0

Žuvys žiemą – poledinė žvejyba

sausio 24, 2015 Amatai, Gamta, Gyvūnija

Žiema. Ilgos naktys, trumpos dienos: nespėja išaušti, ir vėl temsta. Tačiau, nesigailėsi atsikėlęs anksti rytą. Nesvarbu, kad šaltukas spaudžia, kad danguje dar tebespingsi žvaigždės ir šaiposi pageltęs mėnulis. Kelkis ir keliauk – žuvys laukia.

žiemą ant ežeroNyku ant ežero. Nyku atrodo ir po ledu – jokios gyvybės. Bet ar iš tikrųjų taip? Dirstelėkime į povandeninį pasaulį šį šaltą rytą. Susipažinti su polediniu gyvenimu labai paprasta. Išsikirskite eketę ir prigludę prie ledo, prisidengę nuo dienos šviesos, pažvelkite gilyn. Čia kas? Spokso apvalios kažkokios keistos būtybės akys, o tarp jų – riebios apskritos lūpos. Kas prisodino jų į dumblą? Nesistebėkite. Tai lynai ir karpiai. Kai tik vandens temperatūra nukrito iki 4°C, jie stati įsirausė į dumblą ir taip išbus iki pat pavasario.

Pažvelkite arčiau kranto. Ten, kur meldų miškas persipynęs su besidriekiančių žolių likučiais, dumbliais, tarp jų, kaip tarp kolonų, tingiai judindamos pelekus, plaukioja kuojos, karšiukai. Stačiai po kojomis šalia nukąstos blizgės spiečiasi būrys ešeriokų. Išvertę gobšias akis, jie spokso į masalą, tačiau griebti jį bijo. Dabar ir prasideda – kas ką: ar žvejys ešerį suvilios, ar ešerys meškeriotoją iš kantrybės išves, iš lėto pakilusi blizgė suvirpa, paskui staigiai leidžiasi žemyn. Vėl pašoka ir vėl leidžiasi. Na, to jau per daug! Neištvėrė nervai – ir iš kažkur, iš galo, iš paskutinių eilių, kaip raketa puolė prie blizgės pasipūtęs ešerys. Įsiutęs griebė už raudonai papuošto kabliuko… Sekundė – ir godusis raibuolis spurdi ant ledo.

Ne tik ešeriai siaučia po ledu. Nesnaudžia ir lydekos su pūgžliais. Pavasarį jie neršia pirmieji, todėl jau dabar ieško maisto, augina ikrus ir pienius. Vasario pabaigoj lydekos patelės ikrai siekia 10 – 15 procentų viso jų svorio.

Nė minutei neapmiršta gyvenimas po ledu ir upėse. Čia baigę neršti, vaivorykštėm tviska žvalūs upėtakiai, kiršliai ir vandenų karalienė lašiša. Patinai akylai saugo nuo plėšrūnų nerštavietes, nieko neprileidžia prie ikrų, iš kurių balandžio mėnesį išsiris mailius. Pro šalį iš žemupio tingiai praplaukia išneršusi vėgėlė. Ji grįžta namo – į savo duobes, kuriose gyvena visą laiką.

Nesnaudžia žiemą žuvys, bet nesnaudžia ir žvejai. Apsiginklavę ledo grąžtais, dėžėmis, ar užsimetę kuprines ant pečių, stoviniuoja, laukia draugų.

Kokia pakili nuotaika rytą! Visi giria orą, vėją, slėgį, žmoną, kad išleido tokį ankstų rytą, žodžiu, viskas tvarkoj. Ir ešeriai, pasiklausius jų kalbų, išsirikiavę tik ir laukia, kada bus blizgė įmerkta.

Bet taip tik iš ryto… Pasišnekėk su žvejais vakare: pasirodo, pasisuko šiaurys ar rytys, krito slėgis, apskritai, oras, kaip tyčia, pabjuro. Galiausiai, nebuvo noro su tais smulkiais ešeriais terliotis…

žiemą kimbanti smulkmė - ešeriukaiDažnai pakeleiviai, išgirdę tokias kalbas, ironiškai šypteli, pamerkia akį. O be reikalo. Oras turi labai daug įtakos žūklės sėkmei. Pavyzdžiui, žuvys blogai kimba prieš oro permainą, pučiant šiaurės ar rytų krypčių vėjams, kai žemas oro slėgis ir t. t. Kai kas tvirtina, kad pavasarį žuvys kimba geriau. Teisingai. Dienos ilgėja, po ledu patenka daugiau šviesos, saulė palaipsniui įšildo gilesnius vandens sluoksnius. Žuvys suaktyvėja – pradeda ieškoti maisto, kitaip sakant ima bet kokį masalą.

Plėšrios žuvys noriau kimba ant šviesesnių, gerai nupoliruotų, o ypač sidabrinių blizgučių. Išradingesni meškeriotojai, stengdamiesi labiau privilioti žuvis, ėmėsi tokios gudrybės: ant valo, 7-8 cm virš blizgės, prie 5 cm ilgio pavadėlio pritvirtina kabliuką su pririštu prie jo raudonu siūleliu. Žiemą kartais nemažai ešerių kimba ant to kabliuko. Būna, kad net ir lydekaitė juo susigundo. O dėl to, kad užsispyrėliai tik ir tegriebia antrąjį kabliuką, o į blizgę visiškai nežiūri. Tikriausiai galvoja, kad raudonas siūlelis – uodo trūklio lerva, o blizgė, atseit žuvytė, vejasi ją. Ir ryžtasi tada ešeriokas atimti masalą iš savo konkurento. Kuo baigiasi tokia išdaiga?…

Kitąsyk žiemą žuvys kimba visą dieną. Beje, kartais su pietų petrauka nuo 11-12 iki 14 valandos. Pailsėjusios, pakiurksojusios po kokia žole ar kerplėša jos su nauja energija pradeda atakuoti blizges, avižėles, tampyti uodo trūklio lervas. Žiemą, prieš sutemas, žuvys trumpam vel suaktyvėja.

Kada kimba žuvys žiemą

Žiemą ešeriai geriausiai kimba, oro slėgiui esant normaliam. Į blizgę miglotą bei drėgną dieną ešeriai nekreipia dėmesio. Vis dėlto ir žiemą, kaip ir vasarą, geriau kimba pučiant vakarų ar pietų vėjui. Kai pasisuka šiaurės ar rytų vėjas – bergždžias reikalas, žuvis į masalą net dėmesio dažniausiai nekreipia. Šviečiant saulei -geriau kimba, o šąlant – nekimba, nes, krentant vandens temperatūrai, žuvies medžiagų apykaita sumažėja, jai reikia mažiau maisto.

Jei ledas švarus (be sniego), žuvis geriau kimba giliau, prie dugno, nes per švarų ledą patenka daugiau šviesos spindulių ir augalai išskiria daugiau deguonies. O jei ledas apsnigtas, geriau kimba prie nendrių, nes šviesos spindulių į vandenį patenka mažai, deguonis išsiskiria labai lėtai arba visiškai neišsiskiria. Tada žuvys susispiečia arčiau nendrių, nes per jų korėtus stiebelius į vandenį patenka oro. Be to, šalia augalų vandens temperatūra būna aukštesnė.

Prieš oro permainą – keičiantis slėgiui, temperatūrai, ar vėjui žuvys būna pasyvesnės. Plūduriuoja padugnėmis apsnūdusios, vos vos judindamos pelekus ir kibti visai nesiruošia. Tokiu metu, prieš oro kaitą, ar po jos ežere daug žuvies pagauti sunku. Sunku surasti į duobutes ar gelmes sulindusias žuvis, o pakraščiuose dažniausiai būna tuščia.

zvejosvetaine.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.