0

Filmo „Radviliada“ kūrėjams didikų barzdų teko ieškoti užsienyje

rugsėjo 1, 2014 Filmai

Milda Augulytė//

„Be reikalo lietuviai tapatinasi tik su karta nuo žagrės. Mes esame ir didikų tauta, turėjusi tokių asmenybių, kurios savo mąstysena ir poelgiais pranoko ir savo laiką, ir Europos elitą“, – teigia filmo „Radviliada“ režisierė Ramunė Rakauskaitė.

Kadras iš filmo „Radviliada“

Kadras iš filmo „Radviliada“

Lietuvos kino teatruose penktadienį pradedamas rodyti naujas lietuviškas filmas „Radviliada“ – kino kelionė, pasakojanti apie legendinius Lietuvos didikus Radvilą Juodąjį, Radvilą Rudąjį, Radvilą Našlaitėlį, rašo „Lietuvos rytas“.

Laimėjusi Kultūros ir Švietimo ministerijų skelbtą konkursą, filmą per dvejus metus sukūrė „Studio Nominum“. Filmo prodiuseris – Arūnas Matelis, režisierė – R. Rakauskaitė.

– Filmo idėja kaip ir pametėta iš šalies. Kodėl ja susidomėjote? – pasiteiravau režisierės R. Rakauskaitės.

– Pasirodė įdomu išbandyti istorinį žanrą. Lietuvoje nedažnas gali tai daryti, pirmiausia – dėl pinigų trūkumo. Nutarėme imtis, bet kai pradėjome gilintis, pamatėme, jog Radvilos – tokia plati ir neišbrendama jūra, kad nežinia, kaip juos sutalpinti į vieną filmą.

Kadangi atspirties taškas buvo Jono Radvano poema „Radviliada“, kurioje aprašytos XVI a. Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, pateikiamas valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas, pasirinkome svarbiausias XVI a. Radvilų figūras ir nubrėžėme chronologines ribas, kad būtų aišku, ką pasakosime.

Mūsų herojais tapo svarbiausi XVI a. personažai Radvila Juodasis, Radvila Rudasis ir Radvila Našlaitėlis.

– Koks filmo žanras – vaidybinis, dokumentinis?

– Mes jį vadiname kino kelione, bet išties čia susipina daug žanrų – ir dokumentika, ir vaidybinės scenos, ir kinas kine – rodome, kaip filmą kūrėme, taip pat šių dienų žmonių, kurie seka Radvilų pėdsakais, jais domisi, istorijos, ekspertų komentarai.

– Lietuvoje iki šiol žinomiausia Radvilų giminės atstovė – Barbora. Tik pastaraisiais metais Kristinos Sabaliauskaitės romanai „Silva rerum“ sužadino domėjimąsi ir kitais. Kokį tikslą jūs turėjote kurdami filmą?

– Pagrindinis tikslas buvo sudominti Radvilomis, o jau tada žiūrovas pasirinks savo kelią – ar norės giliai lįsti ir skaityti stirtas knygų, kurias mums teko perskaityti prieš rašant scenarijų, ar jam užteks to, ką sužinos iš mūsų filmo.

Norėjosi išplėsti sampratą, kad yra tik keletas vardų ir viena meilės istorija. Tos meilės istorijos mes sąmoningai atsisakėme, nes ji labai išeksploatuota. Barbora Radvilaitė paminima tik keletoje vietų.

– Jei apeinate meilės istoriją, ką tuomet išryškinate?

– Poemos „Radviliada“ siužeto pagrindas – Livonijos karo įvykiai, supinti su jo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimo detalėmis ir puikiu vadovavimu lemtingiems LDK kariuomenės mūšiams.

Tad ir filme atgyja lietuviškąja Spartos versija laikomas Ulos mūšis, kuriame penki tūkstančiai lietuvių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, puola 25 tūkst. rusų armijos kareivių ir laimi. Prieš 450 metų vykęs mūšis, sustabdęs Rusijos invaziją į Europą, yra vienas ryškiausių karybos pavyzdžių ne tik LDK istorijoje.

Filmo prodiuseris A. Matelis juokauja: „Jei Radvila Rudasis gyventų šiandien, jis neabejotinai nusipelnytų vadovauti NATO ir broliai ukrainiečiai, jo konsultuojami, seniai būtų sutvarkę visus reikalus vos per keletą savaičių.“

O ko verta legendinio keliauninko, piligrimo bei pirmo lietuvio bestselerio autoriaus Radvilos Našlaitėlio istorija!

Daugiau kaip prieš 400 metų jis surengė piligriminę kelionę į Jeruzalę, kad prisiliestų prie Jėzaus kapo. Po daugelio praradimų ir pavojų jis šią dviejų metų kelionę aprašė knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Knyga Europoje tapo bestseleriu, kuris skaitomiausias buvo ne mėnesį, du ar metus, bet beveik du šimtus metų.

– Savo juostą vadinate filmu-kelione, bet, kiek žinau, ir jos kūrimas susijęs su kelionėmis – juk filmavote bene 8 šalyse.

– Iš pradžių geografija buvo aiški – reikia apvažiuoti visas teritorijas, kuriose buvo Radvilų valdos, rezidencijos, dvarai. Tai Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina. Be to, keliavome Radvilos Našlaitėlio pėdomis iki Jeruzalės.

Po to geografija plėtėsi. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad Škotijoje gyvena profesorius, parašęs disertaciją apie to laikotarpio LDK, kiekvieną faktelį išnarstęs.

Įdomiausių asmenybių, istorikų rasdavome visur. Buvome įdomūs pasauliui anuomet, įdomūs ir dabar. Mums tik reikėjo sugalvoti, kaip su istorikais kalbėtis, kad jie nebūtų monotoniški, statiški.

– Filmas pusiau vaidybinis. Kaip atsirinkote aktorius?

– Pagrindinius herojus įkūnijo Algirdas Dainavičius (Radvila Juodasis), Donatas Šimukauskas (Radvila Našlaitėlis), Andrius Paulavičius (Radvila Rudasis). Siekėme istorinio panašumo, tad ir aktorius rinkomės pirmiausia vadovaudamiesi šiuo kriterijumi, o tik po to pagal gebėjimus ir talentus.

Visos scenos stilizuotos, bet norėjosi, kad žiūrovas galėtų tarsi „pačiupinėti“, kaip atrodė XVI amžius, kaip žmonės rengėsi. Kai pradėjome ieškoti autentiškų daiktų, pamatėme, kad Lietuvoje išlikusios tik šukės, sagos. Tad dailininkams teko gerokai padirbėti, kad atkurtų ano meto aplinką.

Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė irgi iš pradžių kruopščiai išstudijavo XVI a. drabužius, piešė eskizus ir tik po to rinko kostiumus. Kai kuriuos teko atsivežti iš kitų šalių, nes Lietuvoje tokių nėra, o siūti labai brangu.

Lygiai tas pats dėl barzdų. Maketus vežėmės iš Čekijos, o tik po to grimo dailininkė kūrė barzdas.

– Pastaraisiais metais susidomėjimas LDK istorija itin ryškus Baltarusijoje, mes su ja vos nesipešame dėl istorinių asmenybių. Ar neteko su tuo susidurti kuriant filmą?

– Man buvo įdomu suprasti, kuo patys Radvilos save laikė, ar jų nesisavina baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai. Klausiau istorikų, bet dauguma jų atsakė, kad jiems tai visiškai neįdomu. Jiems įdomu tyrinėti laikotarpį, žmones, jų poelgius, faktus.

Niekas nieko nesisavina. Ir net Lenkijoje gyvenantis Radvilos Juodojo tiesioginis palikuonis kunigaikštis Maciejus Radziwillas, klausiamas, kokios jis tautybės, atsako: „Aš esu LDK pilietis.“

Bet viena aišku: Radvilos buvo dideli patriotai, suverenios Lietuvos gynėjai, priešinosi unijai su Lenkija, tuometiniam polonizavimui, nors ir kalbėjo lenkiškai.

– Ar M. Radziwillas vienintelis išlikęs palikuonis?

– Radvilų yra visame pasaulyje. Mūsų filmas tuo ir baigiasi, kad tarsi peršokame į šias dienas ir pristatome šiuolaikinius Radvilas, tarp kurių yra ir labai aukštus postus užimančių.

Pavyzdžiui, Isabell d`Ornano, „Sisley“ kosmetikos ir mados namų įkūrėja, yra Radvilaitė, JAV prezidento Johno Kennedy žmonos Jacqueline sesuo buvo ištekėjusi už Radvilos, jų sūnus, taip pat turėjęs kunigaikščio titulą, buvo garsus prodiuseris, laimėjęs dvi „Emmy“ statulėles.

Radvilų yra pasibarstę po pasaulį, bet mes sukūrėme Maciejaus portretą. Jis – verslininkas, gyvena Varšuvoje ir yra didelis savo giminės patriotas.

– Kokią žinią savo filmu norite pasiųsti žiūrovams, dabartiniams žmonėms?

– Pažinti Radvilas – tai pažinti Lietuvą. Mes dažnai save tapatiname su žmonėmis, kilusiais nuo žagrės, su folkloru. Norisi pasakyti: mes esame ir bajorų, didikų tauta, turėjusi tokio masto asmenybių, kurie buvo tikri šviesuoliai, savo mąstysena ir poelgiais pranokę ir savo laiką, ir tuometį Europos elitą.

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.