0

Baudžiamasis statutas tarpukario Lietuvoje – ypatingasis 528 straipsnis

lapkričio 15, 2014 DORA, Istorija

Rufina Ramanauskaitė//
Atsiribodama nuo visos Lietuvos prostitucijos nagrinėjimo, savo tyrimo objektu pasirinkau 1918-1939 metų Kauną. Nors šis straipsnis chronologiniu požiūriu peržengia Kauno miesto kaip laikinosios sostinės ribas, tačiau pagrindinis straipsnio tikslas yra bent fragmentiškai aptarti Laikinosios sostinės prostituciją ir su ja susijusias problemas, šiuo atveju prostitucijos teisinį statusą.

Tarpukario baudžiamąją teisę nagrinėjo St. Vansevičius (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamosios teisės institutai 1919-1940 metais // Teisė.T.29.Vilnius.P.141-148). Knygoje “Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-40 metais” jis aptarė ne tik pagrindinį pirmosios  Respublikos baudžiamosios teisės šaltinį – Baudžiamąjį statutą, bet ir nepaprastuosius baudžiamuosius įstatymus bei teismo procesą įvairių instancijų teismuose.

Atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė savo baudžiamosios teisės pagrindu pasirinko 1903 m. Rusijos kriminalistų N.S.Tagancevo ir I.I Foinickio parengtą Baudžiamąjį statutą. Šis statutas buvo kurtas daugiau nei 20 metų, tačiau dėl savo vakarietiškų naujovių jis nebuvo priimtinas imperijos gyventojams. Vėliau statutas šalyje įsigaliojo, tačiau funkcionavo nepilnai, galiojo tik atskiri straipsniai. Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvą okupavę vokiečiai vietinių teismų reikmėms paliko galioti 1903 m. Rusijos statutą. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos respublikos valdžia negalėjo iš karto pakeisti per 80 metų susiklosčiusių teisinių santykių ir tuojau parengti savo kodeksų, todėl buvo nutarta palikti galioti Rusijos imperijos įstatymus, kiek jie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir visuomenės interesams (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metais. Vilnius. 1996.P.7)

Aukščiau minėtas statutas buvo papildytas naujais Lietuvos baudžiamaisiais įstatymais, o taip pat liko galioti ir Rusijos imperijos Karo baudžiamasis statutas. Buvo naudojamasi 22, 23 ir 24 knygomis (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metais. Vilnius. 1996.P.7), kuriose buvo daug pasenusių straipsnių, nesuderintų su vėlesniais Rusijos įstatymais ir neatitikusių to meto gyvenimo sąlygų (Zarinas A. Reikalinga reforma // Teisė.1928.Nr.13.P.35) 1919 metais buvo išleisti Laikinasis kariuomenės teismo, karo lauko teismo ir pulko teismo įstatymai (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metais. Vilnius. 1996.P.11)

1919 m. “Laikinosiose vyriausybės žiniose” paskelbtame įsakyme apie Baudžiamojo statuto įvedimą, buvo paskelbta rusiškojo statuto korektūra, pagal ją buvo atsisakyta kai kurių to meto Lietuvos situaciją neatitinkančių straipsnių, taip  pat visos trečiosios dalies. Nusikaltėliams buvo numatytos keturių rūšių bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas, paprastas kalėjimas, areštas arba piniginė bauda. Mirties bausmė, trėmimas ir grasos kalėjimas buvo pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu (vėliau mirties bausmė buvo vėl įvesta kaip ypatingoji bausmė karinė padėties metu, taip pat buvo taikoma už kai kuriuos politinius nusikaltimus). Baudžiamojo kodekso straipsniuose vartojami žodžiai “Rusija” ir “Rusijos pilietis” buvo pakeisti žodžiais “Lietuva” ir “Lietuvos pilietis”(Baudžiamasis kodeksas//Laikinosios vyriausybės žinios. 1919 01 16). Baudžiamasis statutas galiojo visoje Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, kur galiojo vokiečių teisės šaltiniai bei vietinės valdžios aktai dėl baudžiamosios atsakomybės.

Prostitucija

Pagal Baudžiamąjį statutą, nusikaltimu buvo laikomas toks darbas, už kurį pagal įstatymą grėsė bausmė, ir kurį buvo draudžiama daryti (Baudžiamasis statutas. Kaunas.1930.P.5). Visi nusikaltimai buvo vadinami veika, už kurią baudė sunkiųjų darbų kalėjimu ir mirties bausme, nusikaltimu – veika, už kurią grėsė paprastas kalėjimas. Pražanga laikyta veika, už kurią baudė areštu ir bauda (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919 – 1940 metais. Vilnius.1996.P.11-12). Kalėti paprastajame kalėjime galėjo būti skiriama nuo 2 savaičių iki 1 metų. Areštas buvo skiriamas nuo 1 dienos iki 6 mėnesių (Baudžiamasis statutas. Kaunas.1930.P.9-10).

Pagrindinis šalies baudžiamasis teisynas numatė tam tikrus atvejus, kuriems esant buvo galima išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nusikaltimą atlikęs žmogus galėjo būti nepakaltinamas, to pagrindu galėjo būti nesubrendimas, liga ir buvimas be sąmonės (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metai.Vilnius.1996.P.13.). Nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidžiami žmonės, kurie nusikaltimus padarė gindamiesi (jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos), o taip pat gelbėdami savo paties ar kito asmens gyvybę, esant grasinimui, neteisėtai prievartai ar kitai priežasčiai, kurios kitokiu būdu nebuvę galima pašalinti (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metai.Vilnius. 1996.P.13)

Baudžiamasis statutas išskyrė 35 nusikaltimų rūšis. Jeigu laikytumėme, jog statute veiklos išdėstomos pagal pavojingumo visuomenei laipsnį ir ginamų santykių reikšmingumą, tai reikšmingiausiais pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo laikomi įstatymai apsaugantys tikybą, nes šis skyrius yra pirmasis ypatingoje Baudžiamojo statuto dalyje. Toliau dėstomi skyriai, reglamentuojantys valstybės išdavimo, sąmyšio ir kitų visuomenės rimtį trikdančių veikų sudėtis (Smaliukas J.Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1940 m.m. Vilnius.1994.P.4.).Straipsniai apimantys kriminalinius nusikaltimus yra dėstomi tik nuo 20-o skyriaus.

Baudžiamasis statutas negalėjo funkcionuoti be normalios teismų veiklos. Yra manoma, jog normalesnė teismų veikla Lietuvoje prasidėjo tik nuo 1920 metų (K.K. Policininko teisinė padėtis // Policija.1934.Nr.23.P.378). Jai prasidėjus, vis dažniau buvo pastebima, jog 1903 m. Rusijos Baudžiamasis statutas neatitinka Lietuvos gyvenimo realijų, todėl jis nuolatos buvo taisomas, papildomas, leidžiami nauji įstatymai, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo nebuvo atgaivinta 1840 m. birželio 25 d. Nikolajaus I (Vansevičius St. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metai.Vilnius.1996.P.7)įsaku nutraukta lietuviškos baudžiamosios teisės tradicija.

Neįprastai prostitučių klausimas išdėstytas nusikaltimų perspėjimo ir užkardymo įstatuose, o visuomenės dorovės aspektu ir Baudžiamajame statute, visuomenės dorovė suprantama laikymasis taisyklių, kuriomis turi vadovautis kiekvienas atskirais visuomeninio gyvenimo atsitikimais, kad neįžeistų doros jausmo (Policijos vadovėlis. Kaunas.1926.P.133)“.

Prostituciją nusikaltimų perspėjimo ir užkardymo įstatai laiko vyro ir moters lytinį susinešimą ištvirkimo pavidale (Policijos vadovėlis. Kaunas.1926.P.133). Baudžiamasis statutas prostituciją laiko gašlingus veiksmus. Minėtų nusikaltimų ir užkardymo įstatų 155 straipsniu draudžiama dieną ir naktį savo arba nuomojamuose namuose verstis prostitucija, laikyti viešuosius namus, gyventi iš savo ar kitų prostitucijos. Šis straipsnis neturi atitinkamos sankcijos Baudžiamajame statute, kur bausmės už prostituciją nustatytos tik atskirai nurodytoms aplinkybėms esant, o ištvirkavimas yra tik nusižengimas moralei; lytiniai vyro ir moters santykiai už atlyginimą taip pat nebaudžiami, lygiai kaip ir atsitikimai, kai duodamos savo namuose patalpos prostitucijai, įstatymu nebaudžiami. Nusikaltimų perspėjimo ir užkardymo įstatų 155 straipsnio 1-oji pastaba leidžia administracijai prostitucija užsiimančiųjų moterų medicinos policinei priežiūrai steigti sveikatos apsaugos komitetus, kurie savo darbe vadovautųsi atskirai šiam reikalui išleistomis taisyklėmis. Už šių taisyklių nesilaikymą Baudžiamajame statute  528 straipsniu nustatyta bausmė kaip už prostituciją, tačiau iš tikrųjų atsakomybė čia nustatyta už nusižengimą sanitarinėms taisyklėms, o ne už nusižengimus dorovei (Policijos vadovėlis.Kaunas.1926.P.134).Daug aiškiau apie priemones prieš paleistuvystę kalbama nusikaltimų perspėjimo ir užkardymo įstatų 156 straipsnyje, būtent, policija jokiu būdu neleidžia ištvirkusių ir viliojančių sambūrių ir visur juos išskirsto, kuo vardu jie bebūtų. Tačiau ir šiame straipsnyje visiškai nenurodyta nei ištvirkusių, viliojančių sambūrių išsklaidymo būdai, nei bausmės už juos, todėl policijai šiuo atveju lieka vienintelė teisė – pareikalauti sambūrių dalyvių išsiskirstyti, o jiems nepaklusus, kaltininkus patraukti atsakomybėn Baudžiamojo Statuto 139 straipsnio atsakomybėn. Nusižengimas dorovei nebaudžiamos paleistuvystės dėka visiškai aiškiai numatytas Baudžiamojo Statuto 280 straipsnio 2 dalimi, kur pasakyta: jei šį begėdišką pasielgimą darė gašlingas ar kitas nedoras veiksmas, kuris ir kitiems pagundos daro, tai nusikaltėlis, jei nėra skaudžiau baustinas už paleistuvystę, yra baudžiamas kalėti paprastajame kalėjime ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Redakcinės komisijos paaiškinime prie šio straipsnio pasakyta “kad ji apima” visus atsitikimus nusižengimo padorumui viešu pasielgimu, įžeidžiančiu visuomenės dorą, priskiriant čia ir gašlingus veiksmus ir kitus lytinių geidulių patenkinimo būdus: gašlavimas su gyvuliais, onanizmas ir tol, jei iš vienos pusės jie padaryti, gundant kitus, o iš kitos – neapimami nuostatų apie paleistuvystę.” (Policijos vadovėlis.Kaunas.1926.P.134)

Žodžiu, asmens savivaizdis, priklausydamas nuo daugelio įvairių išorinių ir vidinių sąlygų, ir Kitas sudėtingos sąveikos, mums padeda įgyti teigiamos gyvenimo patirties ir dvasiškai stiprėti ir tobulėti.

radikaliai.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.