Baltų žinyčios vartai

0

Vaikų kūryba apšvies apleistus kapus

viršaitis lapkričio 2, 2014 Muziejai, Renginiai, Vaikų ugdymas

Dovilė BARVIČIŪTĖ//

Panevėžio kraštotyros muziejus ne tik kaupia, restauruoja, saugo ir tiria, eksponuoja muziejines vertybes, bet ir vykdo edukacinę veiklą. Visą spalį panevėžiečiai galėjo susipažinti su Vėlinių papročiais bei išmokti senojo žvakių liejimo amato.

Žinios per kūrybą

„Mūsų tikslas ne tik skatinti mokinių domėjimąsi krašto istorija, patraukliai supažindinti juos su aplinka, kurioje gyveno jų seneliai ir proseneliai, bet ir ugdyti aktyvumą, kūrybiškumą, atskleisti praeities ir šiuolaikinio pasaulio sąsajas“, – sakė Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja, vyresnioji muziejininkė Agnė Šablinskienė.

Bičių vaško žvakės ilgai dega, yra nepakartojamos spalvos ir kvepia medumi, o jas pasigaminti tikrai nesudėtinga, tik reikia laiko ir kantrybės. Tuo įsitikino ir Panevėžio lopšelio-darželio „Jūratė“ auklėtojos, priešmokyklinukai ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Vakar jie dalyvavo muziejaus erdvėse A. Šablinskienės vedamame edukaciniame užsiėmime.

„Tokia programa vaikams gera patirtis ir puiki galimybė iš arčiau pažinti, suprasti Vėlinių šventę. Patys gamindami žvakutes lavina pirštelius. Be to, savo gamybos žvakes jie neša ne tik ant artimųjų kapelių, bet ir ant tų, kurių niekas jau senai nebelanko“, – sakė į muziejų vaikus atvedusi lopšelio-darželio „Jūratė“ logopedė Eugenija Šadzevičienė.

Liejo žvakes

Kaip pasakojo A. Šablinskienė, senovėje žvakių liejimas buvo šventas procesas. Liejant reikėjo susikaupti, galvoti apie gerus dalykus. Tikima, kad žvakių šviesa ir šiluma pritraukia vėles, joms parodo kelią.

Be to, anksčiau vaškas buvo prabangos dalykas. Tie, kurie negalėdavo jo įpirkti, žvakei lieti naudojo taukus. Nors senaisiais laikais žmonės nebuvo turtingi, tačiau labai išradingi. Žvakes jie liedavo net keliais būdais.

Vienas iš lengviausių – susukti žvakę iš vaškinio korio. Kitas, kone brangiausias būdas – žvakės liejimas pagal formą. Metalinės dvipusės formos buvo brangios. Jas reikėdavo užsisakyti pas šaltkalvius. Šitaip nulietos žvakės buvo naudojamos tik labai ypatingomis progomis: laidotuvėms, krikštynoms ar vestuvėms.

Muziejininkė vaikams parodė ir papasakojo, kaip žmonės liedavo žvakes su lininio siūlo dagtimi.

Iš pradžių dubenyje ant kaitinimo krosnelės tirpdomas vaškas. Jis ten stovi per visą žvakių liejimo procesą, kad nuolat kaistų ir nestingtų. Virš kaitinamo dubens pastatytas žiedas. Ant jo pririštos lininio siūlo atkarpėlės.

Kai viskas paruošta, tada imamas puodelis, juo semiamas vaškas iš dubens ir tolygiai iš viršaus pilamas ant lininio siūlo – dagties. Nubėgęs vaškas patenka į tą patį dubenį. Užpylus vieną siūlą, pasemiamas kitas puodelis ir pilama ant kito. Kol taip apeina visas ratas, pirmoji dagtis jau būna apsitraukusi atvėsusio vaško sluoksniu. Tuomet procedūra kartojama iš pradžių. Taip reikėtų apsukti mažiausiai penkiolika ratų. Kaip pabrėžė A. Šablinskienė, svarbiausia vašką pilti tolygiai ant visos dagties. Tuomet žvakė išeis kietesnė ir lygesnė.

Po šios parodomosios žvakių liejimo procedūros vaikai iškeliavo į kitą kambarėlį. Ten jie žvakes gamino iš bulvių išpjautomis formelėmis. Nors žvakeles vaikai liejo pirmą kartą, visi dirbo atsargiai, kruopščiai, susikaupę. Jie ne tik išmoko žvakių liejimo amato paslapčių, bet ir patyrė tikrą kūrybos džiaugsmą. Nulieję po vieną žvakę, vaikai žadėjo jas nešti ir uždegti ant artimųjų, senelių kapelių. Kiti sakė nepagailėsiantys savo gamintos žvakės uždegti ir ant apleistų, neprižiūrimų kapų.

Rūpinosi elgetomis

Susirinkusiems smalsučiams A. Šablinskienė papasakojo ir apie Vėlinių papročius.

Anksčiau žvakės kapuose nebuvo deginamos, tiesiog kapinėse buvo užkuriamas vienas bendras laužas. Tuo metu degindavo net ir kryžius, nes nieko švento išmesti nebuvo galima.

„Masiškas žvakių deginimas kapeliuose prasidėjo maždaug prieš keturiasdešimt metų. Anksčiau žvakių į kapus tiek daug nenešdavo. Ant vieno kapo šeima uždegdavo vieną žvakę. Kadangi žvakelė iš natūralaus vaško, ji nekenksminga. Sudegdavo, susigerdavo į žemelę. Į kapus žmonės grįždavo tik pavasarį per Motinos dieną. Po Vėlinių nereikėdavo sugrįžti atgal į kapus rinkti žvakių. Žmonės nedrumsdavo vėlėms ramybės“, – pasakojo muziejininkė.

Anot A. Šablinskienės, svarbiausia būdavo prie kapo pasimelsti, nušluoti, nugrėbti lapus, sutvarkyti aplinką.

19 amžiuje Aukštaitijoje vėlėms žmonės nešdavo dubenį vandens ir baltą rankšluostį, nes tikėdavo, kad joms reikia nusiprausti. Ant kapų dėdavo ir maisto. Dažniausiai obuolių, riešutų ir duonos.

Per Vėlines šventinės vakarienės valgyti pas tėvus ar senelius susirinkdavo visa šeima. Ją pradėdavo, kaip įprasta, vyriausias šeimos vyras. Jis uždegdavo žvakę ir visi ją siųsdavo per rankas aplink stalą. Paskui žvakę įstatydavo į rugių pripiltą stiklinę. Tai buvo tarsi simbolinė žvakidė. Žmonės tikėdavo, kad su visu derliumi, rugiais, kitais grūdais grįžta iš laukų ir vėlės.

Tą dieną, kad neišgąsdintų vėlių, namuose žmonės vengė triukšmauti, dainuoti, juokauti. Nebuvo galima išpilti pelenų, nes bijojo, kad vėlėm į akis gali pripilti. Negalima ir vandens išpilti į lauką, kad neaplietų vėlių. Žmonės ypač gerbė vėles, todėl net pirtis kūrendavo, palikdavo ant vakarienės stalo maisto. Jei tą dieną užklysdavo elgetų, žmonės juos priimdavo į namus, būtinai sušildydavo ir pamaitindavo. Tuomet tikėta, kad elgetos yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

U. Mikaliūno nuotr.:

 

© 2014, viršaitis. All rights reserved.