbintojų akių. Tik tam tikromis dienomis jos iškeliaudavo į procesiją, nešamos neštuvais ar vežamos vežimu, kad procesiją stebinčias minias užlietų palaiminga epifanijos šviesa [20].
Panašiai, regis, galėtume interpretuoti ir XVIa. rašytos S. Grunau kronikos informaciją, jog trijų prūsų dievų stabai Rikojote nuo tikinčiųjų buvo slepiami už specialių užuolaidų. Niekas kitas, be vaidilų ir vaidilučių, kronikos autoriaus duomenimis, ten negalėjo pakliūti ir tik ypatingomis dienomis arba „atėjusiam paaukoti“ tas uždangas vaidilučiai atitraukdavo.
Tiesa, neturime žinių apie baltiškų dievų stabų naudojimą kokiose nors procesijose (išskyrus gal tik Mato Pretorijaus regėtą apeigą su ožio kailiu ir žolynų puokšte [21] ), tačiau vėlyvojo laikotarpio kalendorinių ir darbo švenčių elementai – Morės vežiojimas, kuršio nešimas ir pan., jei ir nelaikytini tiesioginėmis teofanijos apraiškomis ar teofanijų refleksijomis, tai bent jau jų parodijomis – tikrai.
Grįžę prie jau išsakytos pastabos, kad stabai arba figūriniai atvaizdai yra sukurti ne mirtingų žmonių rankomis, bet pačių dievų padaryti ir įteikti dievobaimingiems išrinktiesiems, galėtume atkreipti dėmesį ir į medžiagą – kiek su konkrečiu dievu yra susijusi jo pasirinkta medžio, akmens ar kito objekto rūšis; kokie kiti regimieji elementai (kreivumas, didumas, pėduotumas, Perkūno dažnai trankomas ir pan.) dominuoja.

Bet kuriuo atveju antropomorfinio ar kitokio pavidalo stabas (akmuo, medis) veiksmingas ne kaip šventvietėje stovinti atsieta figūra, bet kaip sudedamasis apeigų elementas, reprezentuojantis dievo veiksmus. Jo paskirtis – liudyti ir perduoti dieviškąsias galias išrinktiesiems, o ne viešai rodyti savo „išvaizdą“ [22].

Driadė

2. Teofanija „akis į akį“

Tokių teofanijų rašytiniuose šaltiniuose (ypač ankstyvuosiuose) nėra daug. Pirmuoju čia laikytinas Henrikas Latvis, XIIIa. pradžioje rašytoje Livonijos kronikoje užfiksavęs vieno lyvio pasakojimą apie jo akistatą su dievu: „Aš mačiau lyvių dievą, kuris mums išpranašavo ateitį. Jo atvaizdas, išaugęs iš vieno medžio nuo krūtinės iki galvos, pasakė man, kad rytoj atžygiuosianti lietuvių kariuomenė“ [23].
Iš pasakojime paminėtų atvaizdo detalių (galva, krūtinė) ir kalbos, kurią lyvis suprato, aišku, kad dievas pasirodė antropomorfiniu pavidalu. Šis aprašas dar įdomus ir tuo, kad atspindi vieną gerai religijų istorijoje žinomą – dievo medyje mitologemą (plg. Odinas, kabantis medyje, Kristus ant kryžiaus ir pan.).

XVI a. rašytos „Sūduvių knygelės“ autoriaus liudijimu, laivų dievas Bardaitis pasirodo jūrininkams didelio angelo, stovinčio jūroje, pavidalu. Į kurią nors pusę pasisukęs pūsdamas dievas Bardaitis apverčia ir paskandina laivus. To paties šaltinio duomenimis, žemės dievo Puškaičio, gyvenančio po šeivamedžiu, pagalbininkai markopoliai ir barstukai yra mažieji žmogeliai, kurie, tinkamai pavaišinti, prineša į kluonus javų ir patikimai juos saugo [24]. Pirmieji trys teofanijos pavyzdžiai rodo, jog dievai ir jų pagalbininkai gali apsireikšti bet kurioje vietoje (miške, jūroje, valstiečio sodyboje), pasirodyti kariui (?), jūrininkui ar žemdirbiui.

Dar du dievų akistatos su žmonėmis atvejus aptinkame užfiksuotus XVI–XVII a. sandūros šaltiniuose. Vilniaus jėzuitų kolegijos 1600 m. ataskaitoje rašoma, jog „pas vieną ligos parblokštą kaimietį atėjo demonas, išvaizda panašus į dievą. Jis ėmė įtikinėti [kaimietį], kad šis, norėdamas susigrąžinti ankstesnę sveikatą, kasmet turįs jam paaukoti bokalą alaus ir
penktadieniais susilaikyti nuo visokio darbo“ [25]. Atkreiptinas dėmesys į formuluotę „demonas, išvaizda panašus į dievą“. Turint omenyje, kad rašė katalikų vienuolis, šį tekstą, matyt, reikėtų suprasti taip: demonas – tai senojo tikėjimo dievas, kuris panašus į krikščionių Dievą, arba – demonas, kuris turėjo dievo požymių.
Vilniaus jėzuitų kolegijos 1604 m. ataskaitoje teigiama, kad vyrui, užmušusiam žaltį, pasirodo į juodą žmogų panaši būtybė ir grasina atkeršyti: „Kai šeimininkas tai padarė ir, užmušęs žaltį, po kurio laiko atėjo į sodą apžiūrėti savo bityno, viename avilyje pamatė kažkokią baisią juodą būtybę, panašią į žmogų, bjauriai iki ausų išvieptais nasrais, kreivai išverstomis akimis, – išvis tenai buvo kažkokia pragaro pabaisa. Apmirė iš siaubo šeimininkas, paskui, kiek atsitokėjęs, paklausė, kas ji ir ką ten daranti. Baidyklė atsakė: „Aš esu tas, kuris čia bus tol, kol tau atkeršys, kam savo namų dievaitį užmušei, ir dar labiau būsi persekiojamas, jeigu vėl nepradėsi duoti jam priklausančių aukų“ [26].
Matome, jog iš XIII–XVII a. pradžios šaltinių žinomi vos penki tiesiginio kontakto su dievais ir jų pagalbininkais atvejai. Ir tie patys (išskyrus Livonijos kroniką) užrašyti jau po krikšto su senojo tikėjimo reliktais kovojusių autorių. Tačiau ir šitie pavieniai pavyzdžiai yra pakankamas įrodymas, jog tiesioginė (be tarpininkų) mirtingųjų ir dievų akistata baltams
buvo žinoma, o dievai, taip pat ir žemesnio lygmens mitinės būtybės žmonėms apsireikšdavo ne tik įvairiais ženklais, kaip teigė G. Beresnevičius, bet ir antropomorfiniu ar antropomorfiniam artimu pavidalu.
Iš XIII–XVII a. pradžios šaltinių žinomos informacijos patikimumą liudija ir XVII a. pabaigoje rašęs M. Pretorijus. Jo žiniomis, laumes žmonės laiko vandens nimfomis, tačiau „kaip senieji nadruviai sako, laumė esanti viskuo panaši į moterį, tiktai rankų plaštakos ir kojų pėdos esančios kiek plokščios“ [27]. Antropomorfinio pavidalo, M. Pretorijaus liudijimu, yra ir kaukai, arba požemio žmogučiai, bei aitvaras. Tik pirmieji „esą vos piršto dydžio“, o aitvaras „atrodąs panašiai kaip žmogus, tik su nežmoniškai didelėmis rankomis ir kojomis“ [28].

Aptartų teofanijų refleksijų itin gausu XIX–XX a. pradžios tautosakoje. Antropomorfiniu pavidalu lietuvių folkloriniuose tekstuose regimas Perkūnas, Laumė, Laima, Kaukas, Aitvaras, Ragana, Velnias, Dievas.
Sakmėse Perkūnas žmonėms pasirodo kaip didelis rudabarzdis vyras (medžiotojas): „…ateina su muškieta ant peties rudabarzdis vyras medžiodamas…“, „Sutinka kitą medinčių, tokį jau didelį, kad galva ligi debesų“, „Ateina Perkūnas šviesiai apsirengęs, su obšro krepšiu, dvivamzde muškieta“ [29]; kaip senukas: medžiotojas perkūnijai griaudžiant nušovė juodą katiną, paskui sutiko „tokį senuką“, kuris padėkojo ir padovanojo tris ypatingas „kalipkas“ [30]; juodas žmogus: sutiko „juodą žmogų“, kuris jam padėkojo ir padovanojo ragą šatrų ir ragą parako; jaunikaitis: „Tuojau sutinka tokį jaunuolį…“, „Jaunikaitis gi kad pradėjo žmogeliui dėkoti…“, „Žmogelis suprato, kad tas jaunikaitis tai buvo Perkūnas“; ugninis milžinas: „Po to Perkūnas ugningo milžino lyg stulpo pavidalo, ugnies rūbais, abiejose rankose laikydamas po dvi dideles ilgas strėles, medžiotojui pasirodė…“ [31].

Laumės dažniausiai žmonėms pasirodo kaip merginos arba pagyvenusios moterys (periasi pirtyje, gyvena jaujoje, eina į atlaidus): „Vieną subatos vakarą, kada visi išsipėre, suvėja laumės pertis“ [32]; „Apsigyvens būdavo jaujoje ir verpia. Iš tenai niekaip jų išvaryti negalėdavo“, „…jos eidavo verpti pas tuos gaspadorius, kano jaujoje gyvendavo“ [33]; „Laumės eidavo į atlaidus, kaip ir kitos mergaitės“ [34]. Panašiai (kaip pagyvenusios moterys arba merginos) sakmėse pasirodo ir raganos [35], Laima (Laimės) [36].

Velnias, tų pačių sakmių duomenimis, žmonėms dažniausiai pasirodo taip pat antropomorfiniu pavidalu [37]– jaunikaičiu, ponu, medinčium: „…velniai eidavo į visokius susirinkimus <…> su mergomis šokdavę <…> Jie būdavo labai gražūs jaunikaičiai…“ [38]; „Ale atvažiuoja ponas – o tai buvo velnias…“ [39]; „beeidamas sutiko medinčių. Tas buvo žaliai apsirėdęs, o tai buvo velnias“ [40].
Sakmėse Dievas vaikšto po žemę pasivertęs seneliu; elgeta; pakeleiviu [41]: „ėjo Dievas senelis per pasaulį“; „Dievas, pasivertęs elgeta ir vaikščiodamas pas žmones, užėjo kartą į vienus namus…“; „Vieną kartą ėjo per žmones Dievas, pasivertęs keleiviu“; „…viena senutė pavalgydino pavargusį elgetą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Dievas“; „Vieną kartą užėjo pas ūkininką elgeta ir paprašė duonos“ [42] . Būtent plačiai žinomas sakmių Dievas Senelis, P. Tarasenkos manymu, bus nulėmęs ir akmenų, vadinamų „Dievo pėdomis“, atsiradimą [43]. Beje, ne tik lietuvių sakmių Dievas, bet ir daugelyje senųjų mitologijų (graikų, germanų, kitų indoeuropiečių) kai kurie dievai, nenorėdami būti atpažinti, pasirodo senelio pavidalu, vaizduojami vienakiais, aklais, šlubais (toks graikų Plutonas, germanų Odinas, prūsų Patulas [44]).
Visais atvejais aiškiai regimas žmonėms apsireiškiančių dievų ir mitinių būtybių kitoniškumas (dievas – pusiau medis ir pusiau žmogus, milžiniškas angelas, maži žmogeliukai, gražūs jaunikaičiai, į dievą panašus demonas, senelis ar elgeta; didelis medžiotojas, ugninis milžinas ir t.t.).
Antropomorfinis ar jam artimas dievų ir mitinių būtybių pavidalas – tai jų gebėjimas pasirodyti žmogui būtent tokiu pavidalu, kuris žmogui būtų suprantamas ir jo pernelyg netrikdytų, o sykiu ir prabilti į žmogų jam suprantama kalba. Tačiau išlaikytas regimas kitoniškumas byloja, jog šitaip, anot N. Kardelio, „dievai žymi savo dieviškumą ir patį dievybės apsireiškimo žmogui faktą, taip pat pabrėžia savo viršenybę prieš žmones“ [45].

IŠNAŠOS

2 Homeras.Odisėja. Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga,1979;Homeras.Iliada. Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas Vilnius: Vaga, 1981; Hesiodas.
Teogonija. Iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė. Baigiamąjį straipsnį parašė Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai, 2002.
3 Epifanija (gr. epiphaneia) – pasirodymas, apsireiškimas: 1. Krikščioniškosios teofanijos pavadinimas. 2. Kristaus Apsireiškimo šventė, krikščionių švenčiama 01 06. Pasak Naujojo Testamento, Kristaus apsireiškimai buvo trys: gimimas, krikštas Jordano upėje, kai Dievas paskelbęs jį savo sūnumi, ir pirmasis stebuklas, įtikinęs mokinius, jog Kristus yra Dievas. Vakarų bažnyčioje epifanija išplito kaip šventė, apėmusi visus tris Kristaus apsireiškimus (Religijotyros žodynas. Sudarytojas Romualdas Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991, 115). Šis terminas vartotas jau antikoje ir reiškė vieno iš dievų pasirodymą mirtingiesiems arba tiesiog dieviškąją didybę.
4 Hierofanija (gr. hieros – šventas + phainein – rodytis) – šventybės pasirodymas, apsireiškimas; jos rodymosi būdas. Terminą religijotyroje išplatino M. Eliade (žr. Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Mintis, 1997, 8–9); dar žr. prieiga internetu: http://en.wiktionary.org/wiki/hierophany (žiūrėta 2013 04 22).
5 Kratofanija (gr. kratos – jėga + phainein – reikštis) – kiekvienas antgamtinės jėgos pasireiškimas, aktualizacija. Yra vienas iš kiekvienos hierofanijos ir teofanijos aspektų.
Terminą išplatino M. Eliade (Religijotyros žodynas. Sudarytojas Romualdas Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991, 198).
6 Inkarnacija (lot. incarnatio – įsikūnijimas) – dievybės įsikūnijimas žmoguje (pvz., Dievo Jėzaus pasirodymas žmogaus pavidalu).
7 Religijotyros žodynas . Sudarytojas Romualdas Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991, 376.
8 Tarptautinių žodžių žodynas. Atsakingasis redaktorius V.Kvietkauskas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 486.

22 Jean-Pierre Vernant. Mortals and Immortals. Collected Essays. Edited Froma I. Zeitlin. Princeton: University Press, 1991, 316. Dar žr.: Algis Uždavinys.    Simbolių ir atvaizdų
interpretacijos problema senovės civilizacijose. Vilnius: Sophia, 2006, 203.
23 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 286.

Laukite tęsinio