0

APIE BALTIŠKAS TEOFANIJAS (2)

rugpjūčio 17, 2014 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys//
tęsinys.

3. Teofanija per sapną

Dar vienas bendravimo su dievais būdas– susitikti su jais, klausytis jų patarimų miego metu per sapną. Iš rašytinių šaltinių žinoma, jog su dievais per sapną bendravo egiptiečiai, graikai, hetitai, semitai [46]. Bendravimas su dievais per sapną žinomas iš Senojo Testamento. Antai Saulius „teiravosi Viešpaties, bet tasai jam neatsakė nei per sapnus, nei per kunigus, nei per pranašus“ [47]. Samuelis miega šventykloje ir klauso Viešpaties žodžių [48]. Nuo I a. pr. Kr. išlikę Asklepijo sukeltų sapnų aprašymai, iš Plutarcho žinome apie šešiolikos kvapų mišinį (Epidauro smilkalai), kurį Egipto žyniai degindavo vakare, kad sukeltų malonius savo lankytojų sapnus. Antikoje žyniai drausdavo gerti vyną tris dienas iki klientas užmigdavo šventykloje, vildamasis susapnuoti dievą. Be to, žyniai draudė valgyti išvakarių dieną ir reikalavo, kad garbintojai miegotų ant dievui paaukotų avių kailių [49]. Kitaip tariant, visose kultūrose ir religijose sapnas buvo laikomas ypač reikšmingu, daugelis svarbių religinių ritualų tiesiogiai siejami su informacija, gauta iš dievų per sapną [50].

„Geležinis Vilkas”. Dail. Bronius Leonavičius

„Geležinis Vilkas”. Dail. Bronius Leonavičius

Bendravimas su dievais per sapną arba dievų apsireiškimas per sapną, sprendžiant iš vieno kito šaltinio, buvo žinomas ir baltams. S. Grunau liudijimu, Rikojote buvo „daug vaidilučių – vyrų ir moterų <…> jie ir jos įgyja nuopelnų savo dievų akyse ir per miegus dievai su jais kalbasi ir moko žmones šventinti“ [51].Vaidilučiai, siekdami nusipelnyti bendravimo su dievais per sapnus ir kad dievai „mokytų juos laiminti žmones“ M. Pretorijaus liudijimu, turėdavo „uoliai melstis“ Iš to paties M. Pretorijaus pasakojimo aiškėja, kad bendrauti su dievais per sapnus gebėjo ne tik vaidilučiai, bet ir paprastos moterys, kurios „šėtono padedamos, dažnai gana tiksliai pataikydavo nusakyti būsimus dalykus“ [52].

Apie dievų apsireiškimą per sapną duomenų pateikia ir Paulius Einhornas 1636 m. leistame veikale „Latvių Kuršo kunigaikštystėje reformavimas“. Teigiama, kad maro ištikti žmonės „sapne būdavo raginami surengti samborį (sobar)“ ir atlikti pagoniškas apeigas, skirtas pagoniškiems dievams, jei nori „išsivaduoti iš šios negandos“ [53].

Būtent taip – kaip transcendentalumo aktas – mitologų interpretuojama ir istorinė mitinė sakmė apie Gedimino sapną. Didžiojo kunigaikščio nakvynė Šventaragio slėnyje – tai „sąmoningas atvykimas į šventą protėvių laidojimo ir deginimo vietą, kurioje tik ir galima inkubacija [54]“ apsireiškimas. Daugelio tyrinėtojų (A. J. Greimas, G. Beresnevičius, L. Astra) vieningai sutariama, jog galimybė perkelti sostinę iš Trakų į Vilnių randasi tiktai tada, kai Gediminas „sapnuodamas gauna dievų žinią – pranešimą“, kurį iššifruoja ir išaiškina tarpininkas – vyriausiasis žynys Lizdeika [55]. Taip gaunamas ne tik dievų, bet dar ir žynių (Lizdeikos asmenyje) pritarimas.

Galima spėti, jog įvedus krikščionybę paplitę oneiriniai naratyvai (dažniausiai sapnuose pasirodo, kalba, pataria Švč. Mergelė Marija, Jėzus Kristus [56]) laikytini senosios tradicijos tąsa. Tokiuose siužetuose Marija kviečia dažniau lankytis bažnyčioje, nurodo, kaip elgtis norint pasveikti, išsigelbėti nuo pavojaus. Reikšminga aptariamajai temai ir tai, jog neretai sapnuose pasirodo Marijos atitikmuo – statulėlė, kuri lygiai taip pat, kaip ir pati Marija, sapnuojančiajam pataria, liepia, prašo, įspėja [57]. Tokie pavyzdžiai rodo, jog susapnuoti šventojo (Dievo) statulą – tolygu sapnuoti patį šventąjį (Dievą).

4. Teofanija – dievų paliktos pėdos

Šios teofanijos lyg ir nelaikytinos tiesioginėmis akistatomis su dievais. Tai labiau buvusios akistatos pėdsakai, dėl kurių teofanija galima bet kada arba bent jau įmanoma tam tikru metu (per svarbiausias metines šventes, ištikus negandai ir t.t.). Vilniaus jėzuitų kolegijos 1603 m. ataskaitoje rašoma, kad „buvo rasta žmonių, kurie <…> manė, kad kažkokia dievybė slypi akmenyse; prietaringai juos garbino ir aukojo jiems dešimtąją visa ko dalį [58]. Atsižvelgiant į tai, kas jau pasakyta apie dievų kitokybinį reiškimąsi, galima numanyti, jog šie akmenys dievų galių ženklais tapo dėl savo išskirtinių formų, vietų, kuriose guli, neįprastumo, dėl įvairių ženklų – „pėdų“ ant jų, kadaise paliktų senųjų dievų.
Daugelyje religijų žinomi dievų arba šventųjų (kartais ir demonų) kojų atspaudai (kaip jų apsireiškimo, galios, prižiūrimos erdvės ženklas?). Šiaurinės Europos teritorijoje dievų pėdų atspaudai žinomi dar iš akmens amžiaus [59]. Senovės Egipte dievų pėdomis paženklinta buvo ne viena šventykla [60]. Daugelyje budizmo šventyklų nuo Ceilono iki Korėjos galima aptikti Budos kojų atspaudus, paliktus ant akmens plokščių kaip apsilankymo šventovėje ženklą [61]. Legendos liudija, kad Budos pėdos matomos ir ant mėnulio paviršiaus [62]. Įvairių šalių krikščionių bažnyčiose ar kitose Švč. Mergelės Marijos pasirodymo vietose saugomi stebuklingo apsilankymo metu jos paliktų pėdų atspaudai [63]. Musulmonai garbina Mahometo pėdos atspaudą [64], taip pat legendinio žirgo Burako, ant kurio Mahometas pakilo į dangų, paliktą ženklą [65]. Lietuvoje XX a. viduryje, P. Tarasenkos duomenimis, būta apie 150 akmenų su „įvairiomis pėdomis“, tačiau nemaža jų dalis iki to laiko jau buvo suskaldyta ir sunaudota įvairioms statyboms [66]. XXI a. pradžioje, pasak V. Vaitkevičiaus, taip pat yra išlikę apie 150 akmenų su įdubimais „pėdomis“ [67]. Pėdų atsiradimą akmenyse liaudies padavimai aiškina įvairiai. Pasakojama, kad savo pėdsaką ant akmens yra palikęs velnias, dar Dievas, Švč. Mergelė Marija, Marija ir kūdikėlis Jėzus, angelas, šv. Povilas, Laumė. Vis dėlto daugiau kaip pusės pėdų akmenyse autorius yra velnias [68]. Galima numanyti, jog velnias šiuose padavimuose atsirado dėl ikikrikščioniškojo laikotarpio religijos demonizavimo, t. y. pakeitė kurį nors senojo tikėjimo dievą. Dievišką tokių pėdų prigimtį rodo tai, jog tokie akmenys laikomi stebuklingais, turinčiais gydomųjų galių, tose pėdose susikaupęs vanduo plačiai naudojamas liaudies medicinoje, o tai, kaip jau yra taikliai pažymėjusi Bronislava Kerbelytė, „visiškai nesiderina su velnio – gundytojo ir piktosios dvasios paveikslu“ [69]. Kaip tik dėl šios priežasties dalis pėdų dėl krikščionybės įtakos ilgainiui galėjo būti priskirta Švč. Mergelei Marijai, angelams, Jėzui, šv. Povilui. Beje, panašios nuomonės laikėsi ir lenkų archeologas M. Baruchas, teigdamas, kad pėdas akmenyse iškalė žmonės, „simboliškai vaizduodami pagoniškų dievų pėdas, vėliau skirtas krikščionybės kultui“ [70].

IŠNAŠOS

45 Hesiodas. Teogonija. Iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė. Baigiamąjį straipsnį parašė Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai, 2002, 190.
46 Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. Vilnius: Taura, 1995, 172–174.
47 Pirmoji Samuelio knyga, kurią mes vadiname Pirmąja Karalių, 28: 6. Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas Juozas Jonas Skvireckas. Vilnius: Vaga, 1990.
48 Ten pat, 3: 1–21.
49 Robin Lane Fox. Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Iš anglų kalbos vertė Mantas Adomėnas. Vilnius: Aidai, 2006, 124–125.

Gražina Gudaitė. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto Alba, 2001, 79–80.
51 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius, t. 2. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, 111.

52 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius, t. 3. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 277.
53 Ten pat, 614.
54 Inkubãcija [lot. incubatio]: 1. sen. graikų ir romėnų paprotys palikti ligonius nakčiai šventovėse miegoti ant paaukoto gyvulio kailio, kad per miegą jie gautų iš dievų patarimų, kaip atgauti sveikatą. Prieiga internetu: http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Inkubacija&wid=8564. Žiūrėta 2013 04 23.
55 Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka.Vilnius: Baltos lankos,2005, 551, 558. Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos.Vilnius: Taura, 1995, 175. Dar žr. Lilijana Astra. Sakralybė senojoje lietuvių kultūroje. Senovės baltų kultūra. Sakralieji baltų kultūros aspektai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 96.
56 Vita Ivanauskaitė. Žemaičių sapnai: tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė. Tautosakos darbai, t. XXXIV. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
57 Aušra Kairaitytė. Religinės patirtys lietuvių folkloro naratyvuose. Soter, nr. 43 (71), 2012, 71–87.
58 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius, t. 2. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, 629.
59 Валерий Владимировичь Евсюков. Мифы о вселенной. Новосибирск: Наука, 1988, 105.
60 A Contribution to the Ancient Popular Religion. Acta ethnographica Academiae Scientiarum Hungaricae. Budapest: Magyar Tudományos Akadémia 1968, 17.
61 Maksymilian Baruch. Bože stópki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp. Warszawa, 1907, 108. Pasak Antano Andrijausko, tai laikotarpis, kai Budos atvaizdas buvo pakeičiamas abstrakčiais simboliais (tuščio sosto, basų kojų pėdsakų, žirgo beraitelio), kurie turėjo išreikšti neregimosios dievybės buvimo idėją. Ilgainiui šiuos abstrakčius simbolius, veikiant mahajanos krypties budizmo estetikai, išstūmė antropomorfiniai skulptūriniai ir tapybiniai Budos atvaizdai (žr. Antanas Andrijauskas. Mathuros ir Gandharos mokyklų skulptūra klasikinės indų civilizacijos kontekste. Logos, nr. 52. 2007, 116).
62 Edward H. Schafer. Pacing the Void. T’ang Approaches to the Stars. Berkeley: University of California Press, 1977, 180.
63 Michael Graff, Heinz-Jürgen Förg, Hermann Scharnagl. Marija. Apsireiškimai, stebuklai, vizijos. Vilnius: Lektūra, 2000.
64 Maksymilian Baruch. Bože stópki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp. Warszawa, 1907, 27–99.
65 Валерий Владимировичь Евсюков. Мифы о вселенной. Новосибирск: Наука, 1988, 104.
66 Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. Lietuvos istoriniai akmenys. Vilnius, 1958, 20.
67 Vykintas Vaitkevičius. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, 87.
68 Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. Lietuvos istoriniai akmenys. Vilnius, 1958, 20–24; Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987, 67–68.
69 Bronislava Kerbelytė. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970, 78
70 Maksymilian Baruch. Bože stópki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp. Warszawa, 1907, 16–17.

 Laukite tęsinio

Paruošta pagal RES HUMANITARIAE XIII, Rimantas Balsys Apie baltiškas teofanijas. tautosmenta.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.