0

Arijų religija. 2 dalis

lapkričio 24, 2014 Arijai, Baltų pasaulėžiūra, Istorija, PASAULĖŽIŪRA

Metodas

Giliame kūrinyje, pavadintame „Die Aufgabs der theologischen Fakultaten und die allgemcine Religionsgeschichte“ (Berlynas, 1901) A. Harnack’as sako:
„Pirmiausia, reikia kažkiek pasvarstymo sužinant, kad kiekvienas atskiros religijos tyrimas neturėtų būti atskirtas nuo žmonių istorijos tyrimo… Bandymas stirti tik religiją yra labiau vaikiškas užsiėmimas nei tyrinėti tik šaknis ar žiedus, o ne visą augalą“.

Dėl tokio neatskiriamo ryšio tarp rasės istorijos ar, tiksliau, kultūros istorijos ir jos religijos, kurią vėliau dažnai matysime mūsų aptarime, medžiaga, kuri tiekia mums žinias apie primityviųjų arijų kultūrą iš tikro yra ta pati, kuri leidžia mums sužinoti apie jų religiją.  Kadangi šis rašytojas nesenai pirmąją smulkiai apibūdino pratarmėje savo „Reallez. Der indogerm. Alterlumskunde“ (Stasbūras, 1901) ir savo veikalo 3-me leid. „Sprachvergleichung und Urgeschichte“ (I. Teil. ‘Geschichte und Methode der linguistisch-historischen Forschung’, Jena, 1906), tai belieka jam čia tik trumpai apibūdinti jo specialų pritaikymą religijos istorijai.
The Storm God Zeus with Lightning fighting Typhon, an Ophidian Guardian of the Underworld and member of the Brotherhood, c. 550 BCE Ram-horned Jupiter Ammon, 1st Century CE

Medžiaga, kuria disponuojame tirdami priešistorinius kultūros laikotarpius yra dalinai paimta iš kalbos, dalinai iš daiktų. Pirmojo varianto atžvilgiu pirmiausia privalome, griežtai atsižvelgę į fonetinius dėsnius, palyginti su religijos istorijos priešistoriniais ekvivalentais. Pavyzdžiui, be jokių abejonių, yra atitikimas šioje žodžių grupėje: sanskr. deva = lot. deus, liet. dievas, ir. dia, senovės normanų tivar – „Dievas“; Ir Max’as Mulleris [1] yra tikrai teisus kai, kelis kartus, laikė šio tipo etimologijos taikymą tarp svarbiausių žmonijos mąstymo istorijos pasiekimų. Primityvaus žodyno paieškoje privalome, žinoma, pašalinti atitikimus, kurie apriboti atskirose arijų kalbose, kurios, kaip žinome, yra artimesnės viena kitai nei kitos kalbos. Tai apima, pvz., nemažą indo- iranėnų žodžių atitikimų, tokių kaip sanskr. soma = Avestos haoma tam tikram somos augalui, turėjusiam svarbų vaidmenį abiem tautų kultuose; sanskr. mitra = Avestos mithra – Saulės dievas Mitra; sanskr. hotar = Avestos zaotar – tam tikra šventikų klasė ir t.t. Negalime tokio tipo atitikmenų panaudoti nustatant arijų religijos pobūdį; priešingai, jie paprasčiausiai parodo, kad indai užbaigė religijos istorijos vystymąsi kartu su iranėnais arba, galbūt, rytine jų šaka, kas neįeina į šio straipsnio temos apimtį (apie tai žr. Spiegel. „Die arische Periode“, Leipcigas, 1887 ir daugelį skirsnių Oldenberg’o knygoje „Die Religion des Veda“, Berlynas, 1894). Neigiamos išvados iš primityviųjų laikų žodyno, t.y. išvados nuo išraiškos nebuvimo tam tikrai idėjai iki pačios idėjos nebuvimo, yra, bendrai paėmus, pavojingos, kaip ir visi neigiami dedukciniai išvedžiojimai. Tačiau yra kitaip, kai primityviai susiję išraiškos ieškomos visai idėjų klasei. Kai, pvz., žlunga visi bandymai įrodyti, kad tikrieji dievų vardai egzistavo ankstyvaisiais laikais arba kai nėra etimologinio sutarimo tarp dviejų kalbų šventyklos idėjai, tie faktai reikalaus aptarimo nusprendžiant ar tikrai primityviuoju arijų laikotarpiu turėta dievų vardai ir šventyklos.

Tačiau būtų didelė klaida priimti, kad vienintelis būdas, kaip filologija gali pasitarnauti religijos istorijai, yra perkeliant primityvius etimologinius atitikmenis į religijos sritį. Harnack’as (kaip cit.) teisus sakydamas, kad religijos istorija yra atspindėta kalbos istorijoje ir kad tik tas, kuris žino antrąją, gali iššifruoti pirmąją. Faktiškai, visa religinių idėjų formacija gali būti suprasti tik filologijos pagalba. Iš kur atsiranda atskirų arijų rasių dievų vardai, jei, kaip ką tik matėme, jų negalima surasti primityviosios kalbos žodyne? Kokia religinė mintis iškėlė juos kiekvienu atskiru atveju; ir kaip tai padarius, jų pagrindinė idėja vystėsi gilyn ir platyn? Tačiau netgi jei būtina, deja, priimti, kad mūsų žinios šioje srityje vis dar ribotos, tas faktas, kad dabar mes nieko nežinome, kaip buvo iš tikro, kad etimologinis daugelio, jei ne didžiosios dalies, arijų dievų išaiškinimas (indų Varuna [2] ir Mitra, graikų Ares ir Poseidon, romėnų Mars ir Liber, teutonų Tanfana ir Nerthus, lietuvių Occopirmus ir Autrimpus, ir t.t.).

Roman Mars, Louvre Mithras slaying the Bull of Heaven.

Tokiame kontekste H. Usener’io „Gotternamen, Versuck einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung“ (Bona, 1896), knyga, kuri tam tikra apimtimi sudaro šio straipsnio pagrindą, rodo tam tikrą pažangą, nors rašantysis tą pažangą supranta daugiau fundamentaliojoje veikalo idėjoje, o ne detalėse, kurios neretai yra lingvistiškai silpnos. Be to, ko labiausiai pasigendame arijų archeologijos sferoje, kaip ir kitose, yra lingvistinės medžiagos rinkinys. Ką turime surinkta patikrinta iki mūsų, tai aukojimo ir maldų terminiją, iš šventikų ir šventyklų, apie kerus ir kreipinius į orakulus, teisės ir moralės idėjas – iš visų arijų kalbų; įvairūs vystymosi laikotarpiai prasiveržia savaime ir kiekvienas naujas etimologinis aiškinimas skatina naujus atradimus religijos istorijos srityje.

Mes tiek ilgai buvome įpratę prie aiškinimo išraiškų, kurios arba priklauso bendram prieš- istoriniam žodynui arba yra autochtoninės atskirose kalbose. Dabar mes turime naudotis kitu svarbiu šaltiniu, siekdami suprasti religijos istoriją. Tai svetimas žodis arba skolinys. Taip gr. Kadaos paimtas iš hebr. qedem, „Rytai“; lot. Apollo ir Proserpina iš gr. Apollon ir Persenone, ir rus. bog, „Dievas“, iš Avestos baga rodo kryptį kuria naujos religinės mintys ir įtaka atėjo pas arijų rases.

Dabar, net jei tikslas, filologijos duotas religijos istorijai, yra didelis ir daugiabriaunis, vis tik yra didelis suklydimas manyti, kaip buvo daroma anksčiau, kad primityvių arijų religija,kaip ir jų kultūra bendrai, galėtų būti paprastai išvesta iš etimologinių palyginimų. Tiesa ta, kad prieš tai minėta lygtis, sanskr. deva = lot. deus, mums aiškiai parodo, kad net pirmykščiais laikais buvo dieviškųjų būtybių; tačiau negalime tikėtis iš filologijos jokios informacijos dėl šio termino vidinės prasmės, arba svarbos ir sferos. Šiame, kaip ir visuose kituose klausimuose, dalykų palyginimas ir dalykų tyrimas privalo lydėti žodžių palyginimą.

Tai pirmiausia nuveda mus į Priešistorę arba Priešistorinę archeologiją, mokslą, kuris, bendrai imant, nemažai remiasi priešistorinio žmogaus tam tikromis religinėmis koncepcijomis ir papročiais. Taipogi turime būti dėkingi už daugelį priešistorinių reliktų, kaip gerai žinoma, senovėje plačiai paplitusiai mirusiųjų garbinimo praktikai; kaip ir klausimai, kaip ir kur mirusieji buvo laidojami, kas buvo dedama greta jų, kaip kad maistas ir gėrimai, kokie ginklai ir dirbiniai buvo dedami į kapą ar ant laidojimo laužo, ir kodėl kūnas buvo laidotas ta ar kita padėtimi, pasuktas į tą ar kitą pusę, yra natūraliai ir glaudžiausiai susiję su religijos istorijos problemomis.

Greek sacrifice c. 500 BCE, Louvre A collection of Roman Luck Phalli which were ubiquitous in their cities and homes.

Tačiau kitokio tipo atradimai – tokių, kaip aukojimo akmenys, stabai, amuletai, bronziniai puodai, bronziniai vežimai, be abejonių tarnavo religiniam tikslui (vienas Arijų religija: Dievai neseniai, 1902, buvo rastas netoli Trundholmo, žr. S. Muller. „Urgeschichte Europas“, Strasbūras, 1904, p.116), ir daugelis kitų – turinčių didelę vertę religijos istorijai, net jei pradžioje jie mums kėlė daugiau problemų, nei buvo galima išspręsti.

Tačiau pagrindinis uždavinys šioje tyrinėjimų srityje visada privalo būti religijų, istoriškai priskiriamų įvairioms arijų rasėms, palyginimas ir bandymas išrinkti iš jų heterogeninių reiškinių krūvos to, kas bendra ir pirmapradiška. Ir negali būti abejonės dėl kelio, kad prieš tai pabrėžiama analogija tarp arijų kultūros bendrai ir arijų religijos atskiru atveju yra teisinga.

Bus parodytas didelis V. Hehn’o nuopelnas, ypač jo knygoje „Kulturpflanzen und Haustiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Europa“ (red. O. Schrader, Berlynas, 1902), kad civilizacijos sąlygos pirmykščių arijų laikų išsilaikė, neretai su dideliu atsidavimu, tarp Šiaur. Europos rasių, atskiru atveju lietuvių ir slavų, kur jie neretai pasireiškia dar ir šiomis dienomis. Iš tų rasių tyrinėjimų aukščiausios gyvenimo formos, kaip jos atrodo pas senovės indus, graikus ir romėnus, buvo pirmąkart pilnai suprastos. Nieko daugiau nereikėjo, o tik perkelti tą paprastą mintį į religijos istoriją. Dažnai tokiu pat būdu žmonės, kaip W. R. Smith’as („Semitų religija“, 1894, [vok. vert. 1899, Freinburgas]) ir S. I. Curtiss’as („Primityvioji semitų religija šiandien“, 1894 [vok. vert. 1904, Leipcigas]) neseniai pabandė išvesti seniausiąsias semitų religijos sąlygas; ne tiek daug iš senovės babiloniečių, finikiečių ir hebrajų, kiek jų šiuolaikinių liekanų, ypač tarp arabų genčių. Panašiai ir mūsų uždavinys yra pažvelgti į aukščiausias indų, graikų ir romėnų religijos formas iš Šiaur. Europos pagonybės žemiausių pakopų požiūrio taško, ir vėl surasti antrąją pirmajame. Nelaimei, šį metodinį planą lengviau išsakyti nei padaryti. To priežastis tame, kad žinios apie Šiaur. Europos religiją, daugeliu atvejų, tebėra miglotos ir nepilnos; nes – ir tai labiau liečia teutonus – negalima abejoti, kad J. Grimm’o veikalas („Deutsche Mythologie“, 1875-78), nors vertas dėmesio iki šiol, kenčia nuo dviejų trūkumų, kurie nebuvo pašalinti net ir tolimesnių tyrinėjimų metu. Pirmasis jų, kad religinė-istorinė informacija apie žemyno teutonus pernelyg persisunkusi tuo, ką žinome apie skandinavų mitologija, kuri reikalauja kritinio įvertinimo. Antrasis tame, kad pilna senojo teutonų tikėjimo rekonstrukcija Grimm’o ir jo pasekėjų rankose perimta tos pačios jo turinio pervertinimo dvasios kaip ir pas Tacitą jo „Germania“. Mūsų žinios apie slavų pagonybę dar mažiau tikros. G. Krek’o „Enleit. in die slav. Literaturgeschichte“ [1887, Grazas] randame, vienok, faktinį palyginamąjį senosios slavų religijos pristatymą [pp. 377-439]; tačiau kandi A. Bruckner’io kritika („Archiv fur slav. Philol. „, xiv, 161 ff) parodė, kokios reikia atidos šaltiniams, kuriuose pernelyg gausu neįtikėtinų nesusipratimų ir klaidingų korektūrų (jų pavyzdžiai „Archiv“, iv, 423 arba xiv, 184), kol iš jų galime išgauti tikrojo aukso grūdą. Atskiru atveju, mes nieko nežinome apie pagrindinių slavų dievų vardus, nes netgi sutarimas dėl Zuarasisi (laiduotas Thietmar’o, vi, 7) su rusų Svarog nieko užtikrintai neįrodo (žr. Jaglė, „Archiv“, iv, 412 ff). Galbūt, tai paprasčiausiai todėl, kad iki šiol iš viso nebuvo slavų dievų vardų. Jei istorinė informacija apie slavų pagonybę yra abejotinos prigimties, mums tam tikru laipsniu tai kompensuoja tai, kad slavų dirvoje daugelis pagoniškų elgesio normų ir papročių, netgi po išoriniu krikščionybės blizgesiu, stipriai jaučiamos net ir dabar. Turime puikių duomenų apie tai; ir tikimės, ypač mirusiųjų kulto atžvilgiu, iš jų gauti naujos ir vertingos informacijos.

Piešinys iš vedy.sk

Piešinys iš vedy.sk

Taip pat, laimei, mes turime daug informacijos apie primityviąją broliškųjų slavams Baltijos rasių pagonybę: prūsų, lietuvių ir latvių. Tarp tų tautų, nuo pat pradžių vienodai nutolusių tiek nuo romėnų, tiek nuo Bizantijos kultūrų įtakos, specifinė primityvi religinė sistema išliko iki 15 ir 16 a. ir netgi vėliau; tad matome Liuterio pasekėjų, kaip kad Jan’o Malecki’o (Meletius, Menecius) apie 1550 m. ar Mattheus Praetorus (gim. apie 1635), galimybę smulkiai aprašyti jų bendruomenėse tebesančią pagonybę. F. Solrasen’as Usener’io „Gotternamen“ (p. 79 ff) išvardijo ir trumpai paaiškino tuos prūsų-lietuvių religijos šaltinius. Prie kai kurių iš jų grįšime šiame straipsnyje. Vienok, bendrai imant, Galime išsakyti viltį, kad lietuvių religija pasitarnaus arijų religijos tyrinėjimams taip, kaip arabų religija pasitarnavo semitų religijos tyrinėjimams.

…………………

PAAIŠKINIMAI

1) Maksas Miuleris (Friedrich Max Muller, 1823) – vokiečių filologas ir orientalistas, vienas indologijos ir lyginamosios religijotyros pradininkų. Vertė tekstus iš įvairių Azijos kalbų, buvo rinkinio „Šventosios Rytų knygos“ redaktorius.

1846 m. išvyko į Angliją rinkti sanskrito tekstų. 1854-1876 m. buvo Oksfordo un-to lyginamosios filologijos profesorius. 1876 m. atsisakė pedagoginio darbo ir ėmėsi mokslinių tyrimų. JTuo metu buvo suformuluota indoeuropiečių kalbų šeimos teorija. Sanskritas tuo metu laikytas seniausia šios šeimos kalba, o Vedų kultūra buvo klasikinės kultūros protėvė. Be to, Mülleris manė, jog studijuojant ankstyvuosius Vedų tekstus, galima rasti pagoniškųjų Europos religijų vystymosi paaiškinimą.
Varuna (Varūna) (skr. वरुण = váruṇa, „užveriantis“) – hinduizmo mitologijoje dievas, susijęs su kosminiais vandenimis, tiesos ir teisingumo saugotojas. Jis arijų aukščiausias ir nepermaldaujamas dievas. Savo funkcijomis panašus į baltų mitologijos Dievą. Jis yra pagrindinis aditjas, vedų panteone svarbiausias dievas šalia Indros[2]

Varūna yra pamėgtas arijų tvarkos ir teisingumo dangaus dievas (kaip ir Ouranas – matyt abu vardai kilę iš tos pačios šaknies), kuris, kaip adičių vadovas, tvarko Saulės reikalus. Jis yra dualus dievas, vadinamas Mitra-Varūna – pirmasis tvarkėsi dieną, o antrasis naktį, tačiau palaipsniui vardai tapo sinonimais. Varūna tapo „Darbų prižiūrėtoju“, baudžiantis tuos, kurie pažeidžia Kosminę tvarką.

Varūną šlovinančios giesmės yra vienos gražiausių pasaulyje. Todėl kažkiek keista, kad jo garbinimas taip smarkiai sumažėjo. Daugelis indų dabar jį težino kaip antraeilį dievą, turintį kažkokią valdžią vandenims, o ne kaip didį kosminio mąsto teisėją.

Varuna ant makaros – mitologinės būtybės, laikantis rankose kilpas. Vėlyvoji ikonografija

Vedų himnuose Varūna yra susijęs su Adiči (jo motina), Agniu ir Soma, Manju, Ušase, Indra (yra daug himnų skirtų Varūnai ir Indrai kartu), tačiau mitologinių siužetų yra labai nedaug, jie labai fragmentiški. Be kosmogoninio auksinio gemalo (saulės) pasauliniame vandenyne motyvo, kuris sieja Mitrą su Varūna, „Rigvedoje“ išsamiai aprašytas tik vienas mitologinis siužetas – Varūnos santykių su Vasištha istorija (VII 86- 89): išminčius ir dainininkas Vasištha, kadaise buvęs Varūnos numylėtiniu (Varūna parodė jam dienos ir nakties kaitą, pasiėmė jį į savo laivą, padarė išminčiumi ir t. t.), kartą supykdė rūstųjį dievą (priežastis yra neaiški), ir buvo užtrauktas nemalonės; Vasištha meldžia Varūną išlaisvinti jį nuo bausmės, bet Varūna užsiundo jam mirtiną ligą – vandenligę.

Varūna yra ir lietuvių mitologijoje. Jūroje gyvenusi Mėnulio permainų deivė Varūna, (Graudulė?) Bangpūčio motina. Indų Varūna turi panašių bruožų į baltų bei slavų tautosakoje užfiksuotą „sielų piemens – žuvies“ vaizdinį. Jo vardas gali būti siejamas su „varantis“ (judinantis).

Versta iš „Encyclopedia of Religion and Ethics“, 1908, spauda.lt

Laukite tęsinio

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.