Baltų žinyčios vartai

3

Runų kalendorius Lietuvoje

viršaitis gruodžio 30, 2010 Astronomija, Rašmenys

Vilniaus istorijos ir etnografijos (dabar Nacionalinio muziejaus) stenduose galima pastebėti nedidelę dešimties medinių lapų knygelę, dailiai aštriu įnagiu išraižytais ženklais. Kiekvieno lapo viršuje ir apačioje yra yra po dvi eilutes runų rašmenų, o viduryje išraižyti simboliai, primanantys piktogramas.
Dvi eilutės yra įrėmintos lygiagretėmis tiesėmis, pažymint, kad jos čia pagrindinės. Ženklai kartojasi kas septyni, tad nesunku atspėti jog matome runų kalendorių. Knygelės pabaigoje pažymėta data: 1638 metų balandžio mėnuo.

Panašių runų kalendorių rasta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje.

Skandinavų runų kalendoriai

Vilniaus muziejuje saugomi kalendoriai veikiausiai yra 1857 m. pagamintos kopijos, o originalai esą Kijevo universiteto bibliotekoje, kur buvo perduoti kai kurie Vilniaus universiteto rinkiniai, 1832 metais jį uždarius.Versdami lapą po lapo čia rasime 365 įrėmintus ženklus, pasikartojančius kas septyni, paimtus iš naujojo daniškojo runų raidyno pradžios (tik du rašmenys truputį pakeisti). Tai dienų skaičius metuose. Fonetinė ženklų prasmė čia nėra svarbi: kalendorius yra amžinas ir tinka bet kuriems metams.

Vilniaus Nacionalinio muziejaus rinkiniai.Foto L.Balsys

Medinė runų kalendorinė knygelė, Foto L.Balsys

Taigi, runa įrėmintoje eilutėje reiškia kurią nors metų dieną. Skirstymo mėnesiais čia nėra – tai, beje, daugelio senųjų kalendorių ypatybė. Stebėtis nereikia, nes dar visai neseniai kaime laiką buvo įprasta skaičiuoti tarpais nuo vienų švenčių iki kitų arba pagal svarbesnių žemės ūkio darbų trukmę. Todėl itin reikšminga yra vidurinioji lapo dalis, nes ten simboliškai pažymėtos ypatingesnės dienos.

Jų tiek gausu, kad beveik kas trečia ar ketvirta diena kuo nors išskirtinė. Piktogramoms dažnai panaudota krikščioniškoji šventųjų atributika. Pavyzdžiui, Petro ir Povilo dieną žymi raktas ir popieriaus tiara, arkangelo Mykolo dieną – svarstyklės ir trimitas, Klemenso dieną – inkaras. Kai kurie simboliai yra bendri visiems runų kalendoriams. Štai kirvis žymi Šiaurėje populiarias Zigfrido (II. 15) ir Olafo (VII.28) vardines. Atmetus plačiai žinomas vardų dienas lieka nemažai įdomių simbolių, kuriuos galima tapatinti su fenologinių gamtos reiškinių datomis, žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga. Šiuose ženkluose slypi tradicinio liaudiško kalendoriaus bruožai, o juos iššifravus gal pavyktų įminti svarbiausią mįslę, kuri nuolatos iškyla nagrinėjant šiuos muziejaus eksponatus: kokia jų kilmė, kada ir kas juos pagamino?

Nacionaliniame Lietuvos muziejuje kalendorinė runų lazda.Foto L.Balsys

Krikščionybė stengėsi senąsias liaudies kalendorines šventes, dažniausiai paremtas Saulės judėjimo astronominiais ir gamtos sezoniniais ciklais priderinti prie bažnytinių švenčių. Štai Vasaros saulėgrįžos diena (Kupolių, Rasos šventė) tapo Joninėmis. Tačiau tauta išsaugojo senovinius papročius ir apeigas, skirtas šiai dienai. Mūsų kalendoriuje ilgiausioji metų diena pažymėta augalu ar žiedu – Saulės simboliu. Juk tai šienapjūtės pradžia, o gal ir pagoniškos dievybės, globojančios vegetaciją, šventė. Su šia diena susijęs ir lietuviškas Oriono žvaigždyno pavadinimas – Šienpjoviai; kažkada Vasaros saulėgrįžos metu jis suspindėdavo viršum horizonto.

Sukrikščioninto kalendoriaus datose galime įžvelgti ir tradicinį senovinį kalendorių.
Vasario 24 d. pažymėta žuvele, kovo 21 d. – arklu, balandžio 14 d. – sprogstančiais pumpurais pasidabinusia šakele, šio mėnesio 25 d. žymi jautis (ganiavos pradžia) arba gegutė, gegužės 18 d. – iškilusios varpos, liepos 18 d. – dalgelė, liepos 15 d. – dviguba varpa, spalio 14 d. – eglutė, lapkričio 11d. – gaidys arba žąsis, gruodžio 13 d. – „diedas“ degančioms balanoms laikyti. Įdomu, kad šie simboliai labai seni. Kai kurių užuomazgas randame kartu su kalendoriniais ženklais ant molinių puodų senosios slavų genties polianų archeologinėje II-IV a. kultūroje. Panašių dalykų yra ir estiškuose kalendoriuose. Štai vasario 24 d. Ezelio salos kalendoriuje komentuojama kaip žūklės pradžios diena, balandžio 18 d. – augalų vegetacijos pradžios metas ir pan. Tokios artimos datos liudija, kad šiais kalendoriais buvo naudojamasi panašiose platumose, toje pačioje klimato juostoje.

Viršum įrėmintosios savaitės dienų eilutės eina kiek kitokia runų greta. Joje kartojasi 19 ženklų. Su savaitės dienų runomis pastarosios sutampa kas 1-3 dienos. Naujojo raidyno tam tikslui nepakako, todėl čia pridėta keletas kitokių rašmenų. Kas 19 metų kartojasi Saulės ir Mėnulio reiškiniai, pvz., jaunatimi prasideda metai (šis ciklas astronomų vadinamas Antikos graikų mokslininko Metono vardu arba „auksiniu ciklu“). Taigi runų eilė viršum savaitės dienų žymi Mėnulio fazes. Norint sužinoti, kokiomis mėnesio datomis kokios bus Mėnulio fazės reikia atsiversti priešpaskutinį knygelės puslapį ir atlikti tam tikrus skaičiavimus. Pirmiausia reikia nustatyti einamųjų metų numerį Metono cikle. Sausio 1 diena sutampa su trečiąja lentelės runa. Vadinasi, kalendorius pagamintas trečiaisiais Metono ciklo metais. Tris sudėję su einamaisias metais ir padaliję iš 19, gausime liekaną, kuri rodys metų eilės numerį cikle. Tada priešpaskutinio puslapio lentelėje esančiame Mėnulio fazių skaičiavimo „rakte“ pagal gautą skaičių randame kelrodę runą, žyminčią Mėnulio jaunatį visais tais metais. Ties kuria data kalendoriuje ji pirmą kartą pasirodo, tada ir stebėsime sausio mėnesį pirmąjį jauną Mėnulį.

Medinė runų kalendorinė knygelė (titulinis puslapis), Foto L.Balsys

Knygelės pabaigoje yra dar viena 28 runų lentelė. Kai kurios jų dvigubos, t.y., viena viršum kitos. Saulės ciklas turi 28 metus. Tad nesunku suprasti, kad iš lentelės galima apskaičiuoti, kokios savaitės dienos tenka įvairioms kalendorinėms datoms. Dvigubos runos pritaikytos keliamiesiems metams: iki kovo mėnesio skaičiuojamos pagal aukštesniąją, o toliau – pagal įrėmintąją „rakto“ eilutę. Šių runų eilutės pradžią žymi rutuliukas su tašku viduryje (Saulės simbolis). Skaičiuojama panašiai, kaip nustatant Mėnulio fazes.

Matome, kad runų kalendorių sudarytojais privalėjo turėti daug astronominių žinių, taip pat mokėti apibendrinti ilgametę liaudies darbo ir veiklos patirtį, gamtos stebėjimus. Išraiškingi simboliai kalendorių daro suprantamu ir neraštingiems žmonėms. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl juo taip ilgai naudotasi. Skaičiuodami Mėnulio fazes ir savaitės dienų pavadinimus, padarome labai svarbų atradimą: šie kalendoriais sudaryti pagal Grigaliaus sistemą. Laikoma, kad pastaroji Lietuvos ir Lenkijos valstybėje paplito tik ją įvedus, maždaug nuo 1586 m.

Skandinavų runų lazda

Tarp skandinaviškųjų (kartu su estiškaisiais) ir Vilniaus kalendoriaus esti tam tikrų skirtumų. Šiaurietiškuose kalendoriuose metai dažniausia pradedami skaičiuosi nuo Žiemos saulėgrįžos, o mūsiškiame metai prasideda sausio 1 d., pažymėta linksmybių ragu. Antra, skandinavų kalendoriai daug kuklesni, jų simboliai lakoniškesni, beveik be ornamentikos, o lietuviškame gausu papuošimų, švenčių sužymėta labai daug, simboliuose galima įžvelgti lietuvių liaudies meno motyvų. Pavyzdžiui, kai kurios vardo dienos yra pažymėtos tradicinio lietuviško koplytstulpio siluetu, o moteriškos dienos papuoštos lelijos ar katilėlio žiedu. Aplamai palyginimai rodo, kad Vilniaus kalendorius yra šiaurietiškos tradicijos, sudarytas pagal skandinavų prototipą, bet pamažu pakeistas, pritaikytas prie kito regiono, kitų papročių.

Estų runų kalendorius

Pagal Ona Mažeikienė, Libertas Klimka „Ką byloja mediniai lapai“

BALTAI.LT nuotraukos ir iliustracijos

© 2010 – 2012, viršaitis. All rights reserved.