0

DORA AR DARNA? Ir kaip kas ją supranta. 1 dalis

gruodžio 14, 2014 DORA, PASAULĖŽIŪRA

Sąmoningumas, gyvasis Tikėjimas ir religija pagal Vydūną

Vargu ar gali daug ką paaiškinti, jei Mes kokį nors vieną religinį mokymą laikome teisingu. Labai dažnai toks Tikėjimas yra sąmoningumo išsižadėjimas.

Tokio Tikėjimo, kai jis tik vienas laikomas teisingu, vidinis poveikis yra kenksmingesnis, negu nuodijimasis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ar aistroms. Jis temdo sąmoningumą, kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris slopina vidinį žinojimą.

Tikėjimas turėtų būti tvirtas Sąmonės atsivėrimas Sielai, kreipimasis į Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi Žmogaus esmė.

Tada Žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas jį. Visa Meilė, kurios palaimą Vaikas patiria iš Tėvų, o Žmogus iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau Meilę taip suvokti padeda tai, kas kyla iš Žmogaus Sielos gelmių.

Toks Tikėjimas subrandina tą Gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui bei Sielai, kas smukdo Žmogų. Per tokį Tikėjimą Žmogus tampa tikrai doras, orus, galima sakyti, tikrai pamaldus. Tai gyvasis Tikėjimas, nuolatinis ryšys su didžiąja Būties slaptimi – Dievu.

Vien gyvasis Tikėjimas įgalina tikrąjį pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis Žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija.

pagal Vydūno Knygą „Vydūnas. Žvilgsnis į Gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman“

harmony

Joga Vasišta apie Vienį, dualumą ir darną

Kai širdies lotosas išsiskleidžia, protas funkcionuoja, kai susiskleidžia – protas nustoja veikęs. Kol protas veikia kūne, kūnas gyvena, kai jis nustoja veikęs, kūnas miršta. Proto judėjimas gali sustoti dėl vidinio konflikto tarp nešvaros ir bundančios Sąmonės. Jeigu širdis kupina tik tyrų polinkių, visi konfliktai dingsta, įsivyrauja Darna, o Žmogus išsilaisvina ir ilgai gyvena. Kita vertus, kai protas nustoja funkcionavęs, kūnas miršta, o subtilusis kūnas išsirenka sau kitą kūną, tinkamą paslėptų polinkių įsigyvendinimui. Dėl šių polinkių protas su naujuoju subtiliu kūnu užmezga naujus ryšius, pamiršęs tikrąją tyro suvokimo prigimtį. Kadangi Sąmonė beribė ir visur esanti, protas taip pat keliauja visur. Individuali Sąmonė kūnus atranda ir pameta taip pat, kaip Medžiai atsiaugina naujus lapus ir numeta senuosius. Išmintingi Vyrai nekreipia dėmesio į tokius pokyčius.

Kadangi tik ši visur esanti beribė Sąmonė egzistuoja visada, dualumas yra absurdiškas ir neįmanomas. Vienio sąvoka atsiranda tada, kai yra dvejų sąvoka ir atvirkščiai. Jeigu suvokiame, kad daugialypiškumas kilo iš Sąmonės, tuomet ir pats daugialypiškumas – taip pat Sąmonė! Priežasties ir pasekmės prigimtis ta pati ir nedaloma. Sąmonė, kaip savo pačios objektas, visada lieka Sąmone, pokyčiai – tai tik neprotingas mąstymas. Manyti, kad bangų egzistavimas vandenyno paviršiuje yra Tiesa – tai tvirtinti, kad jo paviršiuje plūduriuoja Vandens kalnai. Kaip bangos gali būti atskiros nuo vandenyno? Tik Sąmonė ir yra „tai“, „šitai“, ir „tai, kas per vidurį“. Ją vadina įvairiais vardais: Brahmanu, Tiesa, Dievu, Šiva, tuštuma, Vieniu ir tikruoju Aš.

To, kas slypi anapus išorinių skvarmų ir Sąmonės būsenos, to, ką slepia sąvoka „tikrasis Aš“, Žodžiais neapibūdinsi. Tai, kas suvokiama, savaime yra nedaloma. Kai ši Sąmonė atveria antrinį regėjimą, ji patiria dualumą. Ji supančiota savo pačios vaizduotės dėl savo pačios neišmanymo. Dėl šios vaizduotės atsiranda materialumas, o gebėjimas patirti objektus patvirtina jų realumą. Po to ego jausmas tampa tikrovišku ir sustiprėja, prisiimdamas ir to, kuris veikia ir to, kuris suvokia patyrimus, vaidmenis. Tokiu būdu tai, kas prasidėjo kaip sutapimas, greitai tampa nustatytu faktu.

Vaiduokliai sukuriami, kai tikima jų egzistavimu. Tikėjimas dualumu ir įvairove juos ir sukuria. Suvokus nedvilypę būtį, dualumas dingsta. Tikėjimas (arba vaizduotė) sutveria įvairovę, o jam dingus, baigiasi ir įvairovė. Apmąstymai, vaizduotė ar prietarai sukelia kančias, o gebėjimas atsisakyti tokio mąstymo kančias išsklaido. Tokių minčių ir prietarų puoselėjimas sukelia sielvartą, kuris baigiasi, kai tokios mintys daugiau nebesisuka. Argi tai sunku? Visos mintys ir prietarai veda į kančias, kai mintys išnyksta, išaušta palaima. Todėl Išminties liepsnose išdžiovink savo prietarų Vandenis ir skendėk Ramybėje. Pasinerk į vienatinę beribę Sąmonę.

Karalius kenčia skurdą tik tol, kol neprisimena esąs Karalius. Prisiminus kančios išsisklaido. Kai nušvinta beribės Sąmonės Saulė, neišmanymo debesys nebegali jos uždengti.

Ištrauka iš Knygos „Joga Vasišta“

Bhagavad Gita apie visuomenės Doros svarbą

Dori Žmonės – pagrindinis visuomenės Gyvenimo Taikos, klestėjimo ir dvasinės pažangos variklis <…> religiniai principai sumanyti taip, kad gyventojų daugumą sudarytų dorieji – kas lemia visų Valstybės ar bendruomenės narių dvasinę pažangą.

Visuomenės Dora priklauso nuo jos moteriškosios dalies skaistumo ir ištikimybės. Vaikai labai lengvai pasiduoda blogai įtakai, lengvai paslysta ir Moterys. Todėl ir Vaikams, ir Moterims reikalinga vyresniųjų Šeimos narių globa. Įtraukus Moterį į plačią religinę veiklą, ji nesvetimaus <…> Neatsakingi Vyrai irgi provokuoja visuomenės palaidumą. Tuo būdu Žmoniją užplūsta netikę Vaikai, keliantys karų bei epidemijų pavojų.

Konfucijus apie Doros paskleidimą Valstybėje

Senovėje, norėdami Dangaus paskliautėje paskleisti spindulingąją Doros malonę, pirmiau įvesdavo Tvarką savoje Valstybėje; norėdami įvesti Tvarką savoje Valstybėje, pirmiau atkurdavo santykius savo Šeimoje; norėdami atkurti santykius savo Šeimoje, pirmiau tobulino savąją esybę; norėdami tobulinti savąją esybę, pirmiau išgrynindavo savąją širdį; norėdami išgryninti savo širdį, pirmiau praskaidrindavo savąsias mintis; norėdami praskaidrinti savąsias mintis, pirmiau siekdavo žinojimo pilnatvės. Žinojimo pilnatvė pasiekiama, matant daiktus tokius, kokie jie yra.

Ukrainian Neo-Paganism

Slavų rodnoverai apie Darnos būvį Taikos ir kovos metu

Darna – tai būsena, į kurią lengviausia įeiti Žmogui, įgavusiam patirties, kuris išgyveno sėkmę Gyvenime ir išmoko valdyti savo aistras. Bet Darna – tai ne tik Ramybė. Darna galima ir įvairiuose aistros pasireiškimuose ir kovoje. Darna yra tuomet, kai visi veiksmai atliekami, būnant ypatingoje Dvasios būsenoje. Darna – Žmogaus ir Gamtos pusiausvyra, kurią Žmogus jaučia gyvendamas ir veikdamas. Ir kiekvienas jo veiksmas jo paties pilnai suvokiamas ne tik asmeniškai, bet ir kai veiksmai atliekami tarsi kartu su visu Pasauliu. Kai jaučiama Pasaulio reakcija į jo veiksmus. Jaučiama ir viso Pasaulio Valia, kviečianti Žmogų pasielgti vienaip ar kitaip bei elgtis visuomet su saiko jausmu. Toje Valioje slypi tiek Protėvių, tiek Žemės, tiek Dievų Valia.

Viso Pasaulio dėmesys, visų pirma, jaučiamas kaip palaikymas, kuris lyg šildo iš vidaus, suteikia jėgų ir ypatingai jaučiamas tuomet, jei Žmogus ryžosi kažkokiam reikalui vienas ar maža grupele. Antra, jis išgyvenamas ir kaip įgimtas saiko jausmas (kuomet peržengiant saiko ribą, vidinis komforto ir teisingumo jausmas pradeda virsti į nerimą). Šio saiko jausmo atstatymas suteikia pasitenkinimą. Darnos būvyje padidėja Žmogaus jėgos ir galimybės. Būnant Darnoje atsiranda ypatingas Pasaulio matymas, kuomet Žmogus tiesiog žiūri į jį ir visas jį išjaučia, pažįsta jį.

Sąvoka Darna sudaro žymią prigimtinės tikybos dalį. Prigimtinės tikybos esmė – ne tik Doros Įstatymo priminimas, bet ir nuolatinis dvasingumo, kviečiančio į kovą už Žmoniją ir Gamtą, Kūrimas. Jos prasmė dar ir ta, kad Žmonės būtų laimingi – įvaldytų Darnos būvį, kuriame galėtų laimingai tęstis jų Gyvenimas, net jeigu jie silpni ir negalingi. Darnos būvio įvaldymo kelią galima įvardinti pagoniškąja askeze.

Jei žvelgti mitologiškai, Darna suprantama kaip Žmogaus sutarimo su Dievais-Gyvybės tvėrėjais būvis. Šie Gyvybės tvėrėjai atnaujina gyvastį Žemėje, o kartu su jais išvien veikiantys griovėjai pašalina tai, kas jau negali pilnavertiškai egzistuoti. Kūrimo prasme, toks reiškinys kaip mirtis nėra blogis, kadangi ji nebūna priešlaikinė ir todėl neiššaukia tos baimės, kuri paprastai susijusi su mirtimi.

Žmogaus, visuomenės ar Gamtos būviui nedarnoje būdingas vidinis išsiskaidymas, Gėrio ir blogio karas. Tokiame būvyje, be Dievų-tvėrėjų ir susitarusių su jais bei veikiančių išvien griovėjų, į veiksmą įsiterpia ir požemių Dievai. Tokiu atveju, mirtis jau gali būti priešlaikinė ir vertintina kaip prievarta, žūtis. Dievų konfliktas veda į Darnos griūtį.

Ar Darna (kada blogieji požemių Dievai negali įsikišti į gyvybinius procesus) įsivyraus ar ne – daugeliu atveju priklauso nuo Žmogaus. Vieną ir tą patį veiksmą galima atlikti esant Darnos ir esant vidinio konflikto būvyje. Didvyris, nukaudamas niekšą, gali tai padaryti būdamas Darnos būsenoje, su Pasaulio pusiausvyros  ir savo buvimo jame prasmės suvokimo jausmu. Tuomet jis susikaupęs ir nebijo dėl savo Gyvybės. Jis jaučia, kad kovos baigtį nulemia ne tik jis ir priešininkas. Šalia jų esti ir kartu kaunasi tos neregimos jėgos, kurias jie abu įsivaizduoja.

Kovotojas gali kautis ir kitaip – kraštutinės neapykantos ir įsitempimo būsenoje, besiorientuojantis tik į savigyną. Tuomet viso Pasaulio egzistavimas jam atrodo nesvarbus, jo kaip ir išvis nėra. Tokiu atveju, kovotojas kovos yra išstumtas iš Darnos būvio ir turi pasikliauti tik savomis jėgomis – Dievai gali ir nepadėti jam.

Vienu metu kautis mirtiname mūšyje ir būti Darnos būvyje – tai aukščiausia, ką gali karys ar kultinis visų Tautų karys-Didvyris. Panašu, kad visur tai buvo idealas, į kurį lygiuodavosi. Todėl senovės kariai tradicinėse pratybose puoselėdavo savo kovos būsenos Grožį ir Dvasios nusiteikimą, o į mūšį eidavo su Daina ir mirdavo su šypsena. Rusų pasakų Didvyriai, nugalėdami pabaisas, visuomet atmena savo vietą šiame Pasaulyje, supranta, už ką kaunasi, todėl randasi Darnos būvyje.

Mūšis su Dievų pasiųstu priešininku – tai, kam ruošiamasi visą Gyvenimą. Kova už Gyvenimo būdą, už idėją – lyg kertinis Gyvenimo momentas, tenkantis toli gražu ne kiekvienam. Kova gali trukti kelias sekundes, o gali tęstis ir metų metus. Ir tai, kuo kovojama, su kuo ir kokioje erdvėje – gali būti labai skirtinga. Sektis Žmogui turi esant Taikoje ir Darnos būvyje, kad jis žinotų: už ką kovoti, jei to prireiktų.

Suvokimas apie Žmogaus paskirtį ateina ištikus praregėjimui Gamtos tylumoje. Tokiu metu ateina įsisąmoninimas to, kas yra Darna. Darna reiškia patriarchalinį Gyvenimo būdą, kuris nesutampa su pramonine civilizacija. Tačiau ir esant tokioms sąlygoms, Darna kviečia veikimui. Darna yra viena iš aukščiausių indoeuropietiškosios pagonybės vertybių, kuomet visi veiksmai atliekami Tikėjimo būsenoje.

ŠALTINIAI

Pasinaudota raimundasbakutis.blogspot.com

apie Darnos ir Doros supratimą pasaulyje bus daugiau

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.