0

APIE BALTIŠKAS TEOFANIJAS (3)

rugpjūčio 22, 2014 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys//
Pabaiga

.
5. Zoomorfinė teofanija

Prisimintina, jog egiptiečių dievai ankstyvuoju laikotarpiu buvo įsivaizduojami ir apsireikšdavo zoomorfiniu pavidalu (vėliau išliko zoomorfinė simbolika). Egiptiečių mitologijoje (IV–III tūkst. pr. Kr.) kiekviename nome (ikivalstybiniai administraciniai vienetai) garbino savo šventąjį gyvūną ir savo vietinį dievą, ypač turintį zoomorfinių bruožų. Niekur kitur nėra tokio ryškaus zoomorfizmo. Apis – vaisingumo dievas vaizduojamas jaučiu, Chnumas – vaisingumo ir puodininkystės dievas – avinu, vėliauvyru su avino galva, Basta – džiaugsmo ir pramogų deivė vaizduojama moterimi su katės galva, Anubis – mirusiųjų pasaulio valdovas, požemio dievas – vyru su šuns arba šakalo galva, Izidė – derlingumo, vandens ir vėjo deivė, moteriškumo ir šeiminės ištikimybės simbolis vaizduojama karve ar moterimi su karvės galva[71].
Zoomorfiniu pavidalu žemėje galėjo pasirodyti daugelis graikų dievų. Antai Dzeusas, pasivertęs gulbe, aukso lietumi apvaisina Danają, jaučiu pasiverčia mite apie Europos pagrobimą; Dionisas gali pasiversti ar apsireikšti jaučiu, ožiu, liūtu, Demetra – kumele; Poseidonas kartais vaizduojamas ir regimas eržilu, Atėnę pranašauja pelėda, Dzeusą – erelis, Asklepiją – gyvatės ir t.t. [72]
Zoomorfinė teofanija (kaip ir zoomorfizmo reiškinys apskritai) gali būti ir yra aiškinamas įvairiai. Vienas ryškiausių požymių – jau minėta kitokybė, kuri sykiu gali būti arba yra šventybiška, dieviška kategorija [73], pasireiškianti per gyvūnišką atributiką (ragų, nagų, geluonies, ilčių ir pan.) bei įvairias kitas savybes (chtoniškumą, vaisingumą, gajumą, gebėjimą atsinaujinti – išsinerti iš senos odos ir t. t.).
Baltų religijos ir mitologijos XIII–XVII a. šaltinių analizė rodo, jog bene labiausiai ir dažniausiai baltų dievai apsireiškia žalčio pavidalu. M. Pretorijus teigia skaitęs vienoje Ordino kronikų, jog žaltys galindų yra tapatinamas su Patrimpu: „kai galindai norėjo pulti Mozūriją ir per pietus ilsėjosi prie vieno ežero, per ežerą plaukė žaltys, [tai matydami] jie laimingai šaukė: „mūsų dievas Patrimpas su mumis. Taigi kilkime, traukime toliau“ [74].

zaltys.koklis
Senųjų dievų apsireiškimu žalčio pavidalu reikėtų laikyti ir daugelio XVI–XVII a. autorių darbuose randamus pavyzdžius [75]. Štai Jokūbo Lavinskio laiške (1583 m.) rašoma, jog jeigu jaunamartė žemės deivei dar nieko nebuvo paaukojusi, paskui ją nuolat sekiodavęs žaltys, o „jeigu įprastiniu metu aukojimai nebūdavo atliekami <…> , tų namų žmogui arba gyvuliui sutraukdavę kurią nors kūno dalį, arba kelyje ar ant slenksčio sutiktas žaltys atsigręžęs jį puldavo. Taip pat atsitikdavę, jeigu kas nors kur nors rastą žaltį užmušdavęs arba kaip nors sužalodavęs“ [76]. Panaši informacija žinoma ir iš kitų to paties laikotarpio šaltinių – 1549 m. „Maskvos istorijos komentarų“, 1611 m. išspausdintos „Europinės Sarmatijos kronikos“ bei Vilniaus jėzuitų kolegijos 1604 m. ataskaitos. Čia teigiama, kad vyrui, užmušusiam namų dievą – gyvatę, sudarkomas veidas; užmušusiam žaltį pasirodo į juodą žmogų panaši būtybė ir grasina atkeršyti; „tiki, kad žalčiuose slypi dievybė“ [77].
Atskirai aptartinas 1620 m. jėzuitų ordino vizitatoriaus laiškas, iš kurio sužinome, jog vaikas visada nešiojosi savo dievą – dvi žalčio galvas po kaklu pakabintame medžiaginiame maišelyje. Šis pavyzdys rodo baltus tikėjus, kad dievai galėjo įsikūnyti į kišeninius ar kitokius atvaizdus. Išeitų, kad ir apsireikšti per tokius atvaizdus – taip pat.
Dievo, apsireiškiančio žalčio pavidalu, pavyzdžių išliko ir tautosakoje. Pirmiausia čia minėtinos latvių mitologinės dainos, kuriose žalčio pavidalu pasirodo karvių globėja Mara:
Melna odze ietecēja
Juodas žaltys įšliaužė
Mana govu laidarā;
Į mano karvidę;
Tā nebija melna odze,
Tai nebuvo juodas žaltys,
Tā bij‘ govu Māršaviņa [78].
Tai buvo karvių Maršavinia.
Aitvaras, kaip žinoma, lietuvių ir latvių sakmėse taip pat dažniausiai pasirodo ugninio žalčio pavidalu [79]. Išvardytieji pavyzdžiai leidžia daryti prielaidą, kad žalčiai baltų mitologijoje gali būti interpretuojami ne tik kaip mediumai tarp dievų ir žmonių (toks požiūris itin ryškus G. Beresnevičiaus darbuose), bet ir kaip patys dievai, pasirodantys, apsireiškiantys zoomorfiniu pavidalu.

6. Dendromorfinė teofanija
Apie dievo apsireiškimo medyje (medžio pavidalu) galimybę jau užsiminta ankstesniame poskyryje. H. Latvio aprašytą iš „medžio išaugusį dievą“ G. Beresnevičius pripažįsta sykiu esant ir epifanija, ir teofanija. Beje, baltai čia toli gražu nėra pirmeiviai.
Dievo medyje vaizdinys žinomas egiptiečiams (Ozyris palmėje [80]), graikams (Adonis gimęs iš medžio), skandinavams (Odinas Igdrasilo medyje) [81], taip pat interpretuotinas ir krikščionių Kristus ant kryžiaus. Lygia greta prisimintina prūsų dievų trijulė Ramovės ąžuole.

H. Latvio pasakojimą esmingai papildo M. Pretorijus, parodydamas, kokias ir kas gali atlikti apeigas, kad dievas apsireikštų, t. y. įsikurtų medyje: „…vaidila, sužinojęs apie tokią vietą arba tokį medį, turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir šauktis savo dievo, kad šis persikeltų į tą medį ir jį laikytų vertu ateinantiems pas jį žmonėms čia pat per jį teikti pagalbą. Per pasninkavimą ir meldimąsi, sakė jis, dievas nusileidžiąs žemyn į medį, su gerai girdimu ūžesiu, o dažnai ir su smarkiu šnabždėjimu. Tačiau jei šito šnabždėjimo trečią dieną nepasigirsdavo, tai jis [vaidila] turėdavo eiti šalin ir po kelių dienų grįžti, dvi dienas pasninkauti ir melstis, jei ir tada dievas nenusileisdavo, turėdavo įsirėžti į krūtinę, kad kraujas tekėtų, o jei ir tada nepasigirsdavo maurojimo, tai turėdavo atsinešti savo vaiko kraujo ir medį patepti, kad jis, dievas, skirtų jį savo būstu. Tada (jų nuomone) dievas tikrai įsikursiąs medyje ir turi būti aukojamos aukos, arba, kaip jis sako, atliekamos iškilmės“ [82].

Dievo medyje idėja regima ir iš kito M. Pretorijaus užrašyto pasakojimo: „kartą vienas bernas <…> norėjęs nukirsti kadagį, bet jam du kartus tai daryti draudęs balsas ir jis to nepadaręs“ [83]. Dendromorfinės teofanijos galimybę, tikimybę bent iš dalies paremia gausiai užrašyti pasakojimai apie pagarbą ypatingiems medžiams [84], su krikščionybe prie jų arba jų vietoje atsiradusios koplytėlės ar šventųjų atvaizdai. Akivaizdi dievų apsireiškimo per medį galimybė matoma ir iš latvių mitologinių dainų:
Kupla liepa izaugusi
Plačiašakė liepa išaugo
Manā govu laidarā;
Mano karvidėje;
Tā nebija kupla liepa,
Tai nebuvo plačiašakė liepa,
Tā bij mana govu Laime [85].
Tai buvo mano karvių Laimė.
Apskritai, jeigu pripažįstame, kad senieji baltų dievai galėjo apsireikšti per akmeninius stabus (akmenis su pėdomis), per gyvūnus, tai lygiai taip pat turėtume pripažinti, kad dievai galėjo apsireikšti ir per ypatingus (kitoniškai išaugusius, senus) medžius. N. Kardelio žodžiais tariant, kokio nors pagoniško dievo statula ar šiaip atvaizdas jo kūrėjų gali būti suvokiamas ne
tik kaip tos dievybės simbolis, bet ir kaip pati simbolizuojama dievybė [86]. Tačiau dievai nėra identifikuojami ir apskritai neapsireiškia jokiu pavidalu tiems, kurie nėra „matantys“, „girdintys“ ar „žinantys“.
Apibendrinimas
Atrinkti ir aptarti pavyzdžiai gal ir neleidžia daryti didesnių apibendrinimų, tačiau vieną kitą hipotezę galima suformuluoti.
1. Baltų dievai, regis, apsireikšdavo tikintiesiems ne tik per įvairius objektus, gamtos reiškinius, gyvūnus, bet ir antropomorfiniu ar antropomorfiniam artimu pavidalu. Iš esmės skirtini trys teofanijų būdai: a) per objektus ir reiškinius; b) tiesiogiai, t. y. „akis į akį“; c) per sapnus.
2. Įvairias teofanijas matyti, girdėti, jausti, patirti per sapną, regis, galėjo visi – tiek kilmingieji, tiek ir prastuomenė. Tačiau didesniąją dalį tokių teofanijų galėjo išaiškinti tik kulto tarnai (krivis, vaidila, vaidilučiai). Tik jų galioje greičiausiai buvo ir dievų iššaukimo, prisikvietimo teisė.
3.  Kritinėmis gyvenimo akimirkomis (karo metas, sunki liga, senųjų dievų atsižadėjimas) dievai galėjo apsireikšti visiems. Toks apsireiškimas laikytinas tiesioginiu, t.
y. „akis į akį“, todėl joks tarpininkas čia nereikalingas.
4. Visais atvejais fiksuojamas apsireiškiančių dievų kitoniškumas. Net ir antropomorfiniu pavidalu apsireiškiantys dievai visada turi jų kitoniškumą, t. y. dieviškumą, liudijančių bruožų.

IŠNAŠOS
70 Maksymilian Baruch. Bože stópki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp. Warszawa, 1907, 16–17.
71 Мифы народов мира, т.1. Главный редактор С. А. Токарев. Москва: Научное издательство „Большая российская энциклопедия“, 1997; 420–426, 321–335, 463–466.
72 Ten pat, 321–335, 463–466.
73 Gintaras Beresnevičius. Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidai,1997, 159.
74 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius, t. 3. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 264.
75 Plačiau žr. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, 413–418.
76 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius, t. 2. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, 608.
77 Ten pat, 396, 497, 630.
78 Krišjānis Barons, Henrijs Visendorfs. Latvju Dainas, 1–6 sēj. Rīga, Pēterburga, 1894–1915, nr. 32446.
79 Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977, 67–69; 93–96; 148–153; 183; 220.
80 Vienas mitas pasakoja, kad Ozyrio kūnas buvo įmestas į upę, išmestas pakrantėje ir palaidotas dideliame medyje (savotiškame Džede), kuris apaugojo jo kūną. Jį atrado ir iš medžio išvadavo deivė Izidė.
81 Мифы народов мира,т.1. Главный редактор С. А. Токарев. Москва: Научное издательство „Большая Российская энциклопедия“, 1997, 396 – 406
82 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius, t. 3. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 237–238.
83 Ten pat, 266–267.
84 Itin daug tokių liudijimų užrašė M. Pretorijus. Minėtinas pasakojimas apie Ragainės apskrityje augusį ąžuolą, kurį vietiniai ypač gerbė ir nuo kurio „sykį bedievis ir lengvabūdis žmogus iš piktos valios nulaužė kelias ąžuolo šakas ir tyčiodamasis jas sumindžiojo kojomis ir kad tuojau po to nuo tos rankos, kuria šaką nulaužė, paskui ir nuo kojos, kuria šaką mindžiojo, nusilupusi oda…“; taip pat pasakojimas apie rumbuotą ąžuolą: „Senovės prūsai ne kiekvieną ąžuolą arba medį laikė šventenybe, bet paprastai tik rumbuotus, tai yra, kurie keistai būdavo suaugę ir visus kitus pranokdavo aukščiu bei pločiu. Ypač jei juose būdavo amalo – šitokie ąžuolai nadruvių bei skalvių slapčia dar tebegarbinami…”; apie eglę Nybūdžių parapijoje, prie kurios rinkdavosi ligoniai: „prie šios eglės susibėgdavo dideli ir maži ne vien iš Nadruvos ir Skalvos, bet ir iš Žemaitijos bei Lietuvos ir čia aukodavo audinių skiautes, keliaraiščius, kartais ir drabužius, taip pat pinigų. Jie taip pat manydavo, kad luošas arba trūkiu sergantis žmogus, perėjęs tarp tų dviejų šakų, pasveiks…” (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius, t. 3. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 230–232).
85 Krišjānis Barons, HenrijsVisendorfs. Latvju Dainas, 1–6 sēj. Rīga, Pēterburga, 1894–1915, nr. 2242
86 Naglis Kardelis. Filosofiniai religinių simbolių aspektai. Senovės baltų kultūra. Sakralieji baltų kultūros aspektai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 61.

Literatūra ir šaltiniai
Andrijauskas 2007 – Antanas Andrijauskas. Mathuros ir Gandharos mokyklų skulptūra klasikinės indų civilizacijos kontekste. Logos, nr. 52. 2007.
Astra 2012 – Lilijana Astra. Sakralybė senojoje lietuvių kultūroje.
Senovės baltų kultūra. Sakralieji baltų kultūros aspektai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
Balys 1998 – Jonas Balys. Raštai, t. 1. Parengė Rita Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
Balsys 2010 – Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
Balsys 2012 – Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievų atvaizdai rašytinių šaltinių duomenimis. Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 1 (87).
Barons 1894–1915 – Krišjānis Barons, Henrijs Visendorfs. Latvju Dainas, 1–6 sēj. Rīga, Pēterburga, 1894–1915
Baruch 1907 – Maksymilian Baruch. Bože stópki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp. Warszawa, 1907.
Basanavičius 1993 – Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Pirma knyga. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1993.
Basanavičius 1995 – Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Antra knyga. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1995.
Basanavičius 1998 – Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
Beresnevičius 1995 – Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. Vilnius: Taura, 1995. Beresnevičius 2001 – Gintaras Beresnevičius.
Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, 2001. Beresnevičius 2004 – Gintaras Beresnevičius.
Lietuvių mitologija ir religija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
Eliade 1997 – Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Mintis, 1997.
Elisonas 1935 – Jurgis Elisonas. Dievas Senelis. Mūsų tautosaka, t. 9. Red. prof. Krėvė Mickevičius. Kaunas, 1935. Fox 2006 – Robin Lane Fox.
Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Iš anglų kalbos vertė Mantas Adomėnas. Vilnius: Aidai, 2006.
Graff 2000 – Michael Graff, Heinz-Jürgen Förg, Hermann Scharnagl. Marija. Apsireiškimai, stebuklai, vizijos. Vilnius: Lektūra, 2000.
Greimas 2005 – Algirdas Julijus Greimas.Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.
Gudaitė 2001 – Gražina Gudaitė. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto Alba, 2001
Hesiodas 2002 – Hesiodas. Teogonija. Iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė. Baigiamąjį straipsnį parašė Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai, 2002.
Homeras 1981 – Homeras. Iliada. Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga, 1981.
Homeras 1979 – Homeras. Odisėja. Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga, 1979.
Ivanauskaitė 2007 – Vita Ivanauskaitė. Žemaičių sapnai: tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė.
Tautosakos darbai, t. XXXIV. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
Kairaitytė 2012 – Aušra Kairaitytė. Religinės patirtys lietuvių folkloro naratyvuose. Soter, nr. 43 (71), 2012.
Kardelis 2012 – Naglis Kardelis. Filosofiniai religinių simbolių aspektai. Senovės baltų kultūra. Sakralieji baltų kultūros aspektai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.
Kerbelytė 1970 – Bronislava Kerbelytė. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970.
Kvietkauskas 1985 – Tarptautinių žodžių žodynas. Atsakingasis redaktorius V. Kvietkauskas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.
Laurinkienė 1996 – Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose.Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. Mickevičius 1935 – Mūsų tautosaka, t. 9. Red. prof. Krėvė Mickevičius. Kaunas, 1935.
Petraitis 1991 – Religijotyros žodynas. Sudarytojas Romualdas Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991.
Schafer 1977 – Edward H. Schafer. Pacing the Void. T’ang Approaches to the Stars. Berkeley: University of California Press, 1977.
Skvireckas 1990 – Pirmoji Samuelio knyga, kurią mes vadiname Pirmąja Karalių, 28: 6.
Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas Juozas Jonas Skvireckas. Vilnius: Vaga, 1990.
Tarasenka 1958 – Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. Lietuvos istoriniai akmenys. Vilnius, 1958.
Tatariūnienė 2001 – Rita Tatariūnienė. Dievas, keliaujantis inkognito. Liaudies kultūra, nr.1 (76), 2001.
Uždavinys 2006 – Algis Uždavinys. Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose. Vilnius: Sophia, 2006.
Vaitkevičius 2003 – Vykintas Vaitkevičius. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003.
Vernant 1991 – Jean-Pierre Vernant. Mortals and Immortals. Collected Essays. Edited Froma I.
Zeitlin. Princeton: University Press, 1991.
Vėlius 1977 – Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977.
Vėlius 1987 – Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Foklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987.
Vėlius 1996 – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
Vėlius 2001 – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius, t. 2. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001.
Vėlius 2003 – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius, t. 3. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003.
Евсюков 1988 – Валерий Владимировичь Евсюков. Мифы о вселенной. Новосибирск: Наука, 1988.
Токарев I 1997 – Мифы народов мира, т. 1. Главный редактор С. А. Токарев. Москва: Научное издательство „Большая российская энциклопедия“, 1997.
Токарев II 1997 – Мифы народов мира, т.2. Главный редактор С. А. Токарев. Москва: Научное издательство „Большая российская энциклопедия“, 1997.
Rimantas Balsys
BALTIC THEOPHANY
Summary
This article, based upon information provided in written sources from the 13 th to 17 th centuries and on works of folklore from the 19 thand 20 th centuries (especially myths and legends passed orally), attempts to determine the state of affairs that prevailed between gods and men in the pre-Christian period and for at least two centuries after conversion to Christianity, and whether there were known deities who appeared to soldiers and farmers whose manner, time, place and other aspects of revelation are possible to reconstruct.
1.
1. The gods of the Balts, it appears, revealed themselves in anthropomorphic or nearly anthropomorphic form as well as in the form of different objects, animals and expressions of the natural world. Three types of theophany stand out: a) through objects and expressions of nature; b) directly, “face to face”; c) through dreams.
2.
2. Everyone, both the nobility and the common folk, were, apparently, able to see, hear, feel and experience different sorts of theophanies through dreams. Only the servants of the cult (krivis, vaidila, vaidilučiai), however, were able to interpret the greater portion of these theophanies. Most likely, the right to invoke the gods was also their exclusive domain.
3.
3. During crises (war, grave disease, renunciation of the old gods) the gods were able to appear to everyone. This sort of theophany is considered to be of the direct kind, i.e., “face to face”, thus no mediator was required.
4.
4. The other-worldly or alien nature of the gods revealing them selves is found in all cases. Even deities manifesting themselves anthropomorphically always retain this other-worldliness, i.e., certain features demonstrating their divinity.
Paruošta pagal RES HUMANITARIAE XIII, Rimantas Balsys Apie baltiškas teofanijas. tautosmenta.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.