0

Arijų religija. 3 dalis

lapkričio 25, 2014 Arijai, Baltų pasaulėžiūra, Istorija

Dievo idėja.
Jei imamės tirti ir tvarkyti, prieš tai apibūdintu metodu, senųjų arijų religinių idėjų ir papročių sankaupą, koks begali būti geresnis pradinis taškas, nei koncepcijos, su kuria susijusios visos būsimos pastangos, evoliucija – Dievo koncepcija. Turėtumėm tris žodžius – gr. teos (Teos), lot. deus ir bendrą teutonų O.H.G. got – paimti šios išankstinės analizės atsparos tašku.
Ilgą laiką graikiškas žodis buvo klaidingai siejamas su lot. deus. Dabar šią teoriją galime laikyti galutinai užmestą. Iš kitos pusės, visi vėlyvesni etimologai sutaria*), kad gr. teos (Teos) kilęs iš Feros (Feros) (cf. Terofagos – „pasakyta Dievo“) ir priklauso tokiai žodžių grupei: liet. dwesiu, dwėsti – „kvėpuoti“, dwasė – „kvėpavimas“, „dvasia“, dūsos – „rūkas“ (garai); sen. slavų duchu – „kvėpavimas“, „dvasia“, duša – „siela“; M.H.G. getwas – „šmėkla“; sen. galų dusii – „nakties košmaras“ (cf. Augustine. De Civ. Dei, xv. 23: ‘Quosdam daemones, quos Dusios Galli nuncupant, hanc assidue immunditiam et tentare et efficere plures talesque asseverant'; Isid. Or. 8, 11, 103: ‘Saepe improbi existunt etiam mulieribus, et earum peragunt concubitum, wuos daemones Galii dusios nuncupant quia assidue hanc peragunt immunditiam’), lot. Feralia (*dhvesalia) – „mirusiųjų pagerbimo šventė“ (ir tikėtina feriae*dhvesia ir festus). Kaip gr. teos (Teos) išvystymą gavome „kvėpavimą“, „sielą“, „mirusiojo dvasią“, „dievą“.

[ *) Bochtel’is formuluoja tam išimtį, Bezzenberger’io Beitrage 217 ff {N.B. žaigždutė prieš žodį (kaip toliau) žymi, kad forma neegzistuoja, bet yra išvesta} ]
Kita žodžių grupė yra analogiško panašumo. Jordanis (13 sk.) pastebi apie gotus: ‘Jam proceres suos,quorum quasi fortuna vincebant, non puros homines sed semidoes, id est, anses vocaverunt’. Ten panaudotas žodis ansis žymi protėvių sielas garbintas kaip dievai, iš vienos pusės, iškyla iki aukščiausiojo senovės normanų dievo Asen’o (sen norm. asisr), o iš kitos pusės tebeegzistuoja anglosaksų kalboje (ese) žemesniųjų dvasinių būtybių, elfų, prasme: esa gescot yra kaip ylfa gescot = N.H.G. Hexenschus, liet. liet raganos strėlė, t.y. . Nėra neįmanoma, kad čia, toliau, yra ryšis tarp to žodžio ir sanskr. asu – „žmonių ir gyvūnų gyvybės kvėpavimas“, anima (cf., fonetiniame sąryšyje, sanskr. asi – lot. ensis – kardas) ir taipogi su sanskr. asura, Avestos ahura (Ahuru- mazda) = „dievas“, „viešpats“.

Ahuramazda: "išmintingas valdovas",senovės iraniečių  vyriausiasis dievas , kurio kultas buvo dauginamas legendinio pranašo Zaratustros. Achaemenians taip pat garbino Ahuramazda, nors neaišku, ar jie buvo zoroastriečių.

Ahuramazda: „išmintingas valdovas“,senovės iraniečių vyriausiasis dievas , kurio kultas buvo dauginamas legendinio pranašo Zaratustros.

Juos paaiškinantys faktai yra kituose susijusiuose reiškiniuose. Kaip ir kitose rasėse, siela arijų kalbose pateikiama kaip kvėpavimas, vėjas, garai ar dūmai. Primityvus arijų išsireiškimas šiuo klausimu išliko formulėje sanskr. Atman = O.H.G. atum – „kvėpavimas“, „siela“ (iran. athach – „kvėpavimas“); tuo tarpu artimai susijusi formulė sanskr. Manas = gr. menos (Menos) – (žr. taip pat lot. Minerva*Menesova) atrodo, kad reiškia ne tiek fizinį sielos substratą, kiek jos dvasinę galią (žr. gr. memona (Memona), – „stengiuosi“). Atrodo, kad žmogaus širdis laikyta kaip tikroji sielos buveinė, faktas, kuris, kaip atrodo, seka, pirma, iš gr. kires (Kires), primityvios dvasinės būtybės (žr. toliau, p.27, 52) ir jų tapatumas su kir (Kir) – „širdis“, ir, antra, iš aplinkybės, kad indų manas taip pat turi savo vietą širdyje būdamas nykščio dydžio (žr. Olderberg. Die Religion des veda, p. 526). Širdis taipogi laikoma daugybės dvasinių funkcijų ir emocijų pradiniu tašku: lot. vecors – „išprotėjęs“, recordari – „prisiminti“; sen. slavų srūditi sę – „būti supykusiu“; bulg. srūčeliv – „drąsus“ (lot. cor, sen. slavų srūdice – „širdis“) ir t.t. Iš atskirų kalbų galime papildomai paminėti: lot. animus – „siela“, anima – „kvėpavimas“; gr. dnemos (Dnemos) – „vėjas“ (sanskr. dniti – „jis kvėpuoja“); gr. fuchi (Fuxi), fuchju (Fuxw) – „kvėpuoti“; gr. tumos (Tumos) („Iliada“ vii 131 tapatus fuchi (Fuxi)); sanskr. dhuma, lot. fūmus – „dūmai“ ir t.t. Šis kvėpavimas ar dūmai taip pat randasi žmogaus kūne, kurį, vienok, palieka atėjus mirčiai, o taip pat laikinai miegant ir sapnuojant, taigi leidžiant nepriklausomą egzistavimą. Iš dvasinių būtybių, atsiradusių tokiu būdu, yra daugybė dvasių, kurių dalis laikomos kenkiančiomis, o dalis palankiomis, ir kurių įvardijimui arijų kalbose yra daugybė išraiškų.

Kai kurie jų: sanskr.druh, Avesta druj = sen. norm. draugr, sen. saksonų gidrog, O.H.G. gitroc (taip pat žr. A. S. dredg – „vikšro išnara“ ir galbūt old.norm. dvergr, M.H.G. twere – „“) – „goblinas“, „vaiduoklis“: sanskr. druh – „sužeisti“; sanskr. rbhu, Vedų įvardijimas trims protingesnėm elfiškom būtybėms (Kuhn Ztechr, iv, 102 ff) = sen. norm. dlfr, A. S. aelf, M.H.G. elp – „fėja“, „šmėkla“, „demonas“, „nakties košmaras“ (žr. W. Grimm Kleinere Schriften, I, 406 ff, o taip pat Schrader Reallexicon, str. „Zwerge und Riesen“); bendras teutonų mar m.f., sen. norm. mara, A.S. more, mare, O.H.G. mara f – „demonas“ (mare nakties košmaruose) = sen. slavų mara – „ragana“, „demonas“, „goblinas“, iran. mor-[r]igain, galų – „goblinų karalienė“: sen. norm. vair, A.S. woel – „negyvas“ (ypač mūšio lauke) = liet. vėlės – „mirusiųjų šmėklos; šmėklos bendrai; gotų hugs , sen. norm. hugr – „siela“ (mannahugir – „žmonių sielos, pasireiškiančios daugeliu formų“), galbūt = liet. kaukas – „nykštukinė būtybė“, „velniūkštis“ ir t.t.

Šiai būtybių klasei, kuri patraukė mūsų dėmesį, aptariant likimo koncepciją (toliau, p.52), priklauso dvi anksčiau aptartų žodžių sekos, būtent, gr. teos (Teos) ir gotų anses; tačiau šie žodžiai įgauna aukštesnę prasmę mirusiųjų sielų garbinimo įtakoje ir yra susietos su tomis dieviškomis būtybėmis, kurias apibūdina lot. terminas.

Žodis deus, kaip parodėme prieš tai, atitinka sanskr. deva, iran. dia, liet. diewas, sen. norm. tivar ir kartu su jais siekia arijų šaknį *deivo-s, kuri, artimame sąryšyje su arijų *dyeu-s = sanskr. dyaus – „dangus“, gr. Zeus (Zeus) ir lot. Juppiter, ir privalėjo turėti reikšmę „dangiškasis“. Taigi, arijų *dyeu-s, kaip naudojamas ne tik kaip indų dyaus, bet ir gr. Zeus (Zeus) bei lot. Juppiter, pradžioje žymėjo matomą dangų, garbinamą kaip dievą; *deivosišvestas pirmykščiais laikais**)*dyeus, turėjo pradžioje reikšti tik danguje regimas gamtos galias, pvz., saulę, mėnulį, auįrą, perkūną, vėjus ir t.t. Tad juose privalome matyti „dangiškuosius“.

[**) Vėlesnis susidarymas iš sanskr. dyaus, divas = gr. Zeus yra sanskr. divyd = gr. dios (Zeus) – „dangiškai“]

Bendra teutoniškoji šaknis gotų gup, sen. norm. god, A. S. god, O.H.C. got rašančiajam atrodo labai būdingas seniausiosios dieviškumo koncepcijos aktyvus elementas tuose „dangiškuosiuose“. Svarbiausia, kad tai nuveda prie belyčio koncepcijos, prie pirminio ghutom (apie tai žr. Ostholl iš Bezzenberger Beitrage z. Kundc d. idg. Spr., xxiv, 177) kaip parodyta palyginus su sanskr. havati – „jis kviečia“ (huta – „pašauktas“), Avesta zavaiti – „jis užkeikia“, liet. žawėti – „apžavėti“, tikriausiai pradžioje žymėjo „dievišką elementą iššaukiamą, kai apžavi sudievintas reiškinys“. Prie šito grįšime vėliau.

Tačiau gr. teos (Teos) ir lot. deus aptarimas mums sukelia būtinybę mūsų turimą medžiagą padalinti į dvi dalis, kurias galime išskirti kaip mirusiųjų garbinimą ir „dangiškųjų“ garbinimą. Trečiajame skyrelyje aptarsime tai, kad liečiasi tiek su mirusiųjų, tiek „dangiškųjų“ garbinimu, tačiau yra visiškai nepriklausoma, t.y. vyraujančias Likimo idėjas ir jų nagrinėjimo priemones.

Versta iš „Encyclopedia of Religion and Ethics“, 1908, spauda.lt

Laukite tęsinio

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.