0

Mokslui neįveikiama epidemija: vieną kaimą iš klumpių verčia miegas

gruodžio 18, 2014 Neįprasti reiškiniai ir įvykiai

Nedidelio Kazachstano kaimelio gyventojai laikas nuo laiko ima ir netikėtai užmiega – kartais net kelioms dienoms. Ir niekas to negali paaiškinti. Nuo 2013 metų pavasario Akmolinsko apskrities Kalačio kaimo, esančio už 240 km į pietus nuo Rusijos sienos, jau įvyko bent keturi protu nesuvokiami protrūkiai. Paskutinio tokio protrūkio metu užmigo net 60 žmonių – beveik 10 proc. iš visų 680 kaimo gyventojų, rašo vice.com.
Praėjusią savaitę apie kaimą dokumentinį filmą „Sleepy Hollow, Kazakhstan“ publikavo televizija RT. Vietiniai gyventojai reporteriams sakė, biją kad vieną gražią dieną jie užmigs ir tiesiog nebeprabus.
Mediciniškai tik šiame kaime siaučianti problema apibūdinama kaip neaiškios kilmės encefalopatija. Tiesa, nors tai skamba protingai, išvertus į žmonių kalbą galima sakyti, kad tai yra „neaišku nuo ko, neaišku kokia, bet panašu, kad smegenų liga“. Ji pasireiškia tuo, kad kaimiečiai – tie, kurie išsilaiko ir tiesiog nenuvirsta kur nors beeidami ar ką nors bedirbdami – jaučia silpnumą, galvos svaigimą, atminties ir judesių valdymo sutrikimus. Bent du vaikai nurodę patyrę haliucinacijas: Miča Pliuchinas sakė matęs skraidančius arklius ir švieseles, savo mamą su aštuoniomis akimis ir straubliu, rankas suėsti besitaikančias gyvates ir kirmėles savo lovoje. Rudolfas Bojarinosas savo vizijų prisiminti negali, bet žmonės jį turėjo nuraminti, kol vaikas klykė „monstrai“. Susidūrusiųjų su šia bėda miegas būna toks gilus, kad vietiniai baiminasi, jog koks nors taip už,migęs senukas bus palaikytas mirusiu ir užkastas gyvas.

Kazachstano vyriausybė ir užsienio ekspertai jau ne kartą žadėjo išsiaiškinti, kas sukelia šią epidemiją. Kol kas pažadai netęsimi, o vietiniai gyventojai pradėjo generuoti įvairias sąmokslo teorijas – gal tai nežemiškos kilmės virusai, o gal valstybinis eksperimentas. Bet tiesa gali pasirodyti baisesnė už šias mažai tikėtinas teorijas: gali būti, kad susiduriame su nauja liga, užkratu ar teršalu, kurių nesugebame aptikti.
Pirmasis protrūkis įvyko 2013 metų gegužę. Apie 10 kaimiečių nuo 14 iki 70 metų buvo nugabenti į vietos ligoninę su panašiais simptomais. Kiti protrūkiai įvyko nuo 2014 m. sausio iki kovo, gegužę (tuomet šia istorija, publikuota leidinyje „Siberian Times“, susidomėjo ir vakarų žiniasklaida) bei nuo rugpjūčio iki rugsėjo. Paprastai pacientai prabunda po kelių dienų, nors neretai ir vėl netrukus užmiega. Dar nežinoma, ar prabudus pasveikstama, ar ir ateityje tie patys žmonės ims užmiginėti tam netinkamu metu.
Kitos panašios su miegu susijusios ligos Kazachstano atvejo nepaaiškina.
Geriausiai žinoma liga – tripanosomiazė (miegligė). Bet jos šiuo atveju įtarti negalima, nes ligą sukelia parazitinė infekcija, sukeliama musių cėcė. Jų daug Afrikoje, bet Kazachstane – nė su žiburiu nerasi. Mažiau žinoma liga – knapsėjimo sindromas. Ja praėjusio amžiaus pabaigoje sirgo net 3000 vaikų Pietų Sudane ir Ugandoje. Lyg ir galima būtų bandyti šių ligų sąsajų, nors geografiniu požiūriu jos ir tolimos. Bet visų pirma, knapsėjimo sindromu dažniausiai serga vaikai, antra – šį rudenį mokslininkai publikavo įrodymus, kad šios afrikietiškos ligos sukėlėjas yra kito kraujasiurbio Afrikos vabzdžio pernešamas parazitas.
Visame pasaulyje paplitusios ligos, tokios kaip Kleino-Levino sindromas, sukelia mieguistumą tik labai konkrečioms populiacijos dalims (šiuo atveju – paaugliams) ir negali paaiškinti Kazachstane stebimų platesnių simptomų ir demografijos. Dėl neaiškios kilmės ir šiuolaikinės sporadinių infekcijos židinių atsiradimo tendencijos gana tikėtinas variantas atrodė letarginis encefalitas – liga siautusi 1915-1926 metais. Trečdalis šia liga susirgusiųjų mirė, daugelis kitų liko įkalinti katatoninėje būsenoje. Bet per pastaruosius dešimtį metų atlikti tyrimai letarginį encefalitą susiejo su unikalia streptotokinės bakterijos forma, kurios neaptikta pacientų iš Kazachstano organizmuose. Be to, nė vienam kazachstaniečiui nepasireiškė parkinsonizmo simptomai, kamavę nuo encefalito išgijusius pacientus.


Iš pradžių vietinės ir nacionalinės medikų grupės įtarė, kad kaimo gyventojus išguldo kokia nors kita bakterinė infekcija, kaip kad meningitas. Bet atlikus daugiau nei 7000 pacientų ir kaimelio oro, vandens, maisto bei bendrosios aplinkos tyrimų nenustatyta jokių virusinių, bakterinių, radiologinių ar kitokių teršalų. Kol kas stipriausia užuomina, galinti padėti įminti ligos mįslę – vietinių gyventojų pastebėjimas, kad protrūkiai linkę sutapti su atšilimu.
Daugelio tyrimų autoriai bandė sieti ligą su netoliese esančia sovietinių laikų urano kasykla, kuri prieš porą dešimtmečių buvo uždaryta. 2014 m. kovą ir RT kuriant reportažą nustatytas šiek tiek padidėjęs radono dujų kiekis aplinkoje – galbūt jis periodiškai pasklinda aplinkoje kai pakyla temperatūra. Bet dar arčiau kasyklos esančiame Krasnogorsko miestelyje jokių panašių atvejų neužfiksuota, o pacientai iš Kalačio su kasyklomis nėra turėję jokių ryšių. Be to, ir nenustatyti apsinuodijimo uranu požymiai – jis, kaip ir daugelis kitų sunkiųjų metalų, yra linkęs kenkti žmogaus vidaus organams, ypač inkstams.
Vienintelė liga, kurios simptomai dera su stebėjimų duomenimis ir kurios varianto medikai neatmeta – tai narkolepsija. Tai yra neurologinė liga, kuri sukelia staigų ar ilgesnį miegą, kartais apsunkina judėjimą ar kalbėjimą, kartais juntamos haliucinacijos. Ši liga, paprastai būdinga mažiau nei 0,03 proc. populiacijos, esama ženklų, kad ši liga, dažniau pasireiškianti paauglystėje, gali išryškėti bet kuriame amžiuje veikiant toksinams, stresui ar traumoms, sukeliantiems nervinėje sistemoje signalus perduodančio junginio (neurotransmiterio) hipokretino gamybos pokyčius. Tiesa, Kalačyje nerasta jokių toksinų, tai ir ši teorija šiek tiek svyruojanti.
Dėl to, kad nepavyksta nustatyti jokios aiškios biologinės ar išorinės priežasties, daugelis specialistų linkę manyti, kad tai yra masinio psichologinio susirgimo, dar vadinamo masine isterija, apraiška. Vienam žmogui pasireiškus tam tikrų toksinų sukeliamiems simptomams, o aplinkiniams juntant stiprius visuomeninius jausmus ir patiriant tuos pačius streso dirgiklius, įtaigai itin lengvai pasiduodantys mūsų kūnai atkartoja fizinius ir elgsenos simptomus. Geriausiai žinomi masinės isterijos atvejai – tai 1374 bei 1518 metais Vokietijoje ir 1840 metais Madagaskare įvykę choreomanijos – šokių maro – protrūkiai. Dėl prieš šiuos protrūkius vykusių infekcinių ligų epidemijų ar bado vienas žmogus palūždavo ir pradėdavo šokti ekstazėje, kuria užkrėsdavo ir aplinkinius – tokie reiškiniai trukdavo kelias dienas ir keldavo pavojų sveikatai. Naujausias masinės isterijos atvejis prasidėjo maždaug 2001 m. rugsėjo 11 dieną, kuomet teroristų pilotuojami lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro dangoraižius. Po vėliau išplatinto biologinės atakos grasinimo piliečiams prasidėjo Bin Ladeno niežulys – visoje šalyje paplitęs psichosomatinės kilmės išbėrimas.
Psichologinės epidemijos arba pačios išblėsta be didelės žalos jos paveiktiems, arba gali būti išgydomos taikant placebo, taip įtikinant žmones, kad jų liga yra gydoma. Šiuolaikinėje medicinoje kaip placebo paprastai naudojamos cukraus ar kreidos tabletės, o viduramžiais pacientus į normalią kasdienybę paprastai grąžindavo egzorcizmas. Bet įvertinus tai, kad Kalačio gyventojai tiki sergą liga, kurios nesugeba diagnozuota šiuolaikinė medicina ir geriausi jos atstovai, placebo taikymas būtų beveik neįmanomas.
Beje, 2014 m. gegužę „Siberian Times“ pateikta įvykių versija sunkiai dera ir su masinės isterijos teorija, pagrįsta bendra visuomenės reakcija į panašius dirgiklius. Kito, gana tolimo kaimo, gyventojas Aleksejus Gomas, atvykęs aplankyti savo uošvienės, taip pat gana greitai pasijuto sergąs keista liga. Bet kaip ne vietinis, jis nepatyrė to paties streso, kaip ilgalaikiai Kalačio gyventojai. O ir pačiame kaime nenustatyta jokių bendrų streso dirgiklių kultūrinių tropų, kad reiškinį būtų galima paaiškinti masiniu psichologiniu susirgimu.
Taigi, po pusantrų metų nuo neaiškios kilmės problemų pradžios, kalačiečiai prie savo bėdų sprendimo nepriartėjo nė per plauką. Jie gali laukti papildomų tyrimų arba laukti, kol priepuoliai pasibaigs savaime. O galbūt mokslas juos nuvylė ir atėjo laikas apsiprasti su faktu, kad jie gyvena pasakų pasaulyje ir jiems padės tik tokie vaistai, kokie aprašomi pasakose. Tikrosios meilės bučinys medicininės literatūros nėra priskiriamas jokiems terapiniams metodams, bet jei neveikia niekas kitas, o liga nepasiduoda įprastinei logikai, kas beliks?

DELFI.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.