0

Liaudies medicina Mielagėnų ir Ceikinių apylinkėse

lapkričio 21, 2014 Liaudies medicina

Parengė Juozas Šorys//

Anais laikais vaikai nuolat sirgdavo, nes nebuvo geros priežiūros, trūkdavo maisto. Daktarų beveik nebuvo, vaistai brangūs, todėl dažniausiai žmonės gydydavosi patys. Išmirdavo daug kūdikių.

Visi vaikai persirgdavo adra (tymais). Tinkamų vaistų nebuvo, tai nieko ir nedarydavo, tik stengėsi, kad vaikai neapaktų, užtat laikė juos tamsoje, neduodavo karšto maisto, kuris garuodavo, guldydavo ant šuns kailio. Dar duodavo gerti ropių nuoviro, tada greičiau išberia.

Ypač sunki liga buvo kokliušas. Sergantį vaiką vežiojo per tris kryžkeles, duodavo gerti kumelės pieno. Kartais padėdavo pelargonijos žiedų arbata.

Plaučių uždegimą gydė tradiciniu to laiko (iki Antrojo pasaulinio karo – D. G.) vaistu – mažo vaiko šlapimu. Kai kosulys užpuola, gerklę skauda, dažniausiai kokiu skuduru, kad šiluma ilgiau laikytųsi, kojine, į kurią karštų pelenų pripilta, aprišdavo.

Nuo išgąsčio vaikams duodavo pivonijos (bijūno) lapų ir žiedų arbatos, suaugusiems – varinčiaus (asiūklio) nuoviro. Jei šuo išgąsdina, tai savo kiemo šuniui duoda vandens palakti, o likusį vandenį vaikui sugirdo.

V.Balkūno nuotrauka

V.Balkūno nuotrauka

Kai žmogus viduriuoja, jam duoda gerti mėlynių uogų ir lapų arbatos, o jei ir tai nepadeda, kepa kiaušinienę su kreida.

Apetitas pagerėdavo prieš valgį išgėrus arbatinį šaukštelį degtinės, į kurią buvo įmerkta gyvatė. Jei pilvą skaudėdavo, gerdavo pelūno (pelyno) arbatą. Kai atsirasdavo skrandžio opa, tai virdavo linų sėmenis ir gerdavo jų nuovirą. Jei šiaip skrandį sopa, geria šermukšnių arbatą.

Nėščios moterys, norėdamos apsisaugoti nuo persileidimo, gerdavo medetkų žiedų arbatą.

Sunkiai dirbdami vyrai kartais gaudavo trūkį. Tada jiems duodavo patrūkėlio (trūkažolės) šaknų nuoviro. Bet jis retai tepadėdavo, todėl patrūkusius vyrus dažniausiai pirty vanodavo.

Širdies dieglį jonažolių arbata marindavo. Jei susimuša, tai ant mėlynės baltašonio (šalpusnio) lapus deda, kad karštį ištrauktų, kraują išsklaidytų. Įsipjovus žaizdelę krivaunyko (kraujažolės) lapeliu apsuka. Jeigu žaizda jau pūliuoja, tai ją ūkišku muilu patepa.

Gyvatės įkandimą turėdavo užkalbėti. Iki saulės laidos neužkalbėjus žmogus mirdavo. Dažniausiai užkalbėdavo miltus. Tada tuos miltus suvalgai ir sveikas.

Mano mama džiova sirgo. Sukrapščiusi paskutinius pinigus nuvažiavo į Ignaliną pas gydytoją. Lenkų laikais tai kainavo penkiasdešimt du zlotus. Gydytojas pasakęs: „Ilgai, močiut, negyvensi…“ Moteriškė puolė į neviltį – negi vaikus našlaičiais teks palikti?! Bobutės jai pasakė, kad reikia alijošių su medumi gerti, tada gal džiova praeis. O ji tada jau kraujais spjaudė. Kokį mėnesį pagėrė alijošių ir pasveiko.

Anais laikais žmonės buvo labai prietaringi. Ypač tikėdavo bloga akim. Kai nužiūri, reikia stalo kampus kryžmai (1, 3, 2, 4) apiplauti ir tą vandenį duoti išgerti. Arba reikia nurinkti voratinklius nuo kambario palubės kampų ir jais parūkyti nužiūrėtąjį.

Karpas vilgydavo putom, kurios atsiranda srauniame upelyje.

 Papasakojo Cezarija Šaltytė-Bajorūnienė, g. 1929 m. Ignalinos r. Mielagėnų apyl. Buckūnų k.

Žmonės seniau dažnai sirgdavo plaučių uždegimu. Nuo šios ligos gerdavo šlapimą, išspaustą iš arklio išmatų.

Kokliušu sergantį vaiką tris sykius apie kapines apveždavo ir kartu „Sveika, Marija“ kalbėdavo. Nuo kosulio duodavo gerti mažo vaiko šlapimo, čiobrelių arbatos.

Jei kamuodavo astma, tai gerdavo viržių arbatą, valgydavo viržių medų. Kai kas nors išgąsdina, duoda gerti šaltekšnio arbatos, baltos pivonijos (bijūno) žiedų nuovirų. Jei vaiką šuo išgąsdina, tai nukerpa šunio plaukų ir aprūko, bet reikia imti tik to šunio vilnos, kuris išgąsdino, kito – nepadės.

Kad neviduriuotų, valgydavo kiaušinienę su suodžiais arba moliu. Varinčius (asiūkliai), užpiltas degtine, buvo geriausias vaistas nuo vėmimo. Jei širdį diegia, valgo laukinių rūtų, geria pakalnučių žiedų arbatą.

Puplaiškio ir pelūnų (pelynų) arbata gerina apetitą. Kadugio uogų arbata gydo inkstų uždegimą. Kad neskaudėtų inkstų, geria džiovintų pušų spyglių arbatą. Takažolėmis gydydavo kepenų ir inkstų akmenligę.

Patrūkusį žmogų vesdavo į pirtį. Ten bobutės vanotojos jį išvanodavo, žmogus dar kokią dieną kitą pagulėdavo ir pasveikdavo.

Kai skaudėdavo galvą, ją aprišdavo baltašoniais (šalpusniais).

Kraujavimą stabdydavo pridėdami sutrintą krivaunyko (kraujažolės) lapelį. Kartais voratinkliu apsukdavo pirštą. Visai prastos moterėlės žaizdą žeme užbarstydavo, bet nuo tokio gydymo ji užpūliuodavo, kartais žmogus mirdavo nuo kraujo užkrėtimo. Ant didesnių žaizdų pašutintą ąžuolo žievę dėdavo.

Rožę užkalbėdavo. Kartais ir danties skausmą užkalbėdavo. Jei žmogus vėžiu sirgdavo (nors ne visada žinojo tą ligą), tai ten, kur labiausiai skaudėdavo, pridėdavo perplėštą viščiuką, sakydavo, kad tada vėžys į jį perlipa.

Mano uošvis buvo labai prietaringas, daug visokių naminių vaistų žinojo, mokėjo karpas nugydyti. Karpas vilgydavo vandens putomis, kurios atsiranda, kai vanduo iš aukščiau krenta, tepdavo mėnesinių išskyromis, kartais plaudavo šviežių kopūstų sultimis.

Jei bloga akis nužiūri, reikia sijono padalka (apačia) akis nušluostyti.

Seniems, blogai prižiūrimiems žmonėms, kurie jau patys nepajėgdavo susišukuoti, atsirasdavo kaltūnas. Negalima tą kaltūną iškirpti, kitaip žmogus gali apakti.

 Papasakojo Alena Norkūnaitė-Mačėnienė, g. 1914 m. Odesoje, nuo 1914 m. gyvenanti Ignalinos r.

Mielagėnų apyl. Krukonių k.

Seniau beveik nebuvo daktarų, tai visi gydėsi žolelėmis ir kitokiais naminiais vaistais. Plaučių uždegimą gydė nasturtom, taip pat duodavo gerti vaiko šlapimo, šermukšnių žiedų arbatos. Čiobrelių, šaltmėčių, laukinių našlaičių, liepžiedžių ir aviečių arbatos buvo pirmutinis vaistas nuo peršalimo, kosulio ir gerklės skausmo.

Adrą (tymus) gydė taip. Ropių grūdelius sumaišo su medumi, išverda. Tokią košę valgydamas vaikas greičiau perserga. Adra sergantį vaiką guldydavo tamsiame kambaryje.

Kokliušu sergančiam vaikui duodavo gerti kumelės arba, dar geriau, apsiparšiavusios kiaulės pieno.

Jei vaikas difteritu serga, jam apie kaklą septynis kartus apvyniodavo juodos vištos žarnų. Jei kiaulyte serga, tai kaklą kojine, pripilta karštų pelenų, aprišdavo.

Kartais vaikai neramiai miega – jiems duodavo gerti pivonijos (bijūno) arbatą, aprūkydavo šienu nuo Kūčių stalo.

Jei vaiką išgąsdina šuo, tada vandenin pamerkia duonos ir vėliau duoda šuniui paėsti, o vandenį vaikui sugirdo. Nuo išgąsčio padėdavo ir langišiaus (pakalnutės) arbata.

Kai vaikas turi kirmėlių, jam duoda piene šutinto česnako.

Laisvus vidurius gydė ąžuolo žievių nuoviru, arkliarūgščių arbata. Kai nutikdavo tokia bėda, dar duodavo gerti tulžiažolių ir kaštovalo (taukės) nuovirus. Tulžiažolės nuoviru dar gydė geltligę, o jei pagerdavo kaštovalo nuoviro – greičiau gydavo lūžę kaulai.

Jei suskausta po krūtine, tai jonažolių ir marijažolių arbata gydėsi. Džiovindavo jaunus pušų ūglius ir jų arbata dusulį gydėsi. Kai širdį diegliai varsto, gerdavo juodų dobiliukų arbatą. Kartais tuo reikalu valgė cukrumi užpiltas rūtas.

Dėl gero apetito gėrė bobaunykų (puplaiškių) arbatą, ant gyvatės užpiltą degtinę.

Jei inkstus skauda, geria takažolės arbatą, kadugio uogų nuovirus.

Pūslės uždegimą gydė petražolėmis.

Kad nėščios moterys nuo persileidimo apsisaugotų, gerdavo medetkų žiedų arbatą. Visokias moteriškas ligas, kurių dažnai ir pavadinimų nežinodavo, gydė baltų alyvų žiedų arbata. Kad ne taip smarkiai kraujuotų, gerdavo degtinę, užpiltą ant kaštonų žiedų.

Gumbą (apendicitą) gydė taip. Stiklinę sėmenų sumaišo su puse stiklinės sviesto, pašildo ir tokią košę valgo.

Tauke gydė ir trūkį, bet dažniausiai patrūkusį žmogų bobutės vanotojos pirtyje išvanodavo. Radikulitą irgi daugiausia pirtyje žmonės gydėsi – dilgėlių vantomis vanojosi.

Niežais sirgdami, debesylo šaknis sudžiovina, sutrina, su kiaulės taukais sumaišo ir trina rankas.

Baltašonius (šalpusnius) deda ton vieton, kur išnyra kaulai, prie žaizdos ar tos vietos. Jeigu nėra žaizdos, o tik panirę, paraudę, tai baltašonio lapą lygiu paviršiumi deda prie kūno, o ant žaizdos geriausiai tinka pūkuotis. Kraują stabdydavo prie žaizdos dėdami sutrintą krivaunyko (kraujažolės) lapelį.

Sukatą (tuberkuliozę) šuns taukais gydė. Šunį papjauna, taukus sulydo ir valgo. Bet dažniausiai džiovininkai mirdavo.

Gyvatei įkirtus raugintą pieną su aguonomis valgo. Jeigu nepadeda, tai užkalbėtojui nuneša duonos su druska, paskui tą užkalbėtą duoną ir druską duodavo suvalgyti. Jei nespėdavo užkalbėti, tai dar tą pačią dieną, saulei leidžiantis, ligonis mirdavo.

Sunki liga buvo rožė. Ją irgi užkalbėdavo. Gaudydavo rupūžes. Jas išdžiovindavo, sutrindavo, užplikydavo karštu vandeniu ir tokią arbatą duodavo gerti. Ja gydė ir anginą, netgi vėžį.

Kartais vėjas perpučia ir ausį suskausta. Tada į ją kiaulės taukų ar sviesto įkiša.

Nuo sunkaus darbo, ypač rugius pjaunant pjautuvu, ant riešo iškildavo guzas. Tada lininį siūlą, septyniais mazgeliais suraišiotą, tris kartus aplink riešą apvynioja. Po trijų dienų guzas pranyksta.

Kai bloga akis nužiūri, nuprausia veidą lininiu skuduru ar vaiko palute apšluosto. Jei žmogus jau vedęs, tai per šliūbinį (vestuvinį) žiedą vandenį tris sykius pila, paskui tą vandenį geria.

Karpų niekas nenorėdavo, tai visaip stengėsi jas nugydyti. Vieni jas nupjaudavo ir po slenksčiu pakišdavo. Kiti sako, kad jas reikia nuprausti žmogaus šlapimu. Geriausia – karvės mėšlu aprištas karpas palaikyti visą dieną. Taip nugydžiau karpas savo sūnui Jonui.

 Papasakojo Alena Bojarūnaitė-Narkeliūnienė, g. 1922 m.

Ignalinos r. Mielagėnų apyl. Buckūnų k.

Lenkų laikais vaistai kainavo labai brangiai, daktarų beveik nebuvo, o ir tie patys už apžiūrėjimą plėšdavo didžiausius pinigus. Žmonės gydėsi, kaip kas išmanė.

Gailių viršūnėles pavasarį rinkdavo, jų arbatą gerdavo, kad peršalę nekarščiuotų, plaučių uždegimu nesusirgtų. Jei kosėti pradėdavo, pieną su medumi šutindavo.

Kokliušu sergančius vaikus per septynis laukus perveždavo ir vis stengdavosi vežti palei upelį.

Pivonijos (bijūno) žiedų nuoviro duodavo mažiems vaikams, kai tie bijodavo tamsos, svetimų žmonių, vienumos. Didesniems, kai išsigąsdavo, duodavo išgerti arbatinį šaukštelį degtinės, į kurią būdavo užmerktas varinčius (asiūklis) ir džiovinta gyvatė.

Jei vaikas kirmėlių turėdavo, jam duodavo pakramsnoti sutarkuoto česnako, o kad lįsdami lauk kirminai neuždusintų vaiko, per nosį nelįstų, panosę patepdavo degtine.

Viduriuojantiems duodavo kietai išvirtų kiaušinių arba sutrintų ir pakepintų kiaušinių lukštų, pelūnų (pelynų) arbatos.

Nėščios moterys gerdavo medetkų arbatą su ruginiais miltais, kartais dar užsikąsdavo duona, suodžiuose pavoliota, – tai geriausias vaistas nuo persileidimo.

Jei pradėdavo diegti ausį, ją uždengdavo skepeta ir vašką lašindavo.

Mano motina suskaudus dančiui žibalą burnoje palaikydavo, o tėvas dažniausiai raugintą agurką ar jo žievelę ant danties dėdavo.

Gelta susirgusiems žmonėms duodavo suvalgyti gabaliuką duonos, į kurią įkepdavo tris arba septynias utėles.

Yra dvylika sukatos (tuberkuliozės) rūšių, bet nebeprisimenu, kaip jas vadindavo… Jei kas nuo džiovos pagelbėdavo, tai tik išvirta gyvatė. Mano teta, sirgdama džiova, irgi valgė gyvatę – sakydavo, kad skoniu ji primena žąsieną.

Moku atkalbėti rožę. Reikia sakyti: „Ėjo Panelė Švenčiausia per daržą ir rado tris rožes. Viena – mėlyna, kita – balta, trečia – raudona. Balta nuvyto, mėlyna nubalo, raudonoji – visai prapuolė. Per galybę Panelės Švenčiausios tegul prapuls!“ Po šių žodžių reikia tris kartus sukalbėti „Sveika, Marija“. Užkalbėti geriausia – ant sviesto. Tuo sviestu rožę reikia tepti tris kartus per dieną, kiekvieną sykį reikia tris kartus sukalbėti „Sveika, Marija“. Gyvatės įkandimą taip pat užkalbėdavo. Dedervines gydydavo taip – iš visų pusių apspaudžia vestuviniu žiedu, paskui patepa ausų siera. Kartais padėdavo jodas.

Niežams gydyti daro tokį tepalą: mėlynasis akmenėlis (grišpalas) susmulkinamas, sumaišomas su sutrintomis debesylo šaknimis, degutu, kuriuo ratus tepa, ir siera, nugramdyta nuo degtukų galvučių. Mano teta taip savo piemenę gydė. Kai tokiu tepalu ištepė mergaitės rankas, ta spiegė iš skausmo, bet jau kitą dieną niežai išnyko.

Papasakojo Veronika Misiūnienė, g. 1906 m. Rygoje, gyvenusi Ignalinos r. Mielagėnų apyl. Salomiankos k.

Mūsų šeima gyveno labai sunkiai. Nebuvo ko valgyti. Išeidami į darbą kūdikiui į skudurėlį įrišdavo sukramtytos duonos su cukrumi ir palikdavo. Taip menkai prižiūrimi vaikai dažnai sirgdavo. Juos gydė naminiais vaistais. Vaikai dažnai peršaldavo, kosėdavo. Jiems išvirdavo aviečių uogų, čiobrelių ir liepų žiedų arbatos. Jeigu skaudėdavo gerklę, kryžmai kaklą apdėdavo avižomis arba linais, pašventintais Šv. Blažiejaus dieną (vasario 3 d.).

Kai vaikai sirgdavo plaučių uždegimu, duodavo gerti šutinto pieno su medumi, kumelės šlapimo. Kokliušu susirgusiam vaikui duodavo gerti kumelės pieno, tris kartus perkišto per dvišakę obelį.

Jei vaikas sirgdavo difteritu, jo kaklą apvyniodavo juodos vištos žarnomis. Vištą reikia ne papjauti, o perplėšti ir dar garuojančias žarnas ant kaklo uždėti.

Kartais vaikai būdavo „šeriuoti“ – jų oda būdavo panaši į žąsies odą, tik dar aštresnė, ir plaukeliai pasišiaušę. Dažniausiai „šeriuodavosi“ šlaunų oda. Ją tepdavo kvietinių miltų ir mielių košele, praskiesta vandeniu.

Kirminams varyti valgydavo česnaką. Jį laikė vaistu nuo daugelio ligų.

Jei vaikas imdavo viduriuoti, jam duodavo gerti džiovintų mėlynių arbatos, krakmolo, šiek tiek vandeniu atskiesto. Kai sukietėdavo viduriai, į tiesiąją žarną įkišdavo ūkiško muilo.

Nuo išgąsčio didesniems vaikams duodavo valgyti šaltekšnio uogų, užplikydavo varinčiaus (asiūklio) arbatos. Vemdami jie sykiu ir išgąstį išvemdavo. Vaikams iki penkerių metų duodavo pivonijos (bijūno) žiedų arbatos. Berniukams arbatą virdavo iš raudonų žiedų, o mergaitėms – iš rožinių.

Jei skrandį skauda, geria sūdytą vandenį, erškėčių arbatą, valgo šermukšnių uogas, sutrintas su sviestu arba medumi. Kai diegliai varsto žarnyną, valgo kmynų sėklas su druska.

Patrūkusiems vyrams duodavo gerti aškanagės lapų arbatos, vanotojos pirtyje juos išvanodavo.

Išsinarinus koją ar ranką sąnarį moliu aptepa, jis karštį atitraukia. Nusideginus ar vandeniu nusiplikinus tepa pasūdytais riebalais. O jei oda iškyla, tam, kad greičiau pratrūktų, tirpdo smalą su vašku ir tepa votį.

Jei sunkiai šlapinasi, duoda kanapelkų (kiškio ašarėlių) arbatos.

Gelta susirgusiam duodavo valgyti blynų ar duonos, kurioje būdavo įkepta keletas utėlių.

Rachitą gydė jaunų medžių viršūnėlėmis. Jų prisilaužo pavasarį, užšutina ir toje vonioje tris kartus išsimaudo.

Sukatą (džiovą) laikė nepagydoma liga, pasitaisydavo nebent suvalgę juodą šunį.

Niežams gydyti gamindavo tokį tepalą: sutrina mėlynąjį akmenėlį, sutarkuoja arkliarūgštės šaknų ir dar prideda gyvsidabrio.

Dedervines langų rasa trindavo, kartais atkalbinėdavo. Karpas nurišdavo arba pagavę strioglį (žaliąjį žiogą) duodavo jam nukąsti.

Kad sąnarių neskaudėtų, reikia mūvėti sidabrinį žiedą. Kai bloga akis nužiūri, apsišluosto savo sijono padalkomis arba savo šlapimu nusiprausia.

Jei akis skauda, jas išrūgom su šlapimu praplauna.

 Papasakojo Elena Bagdonytė-Šimkūnienė, g. 1913 m. Ignalinos r. Ceikinių apyl. Varniškės k., gyveno Molykų k.

Mano tėvai ir kaimynai gyveno vargingai, pinigų vaistams neturėjo, tai gydėsi patys. Sušalę, kosėti pradėję, gerdavo aviečių, avižų grūdų arbatą, šermukšnių ar bulvių žiedų nuovirą.

Jei prikibdavo plaučių uždegimas, duodavo gerti mažo vaiko šlapimo. Kad gerklę mažiau skaudėtų, kaklą aprišdavo linų grįžlėmis, pašvęstomis per Šv. Blažiejaus atlaidus.

Adra (tymais) sergančiam vaikui duodavo gerti ropių grūdų nuoviro, kad greičiau išbertų. Guldydavo tamsoje.

Kai sirgdavo kokliušu, vaiką veždavo į tris kryžkeles, kiekvienoje jis turėjo pastovėti, kol vežėjas sukalbės „Sveika, Marija“.

Skarlatina sergančiam vaikui gerklę apvyniodavo kojine, į kurią būdavo pripilta šiltų pelenų. Per drobinį skudurėlį išspausdavo arklių mėšlo ir tą skystį duodavo išgerti.

Išsigandusį vaiką moterys mokėjo mestuoti, tai yra mazgyti, raišioti. Paima linų siūlą, pradedant nuo kojų vaiką išmatuoja ir vis mazgus ant to siūlo raišioja. Paskui tą siūlą triskart paspjaudo, peržegnoja ir uždega, aprūkydama vaiką. Ir mano mama taip darė, pas ją daug moterų iš kaimo ateidavo, bet pati visos mestavimo eigos neišmokau.

Jei vaikas pradeda viduriuoti, tai kepa kiaušinienę su suodžiais (jų pagrando nuo medinės pečiadangtės), duoda valgyti kietai virtą kiaušinį, gerti stiprios kavos.

Kai vaikas turi kirmėlių, sutrina užmos (bitkrėslių) lapelių ir pabarsto juos cukrumi. Kad kirmėlės dar greičiau išeitų, degutu patepdavo panosę, kaklo duobutę, bambą.

Jeigu skrandį skauda, gerdavo kmynų arbatą. Šlapimo pūslės uždegimą gydė petražolių lapų nuoviru, bet geriausias vaistas – pasėdėti ant ką tik iškūrento pečiaus (krosnies).

Kai akis pradeda skaudėti, jas prausia išrūgomis ir šaltinio vandeniu. Jeigu nori visada gerai matyti, tai reikia visada gulėti tik ant drobinės pagalvės ir nusiprausus veidą šluostyti lininiu rankšluosčiu.

 Papasakojo Marijona Bagarytė-Malikienė, g. 1899 m.

Ignalinos r. Ceikinių apyl. Rubelnykų k., gyvenusi Molykų k.

Užrašė Ignalinos r. Tverečiaus vidurinės mokyklos IX klasės mokinė Dalia Girdziušaitė 1985 m.

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.