0

Valdininkų klaidos sunaikino kapą

lapkričio 3, 2014 Lietuvos aktualijos, tautos silpnėjimas

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ\\

Atvykęs prieš Vėlines sutvarkyti tėvo kapo R. Pereverzevas negalėjo patikėti savo akimis. Kapo vieta ta pati, bet kapavietė – kita. Paminklo su tėčio pavarde ir nuotrauka nelikę nė žymės. Jo vietoje – ką tik pastatytas paminklinis akmuo su svetima pavarde. U. Mikaliūno nuotr.

Atvykęs prieš Vėlines sutvarkyti tėvo kapo R. Pereverzevas negalėjo patikėti savo akimis. Kapo vieta ta pati, bet kapavietė – kita. Paminklo su tėčio pavarde ir nuotrauka nelikę nė žymės. Jo vietoje – ką tik pastatytas paminklinis akmuo su svetima pavarde. U. Mikaliūno nuotr.

Atvykęs prieš Vėlines sutvarkyti tėvo kapo R. Pereverzevas negalėjo patikėti savo akimis. Kapo vieta ta pati, bet kapavietė – kita. Paminklo su tėčio pavarde ir nuotrauka nelikę nė žymės. Jo vietoje – ką tik pastatytas paminklinis akmuo su svetima pavarde. U. Mikaliūno nuotr.

Detektyvas kapinėse

Neįtikėtina, bet Panevėžyje tai akivaizdu. Net jei velionio vaikai gyvi ir lankantys kapą, jo prižiūrėtoju Savivaldybės klerkai gali pripažint jokiais giminystės ryšiais nesusisaisčiusį žmogų, kapinėse nusižiūrėjusį patikusią vietą.

Į tokią makabrišką situaciją patekęs vilnietis Rimantas Pereverzevas šokiruotas. Atvykęs prieš Vėlines sutvarkyti tėvo kapo Kristaus Karaliaus kapinėse Ramygalos g. sūnus negalėjo patikėti savo akimis. Vieta ta pati, bet kapavietė – kita. Paminklo su tėčio pavarde ir nuotrauka nelikę nė žymės. Jo vietoje – ką tik pastatytas paminklinis akmuo su rusišku užrašu: Juzvenko šeima.

Matyti, kad kapavietė tik ką sutvarkyta – papilta nauja skalda, išbetonuoti nauji kraštai, į paliktą žemės lopinėlį nespėta net gėlių pasodinti. O dar vos prieš trejetą savaičių prie to paties kapo giminaičiai meldėsi už amžino poilsio čia atgulusį R. Pereverzevo tėvelį.

„Trūksta žodžių nusakyti, kaip jaučiuosi“, – pripažįsta Rimantas.

Savąjį paminklą pastačiusieji jam nėra visai nepažįstami. Prieš daugelį metų, kai R. Pereverzevo mama dar gyveno Panevėžyje, Juzvenkos buvę artimiausi kaimynai.

Vieninteliai prižiūrėtojai

R. Pereverzevas tėčio kapą lanko jau keturis dešimtmečius. Kaip teigė Rimantas, jie su broliu ir mama yra vieninteliai kapavietės paveldėtojai ir prižiūrėtojai.

Tiesa, mama yra pasakojusi, kad toje pačioje kapavietėje anksčiau nei tėtis atgulęs dar vienas, jiems svetimas žmogus.

„Kodėl greta jo tėtis buvo palaidotas, negalėčiau pasakyti. Tėtis mirė, kai jau buvo išsiskyręs su mama, gyveno su kita moterimi. Su pastarąja vaikų neturėjo, po jo mirties ta moteris išvažiavo iš Lietuvos. Vieninteliai kapavietės prižiūrėtojai buvome mes su mama“, – „Sekundei“ pasakojo R. Pereverzevas.

93-iuosius einanti mama jau kurį laiką gyvena Vilniuje, Antavilių pensione. Keturis insultus patyrusi senutė nebepajėgė savimi pasirūpinti, bet, pasak Rimanto, nenorėjo būti vaikams našta – pasiprašė į pensioną.

Panevėžyje nelikus artimųjų kapą dažniausiai lankydavęs R. Pereverzevas – atvykti iš Vilniaus jam paprasčiau nei Klaipėdoje gyvenančiam ir į komandiruotes važinėjančiam broliui.

Valdininkė nepasirūpino išsiaiškinti

Kai apie išniekintą tėčio kapą R. Pereverzevas papasakojęs mamai, toji prisiminė, kad kažkada kaimynė, žinodama apie pustuštę kapvietę, prašiusi leisti greta laidoti kažin kokią senutę.

„Mama buvo po insulto, patys suprantate, kokia jos būklė. Nieko keisto, kad galėjo sutikti su viskuo, ko jos prašė. Bet jokiu būdu niekada nebūtų sutikusi sunaikinti tėčio kapo“, – svarsto Rimantas.

Jis pats pamena rugpjūtį sulaukęs buvusios kaimynės keisto skambučio. Esą toji pranešė toje pačioje kapavietėje palaidojusi vyrą ir ruošiasi statyti jam paminklą, bet prieš tai nugriausianti žymintį Pereverzevo amžino poilsio vietą.

„Galvojau, gal kaimynė su protu susipyko, kad tokius vėjus kalba. Nepykome dėl kaimyno, palaidoto šalia tėčio. Tegul stato jam paminklą ir tesiilsi žmogus ramybėje“, – geranoriškai pažiūrėjo Rimantas.

Vis dėlto sunerimęs, kad tėčio kapui gresia išniekinimas, vyras paskambino į Savivaldybės Miesto ūkio skyrių. Jo specialistė Indrė Dulevičiūtė patvirtino, kad yra gautas Juzvenkos šeimos prašymas leisti tvarkyti neva beglobį kapą. Tačiau specialistė R. Pereverzevą nuramino, kad toks pageidavimas nebus patenkintas – be jo žinios kapavietėje nebus leisti jokie statybos darbai. Specialistė tąkart išėjusi atostogauti, bet sutarę, kad R. Pereverzevas pristatysiantis su palaidotu tėčiu giminystė ryšį įrodantį dokumentą.

Rimantas pripažįsta per darbus ir neapsižiūrėjimą jo taip ir neatvežęs. Vyrui nė mintis nebūtų kilusi, kad tokio popieriaus nesulaukę Panevėžio valdininkai leis šeimininkauti kapą nusižiūrėjusiems svetimiesiems.

„Kaip Savivaldybė, nė nepabandžiusi išsiaiškinti, ar iš tiesų kapas beglobis, galėjo kažkam suteikti teisę jį tvarkyti kaip nori – tiesiog užgrobti?“ – negali suvokti R. Pereverzevas.

Vadovavosi Savivaldybės leidimu

Ramygalos g. kapinių administratorius Alfridas Krivickas patvirtino, kad Rimanto nurodytoje kapavietėje kovą buvo palaidotas Jurijus Juzvenka, o prieš keletą savaičių jo artimieji, sunaikinę senosios kapavietės pėdsakus ir atminimą 1973-iaisiais joje palaidoto žmogaus, pastatė paminklą.

Neduoti leidimo laidoti ir kapavietei rekonstruoti A. Krivickas neturėjo teisės. Mat Panevėžio savivaldybės Identifikavimo komisija dar kovą S. Juzvenko pripažino atsakingu už kapavietę asmeniu.

Atrodo, kad prarasti seną kapą gresia bet kuriam palaidojusiam artimą žmogų iki 1984-ųjų. Mat tik nuo tų metų prasideda Savivaldybės saugomi pirmieji įrašai apie miesto kapinėse laidojamus žmones ir jų kapus prižiūrinčius asmenis.

„Kai nėra tokių įrašų, visiškai neaišku, kam priklauso kapavietė. Daug yra prašančiųjų paskirti juos atsakingus už senus kapus, tačiau ne bet kas tokį leidimą gali gauti, tik įrodžiusieji giminystę. Kiek ašarų būna, kai daug metų svetimą kapą prižiūrėję žmonės negauna leidimo jame laidoti“, – R. Pereverzevo atvejis stebina A. Krivicką.

Į bėdą patekusį žmogų stūmė už durų

Kodėl Panevėžio valdininkai išdavė leidimą kapą tvarkyti svetimiems, nors žinojo apie velionio gyvus giminaičius, „Sekundės“ korespondentai su R. Pereverzevu nuvyko aiškintis į Savivaldybės Miesto ūkio skyrių.

Lyg tyčia pas už kapinių priežiūrą atsakingą skyriaus pavaduotoją Vidą Darulį sutikome ir vedėją Antaną Karalevičių.

Valdininkai, išvydę korespondentus ir teisybės ieškantį žmogų, nebuvo nusiteikę net išklausyti jo skundą. V. Darulis, iš Vilniaus ieškoti išniekinto tėvo kapo atvykusiam žmogui neleidęs nė prasižioti, pareiškė visus skundus pateikti vieno langelio tarnybai. Valdininko tonas sušvelnėjo tik korespondentams primygtinai prašant išklausyti R. Pereverzevo.

V. Darulis nusileido, o išgirdęs istoriją, dėl kurios turėtų skristi valdininkų galvos, vedėjo pavaduotojas puolė pats R. Pereverzevą lydėti į vieno langelio tarnybą ir netgi padėjo vilniečiui sutvarkyti dokumentus.

„Tragedija. Nežmoniškai kaimynai pasielgė. Iš viso nesuprantama, kam reikėjo savą žmogų guldyti prie svetimo, griauti paminklą, jei pilnos kapinės laisvos vietos. Kerštas čia ar kas?“ – kaltų už Savivaldybės durų ieškojo V. Darulis.

Ar nesijaučiantis blogai, kad jo pavaldinių išduoti leidimai įstūmė R. Pereverzevą į tokią padėtį?

„Apie laidojimus iki 1984-ųjų duomenų neturime. Mes detektyvais turime dirbti, kol atsekame, kas palaidota ir kokie giminystės ryšiai“, – teisinosi V. Darulis.

Pavaduotojas teigė negalintis paaiškinti, kas įvyko, nes iš S. Juzvenko dokumentus priėmusi I. Dulevičiūtė serganti. Tik girdėjęs, esą vyriškis pateikęs kažin kokią pažymą apie jo motinai suteiktą R. Pereverzevo senutės mamos įgaliojimą tvarkyti vyro kapavietę.

„Mama senutė, ligonė, ją lengva prikalbinti. Bet negi Savivaldybei užtenka tik kažin kokių popiergalių, nereikia jokių įrodymų, giminės ar ne“, – tokių dokumentų teisėtumu abejoja R. Pereverzevas.

Tėvo kapą praradusiam žmogui pasiaiškinti Panevėžio valdininkai turi įstatymo suteiktas dvidešimt darbo dienų.

Dokumentai Savivaldybei tiko

Kapvietės prižiūrėtoju paskirtasis S. Juzvenko tvirtina, kad kapą jau seniai tvarkanti jo šeima.

„Pereverzeva buvo mano tėvų kaimynė. Moteris sulaukė tokio amžiaus, kai jau nebepajėgė prižiūrėti kapo, ir paprašė mano mamos perimti tą pareigą“, – „Sekundei“ aiškino S. Juzvenko.

Ar kaimynė buvo parašiusi ir notaro patvirtintą įgaliojimą, S. Juzvenko teigė nežinantis. Tačiau, anot jo, mirus tėvui, Miesto ūkio skyriui pateikę prašymą tapti Pereverzevo kapo prižiūrėtojais ir pažymą, kad iki šiol juo rūpinosi mama. Savivaldybei to pakako, kad kapą atiduotų svetimiems.

Anot S. Juzvenko, po tėčio mirties kapo tvarkymu rūpinosi mama. Ji esą ir sumokėjusi meistrams. Pastarieji R. Pereverzevui nepaliko nė menkiausio atminimo apie tėvo kapą – paprašyti naujųjų prižiūrėtojų suskaldė senąjį antkapį, sunaikino ir ant jo buvusią velionio nuotrauką.

Oficialiai kapo prižiūrėtoju nuo kovo patvirtintas S. Juzvenko siūlė šia tema kalbėtis su mama, tačiau moteris vakar visą dieną telefonu nebuvo pasiekiama.

Apstulbino valdininko arogancija

Istorijos finalo laukiantis R. Pereverzevas neslepia likęs apstulbęs dėl Panevėžio valdininkų bendravimo stiliaus ir neatsakingumo.

„Viso to nemalonumo galėjo nė nebūti, jei I. Dulevičiūtė būtų atlikusi savo darbą tinkamai. Juk aš ją perspėjau, prašiau, kad kapinių vedėją įspėtų, jog ant mano tėvo kapo jokie rekonstrukcijos darbai nebūtų vykdomi“, – valdininkės abejingumas stulbina vyriškį.

Vilnietis pripažįsta nesitikėjęs, kad jis, nukentėjęs dėl pačių valdininkų neapdairumo, Savivaldybės bus taip nemaloniai priimtas.

„Kaip arogantiškai V. Darulis sutiko! Ką būčiau daręs nuėjęs vienas? Būtų nusiuntę į vieno langelio tarnyba, o ten ieškok, žmogau, teisybės“, – į bėdą patekusiam žmogui Panevėžio valdininkai paliko slogų įspūdį.

Sekunde.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.