1

Grąžinkime lietuviui kirvį!

gruodžio 28, 2010 Istorija

Gediminas Jodelė, Kalifornija (JAV).

Lietuvio tautiniams rūbams kažko trūksta. Trūksta – kirvio už juostos. Galbūt mažas, simboliškas – bet kirvis. Ilgai mąsčiau, kodėl man nepatinka lietuviški tautiniai vyro rūbai. Kodėl nenorėjau net vaikystėje, savo bekompromisio fanatiško lietuviško nacionalizmo sužydėjimo metu, dėvėti lietuviškų tautinių rūbų?

Giliai, smegenų vingiuose ir genuose užkoduota informacija nenorėjo susitaikyti su aplinkos peršama idėja, kad lietuvis varguolis pilkasermėgis tik liūdnai dejuoja, graudžias dainas dainuoja, aprauda savo sunkią dalią nuolankiai parkritęs ant kelių. Esą – taip turi būti – tokie mes lietuviai esame – apgailėtini vyžoti varguoliai….

Kita vertus, ir su tomis vyžomis, ir pilkomis sermėgomis liūdnai, ir graudžiai dainuodami kažkada nuėjome iki pat Juodosios jūros, iki Maskvos bei totorių…. Keisčiausia, jog visi pas kuriuos tada nuėjome – buvo laimingi; lietuvius pažinę vainikus pynė ir Lietuvą puošė padoriai. Ir vergijos niekur nebuvo – tik duoklę mokėjo – kad labai graudžiai nedainuotume.

Juk buvome tokie varguoliai, kad net ir lietuviškose pasakose sekama – kai esi visiškas ubagas, tai tada iš kirvio sriubą verdi. Paskaninto duokle, kirvio srėbalėlio išsivirę, mes dar lietuvišką šokį „Kirvis“ pašokdavome. O kartais ir galveles visokiems niekadariams iki pat pasmakrėlio tuo pačiu sriubiniu kirveliu perskeldavome. Ir mūsų dainiai kanklėmis pritardami taikias daineles dainuodavę „…lietuviai barzdočiai dūmoja, galanda kirvius, kalavijus aštrius…“, kad mūsų neramias vargdieniškas širdeles nuramintų. O dar ir lietuviškos mergelės pritardavo „man nereikia artojėlio, man tik reikia kareivėlio.“

Apie tai liūdnai dūmodamas, istorijos knygas ir sakmes skaitydamas, muziejuose apžiūrinėdamas lietuviškus kirvius ir mano nekenčiamus XIX a. lietuviškus tautinius rūbus vis klausdavau savęs: kaip lietuvis prarado kirvį ir kam tai buvo naudinga?

Nesigilinsiu į istoriją – yra daugybė lietuvių atvaizdų su kirviais rankose pradedant turbūt XI-XII amžiumi. Dauguma iš mūsų tikrai matėme XVI amžiaus Vilniaus miesto žemėlapį. Deja, tai, matyt, paskutinis tikras lietuvio vyro atvaizdas – du lietuviai spalvotais „žiponais“ su kirviais aiškinasi santykius.

Lietuva XVI amžiuje praktiškai prarado nepriklausomybę. Pavertus lietuvį vergu kirvis iš lietuvio rankos išnyko.Lietuvis su kirviu niekam nebuvo reikalingas – nes kirvis lietuvio rankoje buvo nenuilstamos kovos už laisvę simbolis. Buvo iškirsti paskutiniai šventieji ąžuolynai ir sugriauti pagoniški aukurai.

Taigi šimtmečius gynęs lietuvio laisvę ir tikėjimą kirvis atimtas iš lietuvio rankų buvo panaudotas sugriauti tam, kas lietuviui buvo švenčiausia. Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo spausdintas žodis ir raštas. Ilgainiui naujas rašytinis žodis, kontroliuojamas nesuinteresuotų lietuvių laisve, įvairiausių okupantų ir parsidavėlių (- „į Čičinsko puikų dvarą … suvažiavo daug svečių…. sako jis nuo priešų gavo aukso kupinus puodus…“) padėjo pamiršti tautosaką, spalvotus „žiponus“, kirvius už diržo, kirvio šokius ir garbingą lietuvišką praeitį. Spausdintas žodis sukūrė naują lietuvio įvaizdį paversdamas lietuvį vyžotu pilkasermėgiu baudžiauninku.

Paskutinės okupacijos metu žiurkes valgančio lietuvio įvaizdis buvo gudriai stiprinamas. Lietuvišką atsilikimą ir apsileidimą atspindinti poema buvo puikiai išleista, papuošta gražiomis nusmurgusių girtuoklių, lietuviškų vyžotų būrų graviūromis.

Kurgi ne – juk su dideliu vargu per dešimt metų išmušusi iš lietuvio rankų automatą Sovietų valdžia turėjo kažką į tas rankas įdėti. Ir įdėjo tikrą lietuvišką XVIII a. pabaigos (Lietuvos valstybės žlugimo laikų) poemą. Lietuviai turėjo džiaugtis ir didžiuotis tokia „šlovinga“ lietuviško nuolankumo ir apsileidimo istorija ir buvo skatinami prieš vėją nepūsti – svetimoje bažnyčioje žvakelių nedegioti.

Sovietų okupacija skatino ir XIX amžiaus – carinės Rusijos okupacijos laikmečio – (vieno iš tamsiausių šimtmečių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje) lietuviškas graudžias dainas, lietuviškus tautinius rūbus ir lietuvišką virtuvę ,kurioje neliko nieko lietuviško. Vietoj saikingo tradicinių sveiko lietuviško alaus ir midaus vartojimo („alų midų gėriau – burnoj neturėjau..“) buvo skatinamas atimantis protą ir lietuviškumo pamatą griaunantis – lietuviškas šeimas ardantis degtines gėrimas: – „kas geria vyną, alų – o aš degtinėlę – kas bučiuoja seną bobą – o aš mergužėlę…“

Okupantai ir jų parsidavėliai pakalikai šimtmečius darė viską, ką gali, bandydami paklupdyti, pavergti ir palaužti lietuvį. Kirvis, kabantis ant lietuvio tautinių rūbų diržo – tai tas pat kaip Vytis Lietuvos herbui. Nuimk Vytį nuo herbo ir liks tik raudonas dugnas.

Lietuviui kirvis – tai tas pat kaip škotui – kiltas ir dūdmaišis, amerikiečiui – „Stetson“ skrybėlė, kaubojiški batai ir šešiašūvis revolveris, suomiui – peilis; gruzinui – kinžalas…..

Atgavome laisvę, restauruojame pilis ir dvarus, baigiame atstatyti Valdovų rūmus… Atstatykime ir tikra lietuvišką rūbą. Esu tikras – tam nereikės Europos paramos. Ir nereikės didinti mokesčių. Nusimeskime baudžiauninko drapanas – sugrąžinkime laisvam lietuviui vyrui priderantį lietuvišką apdarą! Gražinkime lietuviui kirvį!

ATN.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Arvydas sako:

    Puikiai pasakyta. “ Nusimeskime baudžiauninko drapanas….

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.