0

Arijai: Mirusiųjų garbinimas

lapkričio 28, 2014 Arijai, PASAULĖŽIŪRA

1. Kūno palaidojimas ir sudeginimas

Faktas, kad visose arijų užimtose žemėse buvo dvi besivaržančios mirusiųjų laidojimo formos, verčia mus kelti klausimą. Kurią jų laikysime senesne? Jei pirmiausia atsakymo ieškosime Azijoje, aptiksime, kad kremacija gali būti laikoma indų pagrindine laidojimo priemone dar Vedų laikais kuri vienintelė minima ritualiniuose tekstuose; Tačiau greta jos yra požymių apie nesudeginto lavono palaidojimą žemėje. Taip „Rigvedoje“ (X 15.14) pamaldūs protėviai, linksmai gyvenę danguje, skirstėsi į ‘tuos, kurie buvo sudeginami ugnimi, ir tuos, kurie nebuvo sudeginami'; ir taip pat Atharvavedoje (XVIII 1.34) tarp ‘tėvų“, kuruos Agni turi paimti, išskiriami pakasti ir sudeginti kūnai. Žvilgsnis į iranėnų brolišką indams rasę rodo mums dar ankstyvesnius tokių dalykų pėdsakus. Tarp skitų karalių, kurie etnografiškai atrodo perteikiantys dalį pirmykštės iranėnų rasės, pasilikusios ar patraukusios į vakarus, ir likusių primityvesnėse kultūrinėse sąlygose, Herodotas (IV 71f), gana smulkiai aprašantis jų laidotuves, kūnų laidojimą laiko vienintele forma; ir senovės Persijos karalių kūnai taipogi palaidoti nesudeginti, kaip rodo jų kapai. Herodotas (I 140) tą patį tvirtina apie visus persus, papildomai pateikdamas apsaugantį kūno užvaškavimą.

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokštas. Foto R. Balkutės

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokštas. Foto R. Balkutės

Kai, iš vienos pusės, „Avestos“ įrodoma, kad kremacija buvo ir tarp zoroastrizmo nebesilaikančių genčių arba kai Zaratustros pasekėjai, kaip ir persų magai, prieš laidodami mirusiuosius, prieš tai duodavo juos sudraskyti šunims, paukščiams ar plėšriems žvėrims, privalome neabejodami aptikti svetimų papročių įsiskverbimą; paminėtieji atrodo esą kilę Baluchistano Oreitre laukinėse kalnų gentyse (žr. Diodoras Sicilietis. xvii.105)

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokšto link. Foto R. Balkutės

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokšto link. Foto R. Balkutės

Su panašiomis sąlygomis susidurta ir tarp Europos arijų, ypač graikų. Mikėnų laikotarpio kapuose, bičių aviliuose ir iškirstuose kapuose nedeginti mirusieji laidoti pusiau mumifikuoti (žr. Tsountas- Manatt. Mikenų amžius, sk. v-vi). Ir net jei, šių atradimų šviesoje, turime pripažinti galimybę buvus negraikišką populiaciją Mikėnų Graikijoje, atvejis yra visiškai skirtingas dėl didžiųjų Atėnų kapinių, atidarytų apžiūrėjimui miesto N.W. nuo 1891 m. (žr. A. Bruckner. E. Pernice. Ein attischer Friedhof// Mitteil. d. kais. deutschen archeaeol. Instituts, Athen. Abt. xviii). Tarp devyniolikos „dipylon-kapų“ (geometrinio laikotarpio kapų)  toje laidojimo vietoje tik viename yra urna su sudegintais kaulais „ir tai dera su vietiniais graikų senovės tyrinėtojais, kurie tvirtina nematę …. su sudegintu kūnu“. Tad, kai palaidojimas ir sudeginimas susiduria Graikijos istorijoje, be abejonių pirmasis paprotys turi būti laikomas primityvesniu, ir kas Homero pasaulis su jo kūnų deginimo praktika perteikia inovaciją priešingą pirminiams graikų papročiams palaidoti, kad išliko tėvynėje.

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokšto viduje. Foto R. Balkutės

Irano ugnies garbintojų religijos mirties bokšto viduje. Foto R. Balkutės

Sąlygos Romoje iš tikrųjų atitinka graikų. Anot Plinijaus, Romoje palaidojimas taipogi buvo iki kremacijos (žr. Hist. Nat. vii.187):

‘Ipsum cremare apud Romanos non tuit veteris instituti; terra condebantur … et tamen multae familim priscos servavere titus, sicut in Cornelia nemo ante Sullam dictatorem traditur crematus’

Senas karališkas potvarkis, siejamas su vadinamuoju „Cezario pjūviu“ (žr. M. Voigt. Uber die leges regiae// ASG, vii: ‘negat lex regia mulierem, quae praegnans mortua sit, humari, antequem partus ei excidatur’), atrodo liečia tik palaidojimą, o Dvylikos lentelių jurisdikcija jau sankcionuoja abu mirusiųjų laidojimo būdus.

Žr. Tab. x. (ed. Schoeil). 1: ‘hominem mortuum in urbe ne sepelito neve urito‘; 8,9 ‘neve sorum addito cul auro dentes iuncti escunt, aut im cum filo sepeliet uretoe, se fraude esto’.

Kasinėjimai taip pat rodo, senojoje lotynų žemėje buvo palaidojama. Giliausias laidojimo sluoksnis netoli Porta Esquilina turi akmenyje iškirstus laidojimo kambarius su nesudegintais kūnais; tuo tarpu kitame šių kapinių sluoksnyje, kaip ir Alba Longa nekropolyje ir naujausiuose profesoriaus Boni Romos forumo kasinėjimuose, šviesą išvydo urnos su pelenais, parodančios, be abejonių, senesnį kremacijos paplitimą Romoje, nei buvo galima tikėtis iš cituotų istorinių šaltinių. Turime remtis vien kasinėjimais šiaurinėje Italijos dalyje. Čia, žinomose laidojimo vietose, priklausančioms ankstyvajam geležies amžiui, Bolonijoje, Vilarova ir Marzobotto, kūnai laidoti kapuose ir deginti beveik tuo pačiu laikmečiu ir guli greta. Antroji klasė Montelijaus (Montelius . La Civilizatio primitive en Italie depuis l;introduction des mitauz Stokholmas, 1895) priskirta umbriams, t.t. artimiems lotynų giminaičiams, o pirmieji ne arijams priklaususiems etruskams. Tačiau rašančiojo stebėjimai vietoje ir Bolonijos muziejuje neįtikino jo apie tokio etnografinio išskyrimo galimybę.

Kai pažvelgiame į Rytus ir Šiaurę nuo mūsų teritorijos, randame abu mirusiųjų laidojimo būdus, Herodoto paminėtus pas trakiečius (v.8). Tas pats yra pas pagonis prūsus ir lietuvius, apie kuriuos sutartis su Teutonų ordinu 1249 m (žr. Dreger. Cod. Pameran. diplom, No 191) pateikia: ‘promiserunt quod ipsi et heredes eorum in mortuis comburendis vel subterrandis … vel etiam in aliis quibuscunone ritus gentilium de oetero non servabunt’. Išplėtotus minėtų tautų mirusiųjų laidojimo aprašymus mums pateikia skirtingi šaltiniai, tokie kaip Petras Dusburgietis ar kanauninkas Strijkovskis; tuo tarpu kiti, kaip dvasininkas Jan Malecki (Meletius, Menecius), kuriuo dažnai remsimės, savo pasakojimus apie prūsų laidojimo apeigas pradeda nuo palaidojimo, kaip savaime akivaizdžios institucijos. Senesnė informacija apie slavų rases kažkiek vientisesnė ir pirmenybė tenka kremacijai.

Boniface (Jafle, Monumenta Moguntina, p.172) patikinta buvus tarp Winedi, Thietmar‘o iš Merseburg‘o (Chron. viii, 2) tarp lenkų ir arabų Ibn Dustah, Ibn Fosslan, Mas‘udi ir t.t. tarp Rytų ir Dunojaus slavų. Tačiau greta šito, vienok, Ibn Dustah mini paprotį, pagal kurį, mirus kilmingam asmeniui, jam kapas darytas didelio namo formos, kuriame jis buvo paguldomas nesudegintas. Bet, kadangi šio papročio besilaikantieji aiškiai įvardijami kaip Rhos (rusai), ne slavai, natūralu teigti kad, suprantant Rhos kaip Rusijos užkariautojus normanus, tai skandinaviškas paprotys; skaitėme apie įspūdingus kambarius Norvegijoje, priskiriamus vėlyvajam Geležies amžiui – kambarius iš medžio, kuriuose kai kurie kūnai gulėjo ant pagalvių, o kiti sėdėjo ant kėdžių (žr. O. Montelius. Die Kultur Schwedons*, p. 193). Tai taip pat galima laikyti svetimu papročiu, kai pagal Ibn Fosslan pasakojimą apie rusų pirklio liudijimą (žr. toliau, p. 30) kūnas buvo įkeliamas į laivą ir kartu su juo sudeginamas, visai taip pat kaip priimta Šiaurės Skandinavijoje. Iš kitos pusės, buvimas vienu metu kelių laidojimo papročių senosiose slavų rasėse – kremacijos tarp radimičių, severjanų ir krivičių, laidojimo tarp polianų ir drevlianų – gali būti paimta iš senosios rusų Nestoro „Kronikos“; ir atrodo, kad ateidama krikščionybė atrado abu mirusiųjų laidojimo būdus taikomus beveik vienodai dažnai (žr. Kotijarevskij. On teh Burial Customs of the Pagal Slavs// Trans. Of the St. Peterburg Acad. [Russ.] xlix, p. 240 ff).

Versta iš „Encyclopedia of Religion and Ethics“, 1908, spauda.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.