0

Dėl ko ritosi nukirstos klaipėdiškių galvos?

vasario 4, 2015 Istorija, Miestai

Ivona ŽIEMYTĖ\\

Vienu iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto(BRIAI) tyrimo krypčių bei prioritetų yra vykdomas nacionalinio mokslo projektas „Vertybių transformacijos Baltijos regiono rytinėje pakrantėje Brandžiaisiais viduriniais ir Ankstyvaisiais naujaisiais amžiais“. Tyrinėdami Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne saugomus dokumentus, mūsų mokslininkai pripažįsta padarę daugybę atradimų. Vienas įdomiausių tyrimo objektų – Klaipėdos valsčiuje XVII a. įvykdyti kriminaliniai nusikaltimai, bausmės ir bažnyčios įtaka parapijiečių dorovei.

 KOKLIS. Ant krosnies koklio pavaizduota mirties bausmės vykdymo scena. Datuotas maždaug 1550-1700 m., saugomas Mainco (Vokietija) muziejuje. © Nuotraukos iš BRIAI archyvo.


KOKLIS. Ant krosnies koklio pavaizduota mirties bausmės vykdymo scena. Datuotas maždaug 1550-1700 m., saugomas Mainco (Vokietija) muziejuje.
© Nuotraukos iš BRIAI archyvo.

BRIAI jaunesnysis mokslinis darbuotojas D. Barasa, prieš pusantrų metų darbavęsis Berlyne apie mėnesį, sakė suspėjęs tik pasidaryti nuorodas ir neseniai gavęs dokumentų kopijas. XVII a. Klaipėdos kriminalinių bylų nuosprendžiai rodo, kad pasaulietinis gyvenimas tuomet buvo labai glaudžiai susijęs su bažnyčia, nes dauguma nuodėmių buvo laikomos nusikaltimais pagal baudžiamąjį kodeksą.

„Aš Berlyne galėjau sekti istoriko Jono Zembrickio, kuris, gyvendamas Klaipėdoje naudojosi Karaliaučiaus archyvu, pėdomis. Domėjausi įstatymų galiojimu praktikoje. Žmonės buvo baudžiami už piktžodžiavimą prieš Dievą, keikimąsi, kapų išniekinimą ir jų plėšimą, moterys – už naujagimių žudymą. Tačiau seksualiniai nusikaltimai bei santuokinė neištikimybė sudarė didžiausią dalį nusikaltimų, už kuriuos taikyta net mirties bausmė arba ištrėmimas iš krašto amžiams ar kuriam laikui“, – sakė istorikas.

Pasak jo, visada kyla klausimas, kiek teisinis reglamentavimas ir kriminalinis teisingumas realiai funkcionavo ir buvo įgyvendinti praktikoje. Paprastai tariant, kiek pavaldinių neteko galvų už savo nusikaltimus. Dažni disciplinuojančių bažnytinių ir pasaulietinių potvarkių pakartotiniai leidimai liudytų, kad jų veiksmingumas buvo ribotas. Tai atvirai pripažino net teisyno leidėjai, kurie apgailestaudami konstatavo, kad, nepaisant visų įmanomų priemonių, kai kuriems nusikaltimams nepavyko užkirsti kelio. Šiuo atveju svarbus pats įvykdyto teisingumo ir egzekucijų už padarytus nusižengimus faktas, kuris įrodytų teisingumo normų taikymą praktikoje. Tam atskleisti istorikas pasirinko išlikusius XVII-XVIII a. pr. Klaipėdos valsčiaus kriminalinių bylų nuosprendžius. Juose vieni ras medžiagos apie teisminių institucijų ir baudžiamojo teisingumo raidą, antri – intriguojančių istorinių kasdienio gyvenimo detalių, dar kiti – madžiagos visuomenės grupių bruožams tirti. Konfesionalizacijos procesu besidomintys sutelks dėmesį ties valsčiaus parapijiečių dorovine – moraline panorama, kaip buvo bandoma kontroliuoti žmonių elgseną bei mąstymą. Tyrime naudotasi 1618-1680 m. ir 1681-1789 m. bylomis, didžiąja dalimi – Karaliaučiaus rūmų teismo Klaipėdos valsčiaus valdytojui persiųstų patvirtintų bylų nuosprendžiais.

Dažniausi nusikaltimai

„Minėtose bylose vieni dažniausių fiksuotų nusikaltimų buvo lytinio ar seksualinio pobūdžio: santuokinė neištikimybė, kraujomaiša, paleistuvystė. Nuosprendžių už vagystes, padegimus, nužudymus palyginti nedaug. Klaipėdos miesto teisminėse bylose kriminalinių bylų apskritai pasitaikydavo vos viena kita. Bent tarp XVII a. aktų čia labiau vyrauja administracinės bylos: tarpusavio bylinėjimaisi, apeliacijos, skundai, ginčai dėl turtinių santykių, įsiskolinimų, apgaudinėjimų, finansinių įsipareigojimų nevykdymų. Bet turiu galvoje, kad tai tik dalis išlikusių Klaipėdos miesto ir valsčiaus bylų“, – sakė D. Barasa.

Pasak jo, atsižvelgiant į kitų šalių tyrimus, kurie buvo atlikti remiantis panašiomis bylomis, galima kelti hipotezę, kad Prūsijoje XVII-XVIII a. sandūroje seksualinių nusikaltimų gausėjo arba juos imta griežčiau kontroliuoti. Skandinavijos pavyzdys rodo, kad XVII a. pr. tokių nusikaltimų buvo nedaug, apie 10 proc., po to skaičius smarkiai išaugo. Kai kuriose Norvegijos dalyse jie tapo dažniausi, Islandijoje 1641-1650 m. seksualiniai nusikaltimai sudarė per 90 proc. visų nusikaltimų.

„Klaipėdos valsčiaus kriminalinių bylų nuosprendžiai beveik visi parašyti pagal vienodą šabloną – tekstinę formuluotę. Karaliaučiaus rūmų teismas arba patvirtindavo bausmę, arba, radę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, atitinkamai bausmę sušvelnindavo ar griežtindavo. J. Zembrickis yra aprašęs, jog bylos su kankinimais, kūno ir mirties bausmėmis turėjo būti siunčiamos patvirtinti į Karaliaučiaus rūmų teismą (vok, Hofgericht). Šis teismas kartu su 1657 m. įsteigta aukščiausia apeliacine institucija – tribunolu aptarnavo visą Prūsijos kunigaikštystę dar nuo kunigaikščio Albrechto laikų. Tik nuo 1723 m. teisingumą lietuviškuose valsčiuose vykdyti ėmė Įsrutyje įsteigtas pilies teismas (vok. Burgerricht). Deja, bylų nuosprendžiuose greta nusikaltusiojo vardo ar pavardės retai buvo nurodyta jo gyvenamoji vieta, tik žinota, kad jis iš Klaipėdos valsčiaus“, – sakė D. Barasa.

Klaipėda – nusikaltėlių lizdas?

Apie Klaipėdos mieste ir valsčiuje vykdytas egzekucijas buvo užsiminęs J. Zembrickis, tiesa, kriminalines detales jis labiau naudojo kaip intriguojančius kasdienybės akcentus, kurie turėjo pagyvinti jo veikalus. Rašyta, kad XVI-XVII a. Klaipėdoje, netoli Kartuvių pelkės, gyvenusiam budeliui darbo netrūko – karti, kapoti galvas, laužyti ant rato, plakti. XVII a. Klaipėda esą buvo tapusi didžiausiu nusikaltėlių kalėjimu, kur „labai pagirtinu būdu daugiausiai galvažudžiai bausmės vykdyti siunčiami.“ 1672 m. čia slapta buvo įvykdyta mirties bausmė kurfiursto Friedricho Wilhelmo nemalonę užsitraukusiam pulkininkui, Olecko valsčiaus hauptmanui Christianui Ludwigui von Kalksteinui, kuris esą prieš bausmės vykdymą praėjus podagrai, juokaudamas pareiškė: „Tai yra geriausi vaistai nuo šios ligos.“ Kitame tekste rašyta, kad 1723 m. Kintų parapijietis už kunigo Luneburgo mušimą, smaugimą ir tampymą už plaukų gavo 6 savaites sunkiųjų darbų, o puodžius Lemkė už Šilokarčemoje sukeltas muštynes buvo nubaustas 10 florinų bažnyčios naudai. Arba kaip prasigėręs liuosininkas Dovydas Jozupaitis iš Šalūnėlių 1842 m. paskandino jam našta tapusią dukrą, ir už tai susirinkusios minios akivaizdoje buvo „nukirsdintas ir iš šiapusinio gyvenimo pasiųstas į anapusinį“. Kitas liuosininkas iš Kliugonų, Kristupas Skėrys už tai, kad apiplėšimo metu nužudė našlę, 1831 m. Ragainėje buvo suplėšytas ratu.

PRAKTIKA. „Apžvelgus nedidelę dalį Klaipėdos valsčiaus kriminalinių bylų nuosprendžių akivaizdu, kad pagrindiniai valstybės teisės aktai fuknkcionavo ir buvo įgyvendinti praktikoje net ir tokiame administraciniu-teritoriniu atžvilgiu lokaliame Klaipėdos krašto valsčiuje“, – sakė istorikas Darius Barasa. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

XVII a. antrosios pusės Klaipėdos valsčiaus tipišką kriminalinę bylą iliustruoja 1679 m. nuosprendis, kuriuo Gerge Striesmenas dėl santuokinės neištikimybės su netekėjusia Cristine Jaschtin buvo nubaustas trims sekmadieniams atgailos priešais altorių, o moteris – ištrėmimu iš krašto be išplakimo. Peržiūrėjus bylą, vyrui bausmė pakeista į piniginę baudą – 50 grašių Klaipėdos vokiečių bažnyčiai. 1681 m. Heinrichui Kliršaičiui dėl santuokinės neištikimybės su netekėjusia moterimi Lina buvo paskirta 3 sekmadienius bažnytinės atgailos sukaustant kaklą įtvaru bei 100 markių piniginė bauda, pusę sumokant bažnyčiai, pusę – valdžios iždui. Moteris išplakta rykštėmis ir išvaryta iš krašto.

Įprastos bylos, kai dėl sanguliavimo buvo teisiami nevedę asmenys, dažniausia buvo įvardijamos kaip ištvirkavimas arba paleistuvavimas. 1676 m. Barbora Lenschen dėl ištvirkavimo su Motiejumi Jakaičiu buvo nubausta ištrėmimu, vyrui skirta pusė metų sunkiųjų darbų Klaipėdos pilyje „ant duonos ir vandens“.

Kuriozai ir sielų išganymas

„Kartais nuosprendžiai buvo peržiūrimi atsižvelgiant į antrosios pusės maldavimus. 1679 m. toks Grigelis Vitas dėl santuokinės neištikimybės su netekėjusia Ana buvo nubaustas nukirsdinimu. Jo žmona užtarė vyrą, tad bausmė pakeista į išvarymą iš krašto kartu su ja. Sprendžiant pagal bylų nuosprendžių formuluotę galima manyti, kad nusikaltimo iniciatoriai ne visada buvo vyrai. Būta bylų, kuriose moterys vadinamos paleistuvėmis ir teistos už ištvirkavimus“, – sakė D. Barasa.

Neapsieita be kuriozų. Štai 1684 m. Katarina dėl neištikimybės su Hansu Surgelaičiu buvo nubausta nukirsdinimu, o vyras – išplakimu ir išvarymu iš krašto. Tačiau nustatyta, kad Katarinos vyras jau 12 metų buvo dingęs, nežinia, gyvas ar miręs, dėl to bausmė buvo pakeista į išvarymą iš krašto, o Surgelaitis gavo pusmetį tvirtovės darbų. Teistas Matas Rungis dėl paleistuvystės su ištekėjusia Barbora bei netekėjusia Elze: vyras ir ištekėjusioji turėjo būti nubausti nukirsdinimu, o Elzė – išplakimu ir ištrėmimu, bet paaiškėjus, kad nusižengimai buvo padaryti prieš 9 metus, visi kaltinamieji buvo paleisti. Neištikimybe ir žmonos nužudymu apkaltintam Kristupui Medingui grėsė nukirsdinimas, kūną paliekant ant rato, o galvą pamaunant ant baslio. Tačiau neradus sanguliautojos ir žmonos kūno kaltinamasis buvo išplaktas ir amžiams išvarytas iš krašto. Aptikta keletas bylų ir dėl burtininkavimo, kerėjimo, bet po įtariamųjų kankinimo, neradus įrodymų, šie buvo paleisti.

PROJEKTAS. Vienas iš 1738 m. naujai statomos Kretingalės bažnyčios projektų.

Gana dažnai būta kraujomaišos atvejų. Tokia Elzė buvo išvaryta iš krašto dėl kraujomaišos su dviem broliais, patėvis Anusis buvo teisiamas dėl kraujomaišos su podukra, pamotė Regina – dėl lytinių santykių su posūniu.

„Manyčiau, kad vietinė valdžia, jai pavaldūs tarnautojai bei teismas smarkiai prisidėjo prie pamaldaus, lojalaus valdžiai ir bažnyčiai, disciplinuotų pavaldinių ugdymo ir tuo rėmė bažnyčios misiją – gelbėti ir išganyti parapijiečių sielas. Tačiau kontrolės priemonių mechanizmas trikdavo dėl apsileidusių ar korumpuotų pareigūnų“, – sakė istorikas.

J. Zembrickis mini Klaipėdos hausfogtą, pirklį Jacobą Tiedę, buvusį teismo raštininką, kuris aplaidžiai vykdė tarnybą civiliniuose ir teisminiuose reikaluose, pasisavino pinigus, skirtus bažnyčiai remontuoti ir parapijos vargšams remti. Minimas atvejis, kai dviem moterims, Elzei ir Margaretai, kurios dėl kūdikių nužudymo buvo nuteistos nukirsdinti, nuosprendis liko neįvykdytas, jos buvo paliktos 3 metus kalėjime, kur viena jų vėl pastojo. Rusnės burggrafas Klaipėdos hausfogtui buvo perdavęs sodomija su kumele kaltintą pameistrį Kristupą, šis išvengė bausmės jo tėvui hausfogtui už sūnaus išlaisvinimą pažadėjus 100 markių ir dvi karves. Tyrimo komisijos verdiktas hausfogtui buvo griežtas: dėl piktadarybių prieš dieviškąją ir pasaulietinę teisę ir sulaužytos tarnybinės priesaikos, žalos miestui buvo pašalintas iš pareigų ir sumokėjo 4 tūkst, lenkiškų auksinų“, – pasakojo pokalbininkas.

„Po ranka turime unikalius dokumentus“

Doc. dr., BRIAI direktorė Silva POCYTĖ

Projektas svarbus dėl to, kad kalbama apie mūsų kraštą regiono kontekste, kultūrines, visuomenių tranformacijas, bet išskirčiau jį ne tik dėl dalykinių savybių, bet ir galimybės sukaupti mums labai svarbią šaltinių bazę. Pagrindinė Rytų Prūsijos ir Klaipėdos miesto bei krašto istorijos tyrėjų problema ta, kad stokojome po archyvus Lietuvoje ir užsienyje išbarstytų dokumentų, bent jau ankstyvųjų šaltinių, apie kuriuos buvome girdėję, bet nebuvo galimybės nuvažiuoti į Vokietijos, Lenkijos archyvus, juos peržiūrėti, nuskenuoti, parsisiųsti. Dabar turime po ranka labai unikalius dokumentus nuo XVI a., kurie liudija visuomenės ir bažnyčios santykius, kaip kūrėsi parapijos, kokie miesto santykiai su bažnyčių vyriausybe. Tai, ką anksčiau žinojome apie krašto asmenybes, tarkime, Martyną Mažvydą, buvo labai padriki dalykai, dabar, tikiuosi, bus išsamesni. Medžiaga naudosis studentai ir galbūt atsiras nauji tyrimai, nes kiekvieną šaltinį galima tyrinėti labai įvairiai, į tą patį dokumentą žiūrėti iš skirtingų pusių: vienas tyrinės, kas parašyta apie žmones, jų ekonominę padėtį, kiek jie turėjo turto. Geriausia, kad šiame projekte dalyvauja universiteto absolventai bakalaurai, magistrai, per 20 BRIAI darbo metų apsigynę daktarų disertacijas. Reikia pasakyti – tam, kad perskaitytum XVI-XVIII a. dokumentus, reikia ne tik mokėti vokiečių kalbą, bet ir turėti įgūdžių skaityti rankraščius, tai nėra taip paprasta, nes jie ne XX a. spausdinimo mašinėle ar kompiuteriu parašyti. Projektui pasibaigus spalio mėnesį bus išleista monografija.

ve.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.