0

Ties siaura išsiskyrimo linija

lapkričio 4, 2014 MEDICINA, Neįprasti reiškiniai ir įvykiai

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ //

Visi gimę gyventi, atėjus laikui, pasieks mirties slėnį. Tik tiems, kurių valanda dar neišmušė, iš tos tamsos pavyksta sugrįžti. Ką jaučia ties gyvenimo ir mirties slenksčiu atsidūrusieji?

Apgaubta paslaptimis

Amžiams išėjusieji – negrįžta. Nepapasakoja, kas yra toje paslaptingoje nebūties karalystėje, neatskleidžia paskutinėmis gyvenimo akimirkomis patirtų jausmų, aplankiusių minčių.

Tik legenda apie kelionę ilgu tamsiu tuneliu, kurio gale matyti neįtikėtinai skaisti, ramybę skleidžianti šviesa, sklando nuo seno. Vieni ja tiki, kiti sako, kad tai pramanas.

Jeigu iš tikrųjų ta paskutinė kelionė – tik perėjimas į kitą gyvenimą, bent dalį tos paslapties galėtų atskleisti ties mirties slenksčiu – ištikti komos kurį laiką buvę žmonės. Juk tuo metu jų šalia gyvųjų tarsi ir nebuvo: organizmas vis dar gyvas, bet, atrodo, jau likęs be sielos.

Medikai apibūdina, kad koma yra tokia būklė, kai žmogus visiškai netenka sąmonės, kai nepasireiškia jokie refleksai, sutrikusios kitos gyvybinės funkcijos, o smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti ir reguliuoti visų organizmo sistemų. Komos būklės žmogaus neįmanoma prižadinti, jis normaliai nereaguoja į šviesą ar skausmą, neturi miego ir budrumo ciklų, neatlieka valingų veiksmų.

 gyvenimas po mirties

Žemėje – tik svečiai

47 paras patyrusi komą žinoma krekenavietė Dalia Budrevičienė į gyvenimą sugrįžo tada, kai medikai jai buvo jau paskelbę mirties nuosprendį.

„Mes padarėme viską, ką galėjome, vilties nebėra“, – moters artimiesiems sakė medikai. Jie ilgai bandė atgaivinti po ūmios kasos ligos į nebūtį panirusią ligonę. D. Budrevičienė buvo gydoma Vilniuje, Santariškių klinikoje.

Visą tą pusantro mėnesio palatoje bejausmė gulėjusi ligonė sako tarsi gyvenusi visai kitur.

„Buvau gerumu ir meile spinduliuojančioje, neįtikėtinai gražioje vietoje, iš jos visiškai nenorėjau grįžti. Tik primygtinai raginama netikėtai pasigirdusio sodraus ir įtaigaus balso, teigiančio, jog grįžti privalau, atgavau sąmonę. Apie tai, ką per tą laiką patyriau ir mačiau, norėčiau kada nors išsamiai aprašyti. Ir ne kartą bandžiau tą daryti, bet kažkas visada tarsi stabdė“, – „Sekundei“ pasakoja krekenavietė. Ir priduria, kad apie tas 47 paras pasakoti vengianti, nes mano, jog klausytojams bus sunku patikėti.

„Supratau, kad šioje žemėje mes esame tik laikini svečiai, tikrasis amžinasis gyvenimas yra ten“, – tvirtina moteris.

Pasikeitė viskas

D. Budrevičienė neabejoja, kad ūmiai ligai įtakos turėjo per vadinamąjį vokelių skandalą patirtas stresas, įtampa, bemiegės naktys, aplinkos spaudimas, teismai. Ji prisimena, kad vieną rytą, besiruošdama važiuoti į Panevėžį laikyti teorijos egzaminų vairuotojo pažymėjimui gauti, staiga pasijuto labai blogai. Greitosios medicinos pagalbos automobiliu atvežta į Panevėžio ligoninę, netrukus buvo išgabenta į Vilnių.

Dalia Budrevičienė.

Į komą panirus praleistas laikas pakeitė krekenavietės Dalios Budrevičienės požiūrį į gyvenimą. A. Repšio nuotr.

Po komos pasikeitė ne tik moters išvaizda – ji neteko 40 kilogramų, bet ir požiūris į gyvenimą, supratimas, mąstymas.

Vos kritusi į nebūtį ji mena ilgai sukusis paslaptingu ratu, kol pateko į iš tolo šviečiantį nepaprasto grožio kraštą su žaliu sodu, po jį vaikštančiais permatomais žmonėmis, ant skaidrių upelių krantų sėdinčiomis mielomis moterimis, kažką mezgančiomis iš perregimų gijų.

„Buvo labai gera, niekas neskaudėjo, neerzino. Nežinau, ar tai sapnas, ar vaizduotė, ar iš tikrųjų siela buvo nuskriejusi toli nuo čia“, – ir dabar svarsto krekenavietė.

Ji tikina, kad to, ką matė, patyrė, niekada nepamirš. Per tą laiką mena pabuvusi įvairiose vietose – ir ten, kur žmonės ramiai ir gražiai gyveno, ir ten, kur jie labai kentėjo.

„Daug dirbau. Kūriau gėlių kompozicijas, puošiau kapus, slaugiau sunkius ligonius ir visą tą laiką bendravau su jau išėjusiais žmonėmis, ypač dažnai – su prieš kelis mėnesius mirusiu tėčiu. Jis mane ir sulaikė nuo, ko gero, paskutinio žingsnio. Dar ir dabar aiškiai matau: vaikščioju po kalnus ir sustoju ant prarajos krašto. Apačioje spindi švarus vanduo, į jį taip ir norisi šokti. Vos susiruošiau tai padaryti, kai išgirdau tėtės balsą: „Niekur neik, būk čia, šalia manęs. Aš tave nuvesiu pas daktarą, kuris vienintelis galės išgydyti“, – pasakoja D. Budrevičienė.

Po kurio laiko pašaukta nepažįstamo balso, įtaigiai sakiusio, kad privalo grįžti pas keturias dukras, ji pasijuto gulinti palatoje, o gydytoja, pamačiusi atsigaunančią ligonę, vis prašė paspausti jai ranką.

„Rodos, spaudžiau tą ranką iš visų jėgų, nors iš tikrųjų tik pirštą judinau. Bet tai jau buvo grįžimas“, – prisiminė moteris.

Tarsi viena akimirka

Panevėžietis Arnoldas į juodą komos duobę buvo paniręs prieš dešimtmetį. Dabar ši skaudi jo gyvenimo patirtis jau užmarštyje ir prisiminti nelabai norisi.

„Jeigu būtumėte apie komos būseną paklausę iš karto po to, kai iš jos grįžau į gyvenimą, ko gero, būčiau galėjęs papasakoti gerokai daugiau, dabar viskas užsimiršo, išblėso, nelabai ir noriu tų prisiminimų atgaivinti“, – sako vyras.

Arnoldui buvo 39-eri, kai jis, važiuodamas automobiliu Žemaitijos keliais, pateko į avariją.

„Atrodo taip – vieną akimirką tu važiuoji, kalbiesi su bendrakeleiviais, o kitą – pramerki akis nepažįstamame kambaryje, kuris, pasirodo, yra Klaipėdos ligoninės palata. Nei tuneliu žingsniavau, nei jokių kitų paslaptingų dalykų nepatyriau, nors pirmosiomis atsibudimo akimirkomis gal ir būčiau galėjęs pripasakoti, nes vaistų organizmui buvo tekę daug“, – mano Arnoldas.

Daugiau kaip savaitę trukusią komos būklę jis vadina tiesiog išbraukta gyvenimo dalele. Medikai padarė viską, kad jaunas vyras grįžtų į gyvenimą, ir jis grįžo. Gulėdamas be sąmonės jis tikina negirdėjęs nei ką medikai, nei ką artimieji kalba, nei kas vyksta. „Nebuvo nieko“, – tvirtina panevėžietis.

Iškritusios iš gyvenimo dienos

Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja gydytoja anesteziologė Eugenija Reinikovienė mano, kad laikas, praleistas žmogui esant komos būklės, tai tiesiog iškritusios iš gyvenimo dienos.

„Per savo darbo metus mačiau daug mirčių, daug atsigavimų iš komos, tačiau nieko negaliu pasakyti apie paslaptingus vaikščiojimus tuneliais ar kitokias vizijas. Jeigu iš atgaivintų žmonių būčiau girdėjusi nors dalį tokių legendų, kokios sklando, gal ir galėčiau ką nors ta tema pasakyti. Dabar galima tik filosofuoti ir spėlioti“, – teigia gydytoja.

Ji netiki ir kalbomis, kad ištiktas komos žmogus viską jaučia, girdi, supranta. Taip dažniausiai nėra, suprasti pradeda tik atsigaunantieji.

Pasak E. Reinikovienės, nebūna, kad žmogus į realų gyvenimą iš komos sugrįžtų staiga, iš karto – atsigaunama po truputį, iš pradžių ligonis pradeda suvokti, tada vėl krinta į tamsą, paskui vėl ateina suvokimas. Galbūt tie tarpiniai momentai, sapno būsena ir sužadina įvairius jausmus, vizijas.

Į komą žmogus gali panerti dėl įvairiausių priežasčių – traumos, apsinuodijimo, medžiagų ir energijos apykaitos sutrikimo, centrinės nervų sistemos ligos, smegenų pažeidimo ir kt. Kartais koma sukeliama dirbtinai, farmaciniais preparatais, kad apsaugotų aukštesniąsias smegenų funkcijas nuo traumos sukeltų pažeidimų.

Nepatyręs nežinos

Vis dėlto pasakojimų, kad komos ištiktasis girdi, ką kalba gydytojai, artimieji, pasigirsta dažnai.

„Aš panirusi į nebūtį buvau keletą dienų, tačiau dabar tiksliai negaliu pasakyti, ar tikrai girdėjau dukros žodžius, ar susiejau juos su kartu girdėtais, o gal sapnavau. Sunku buvo atsigauti, realybė sušmėžuodavo ir vėl dingdavo. Paskui jau sustiprėjusi sakiau dukrai girdėjusi ją pasakojant apie sode augančias ir jau pražydusias gėles, tačiau ji teigia apie tai nekalbėjusi. Neteko ir tunelio su šviesa gale matyti, bet kažkoks paslaptingas suvokimas, nušvitimas buvo. Atrodė, kad kažką labai svarbaus supratau“, – pasakoja panevėžietė Irena.

Jos dukra mano, kad situacijų gali būti pačių įvairiausių, juk žmonių ir ligos, ir būklės skirtingos.

„Čia kaip ir svarstyti, ar yra Dievas, ar jo nėra. Niekas jo nematė, niekas neįrodė, kad jis yra, bet niekas neįrodė ir priešingai. Galbūt tik pasąmonė piešia įvairius vaizdus, gal žmonės sapnuoja, o gal iš tikrųjų siela į amžiną gyvenimą keliauja būtent tokiu būdu“, – svarsto jauna moteris.

Ji pati iš savo bendradarbės girdėjo pasakojimą apie ėjimą ilgu ir tamsiu koridoriumi su tolumoje mirgančiomis švieselėmis. Moteris buvo ištikta insulto, kurį laiką buvo netekusi sąmonės ir dabar sustiprėjusi visiems pasakoja apie tą patirtį, dievagojasi neišgalvojusi – koridorius tikrai buvo.

Krekenavietė D. Budrevičienė sako, kad jai lengviausia bendrauti su tokios pat būklės kaip ji ilgai buvusiais žmonėmis, vienas kitą be žodžių kaipmat suprantantys.

Tie patys įspūdžiai, tas pats nejaukumas pasakojant, kad tavimi nepatikės, toks pat požiūrio į gyvenimą pasikeitimas. Kai po ligoninės moteris buvo išvažiavusi į sanatoriją Birštone, jai teko bendrauti su panašios patirties žmonėmis.

„Jaunas vaikinas važiuodamas motociklu pateko į avariją ir beveik tiek pat laiko kaip aš buvo ištiktas komos. Jis taip pat prisipažino girdėjęs balsą, liepiantį grįžti, jam irgi labai nesinorėjo atgal, nes ten buvo labai gera“, – teigia moteris.

 PROOF OF LIFE  AFTER DEATH PICTURES!!!GHOSTS  ALIENS

Girdi kalbančius

Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė Violeta Grigienė sako, kad artimiesiems, būnantiems šalia sunkaus ligonio, visada rekomenduojama bendrauti, kalbinti, skirti dėmesį, paglostyti, nesvarbu, kad ligonis yra komos būklės ir į nieką nereaguoja.

Toks elgesys gali skatinti sugrįžti į realybę, juk gali būti, kad tuo metu ligonis kaip tik pradės susivokti ir pajus stimulą sukaupti jėgas.

Gydytoja teigia, kad buvimą komos būsenos galima palyginti su narkoze. „Atsigaunantieji po vaistais sukeltos nejautros taip pat pasakoja patiriantys įvairių jausmų“, – teigia V. Grigienė.

Komos būklė gali būti įvairių stadijų ir lengvesnę iš jų patiriantys tikrai gali girdėti, ką kalba medikai ar artimieji. Mieli, šilti žodžiai visada suteiks stiprybę, gerus jausmus ir juos girdintiesiems, ir tariantiesiems.

Gydytoja prisimena savo pažįstamo pasakojimą. „Žmogus, būdamas komos būklės, puikiai girdėjo, ką apie jį kalbėjo, buvo priverstas klausyti ne visai malonių žodžių. Todėl kartą jis patarė: „Būdami prie ligonio, net ir, regis, visai nesusivokiančio, niekada nekalbėkite jam nemalonių žodžių, neaptarkite planų. Žinokit, kad dauguma ligonių viską girdi, jaučia“, – pasakoja V. Grigienė.

Ji teigia girdėjusi ir paciento pasakojimą apie kelionę tuneliu, ir nuostabią šviesą jo gale, tačiau pasakyti, ar tikrai žmogus tai jaučia, mato, girdi, negali niekas.

 

Meninės raiškos priemonės

Danguolė Vyšniauskienė, gydytoja neurologė

Paciento būklė priklauso nuo komos laipsnio, jos gilumo, priežasties, gretutinių ligų ir kt. Ką ligonis jaučia, priklauso nuo to, į kokio laipsnio komą būna paniręs. Ištiktieji komos dažniausiai negirdi ir nejaučia, kas vyksta aplink juos. Tačiau koma gali būti įvairių laipsnių – nuo prislopintos iki gilios.

Komos laipsnis nustatomas pagal tam tikrą skalę, vertinant paciento akių, kūno judesius, refleksus ir kt. Įvertinus nustatomas balų skaičius. Kuo balų mažiau, tuo sunkesnė ligonio būklė.

Būdami gilios komos žmonės tikrai į nieką nereaguoja, negirdi ir nejaučia. Ištiktieji lengvesnės gali girdėti, ką kalba aplinkiniai.

Daugeliui teko patirti medikamentų sukeltą komą – narkozę. Vadinamasis išėjimas iš narkozės ar iš ligos sukeltos komos kiekvienam yra individualus ir gali pereiti įvairias stadijas, kartais sukeliančias lengvas haliucinacijas.

Komos būklės buvusio ligonio pasakojimai apie matytus įvairius reginius gali būti vadinami meninės raiškos priemonėmis.

Siela palieka kūną

Romualdas Zdanys, Šventų apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas

Aš nežinau, ar išeidami į amžinybę žmonės regi tunelį, taip pat šviesą jo gale. Nežinau, kas vyksta tą paskutinę gyvenimo akimirką. Tik žinau, kad su mirtimi žmogaus siela palieka kūną ir eina pas savo Kūrėją – pas Dievą.

Šviesa, šiluma, ramybė, džiaugsmas, palengvėjimas tą akimirką, be abejo, galėtų būti matomi ir jaučiami. Taip ir turėtų būti, juk žmogus, nesvarbu, kur paskui jis pateks, pirmiausia eina į susitikimą su Dievu. O Dievas yra šviesa, gėrio ir palaimos šaltinis.

Juk eidami į didingus, puošnius rūmus net jų prieigose, fojė puikiai matome, kur patekome, koks čia grožis sukurtas. Taip ir artėjant prie Dievo – dar iš toli jo galybė ir didybė šviečia, spinduliuoja.

Tikiu ir žinau, kad toks palaimingas susitikimas su Kūrėju laukia kiekvieno – niekas nematė, neregėjo, nė protu suvokti negali, ką Viešpats mums yra parengęs.

Sekunde.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.