0

Auka ir aukojimas senovės Prūsijoje

vasario 25, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Elvyra Usačiovaitė\\
Straipsnyje gilinamasi į aukojimą, kaip religinį fenomeną, perteikiama užsienio autorių teorinė mintis tuo klausimu. Remiantis XIII-XVII a. rašytiniais šaltiniais, apžvelgiamos senovės prūsų aukos, jų pobūdis ir apeigos. Savo tikėjimu, gyvenimo būdu, kalba prūsai buvo giminingi lietuviams, todėl jų medžiagos nagrinėjimas labai svarbus mūsų praeičiai pažinti. Juolab kad tos medžiagos rašytiniuose šaltiniuose išliko gerokai daugiau negu apie ikikrikščionišką lietuvių aukojimą.

Auka yra aktyvios vilties išraiška. Aukodamas ar pasiaukodamas žmogus karštai tiki pakeisiąs neteisingai susiklosčiusią padėtį. Senovėje aukojimas buvo religinio pobūdžio. Kiekvienoje religijoje vidinė pagarba dievybei pasireiškia per kultą garbinimo veiksmų visumą. Auka čia užima svarbią vietą. Maža to, ji yra laikoma pagrindine kulto forma. To negalima pasakyti apie kai kurias dabartines religijas.
Tuo tarpu senovėje aukos institucija buvo žinoma visoms religijoms, taip pat ir tautoms. Todėl specialioje literatūroje rašoma, jog auka yra ne tik pagrindinė, bet ir universali kulto forma.
Straipsnio tikslas – panagrinėti prūsų aukas, jų aukojimo apeigas, aptarti, kas yra aukojimas apskritai.
Archajiniais laikais religija su kultūra buvo susiliejusios. Amžiams slenkant iš apeiginių veiksmų išsiskyrė menai: tapyba, skulptūra, poezija, šokis ir teatras. Be to, ir šiandien meninė kūryba dvasinė veiklos sritis, nuolat reikalaujanti ypatingo pasišventimo ir pasiaukojimo.

Prieš pradedant kalbėti apie prūsų aukas pravartu apžvelgti žymiausių užsienio tyrinėtojų teorijas aukojimo klausimu. XIX a. mokslininkai aukojimą stengėsi išaiškinti gilindamiesi į jo kilmę ir raidą. Pasak anglų antropologo Edwardo Burnetto Tyloro, auka pagal savo prigimtį išreiškia kreipimąsi su dovana į dievą ar dvasią siekiant pelnyti jo (jos) palankumą ir išvengti priešiškumo. Tai naudos principas, kurį klasikinės antikos laikais apibūdino lotyniška frazė: „do ut des“ (duodu, kad ir tu duotumei). Vadinasi, mainais už auką iš dievo tikimasi gauti trokštamą dalyką. Šitokius aukojimus žmonija pradėjusi praktikuoti pirmykštėje bendruomenėje pačioje žemutinėje religijos pakopoje, kokia, anot autoriaus, buvęs animizmas 1. Pateikiama nemažai pavyzdžių, kaip pirmykščio žmogaus supratimu dievybė priima aukas.

Maistą ir gėrimus ji suvalgo bei išgeria, o įvairių kitų aukų (žmonių, gyvulių, paukščių) pasisavina tiktai dvasią, kurioje esą slypinti gyvybės esmė. Per istoriją, kaip nurodo E. B. Tyloras, tokia realistinė aukos samprata evoliucionavo dviem kryptimis.

Pirma. Ją pakeitė įsitikinimas, jog dievui svarbiausia yra žmonių pagarba, todėl nebūtina jam atiduoti visą auką – užtenka tiktai, pavyzdžiui, valgant numesti maisto kąsnius, nupilti gėrimo arba atnašauti tik gyvulio galvą, vidurius ar kitas kūno dalis, o mėsą suvalgyti aukotojams. Taip dovanų aukojimas pavirto formaliu pagarbos reiškimu bei ceremonijomis.
Antra. Išsivystė samprata, jog aukos prasmę sudaro jos vertė pačiam aukotojui, kuris dievo garbei atsisako brangiausių dalykų (vaikų aukojimas)2.

Sacrifice to Moloch

Molochas – Vidurio rytų tautų (finikiečių, amonitų, žydų, kanaaniečių ir kt.) bei su jomis susijusių šiaurės Afrikos kultūrų dievas, kuriam buvo aukojami vaikai.

Tikima, jeigu auka brangi žmogui, tokia ji bus ir dievui. Škotų mokslininkas Williamas Robertsonas Smittas, skirtingai nei E. B. Tyloras, auką kildino ne iš dovanos dievui (ar dvasiai), bet iš viešos puotos, kuri lydėdavusi aukojimą. Tai buvo neatsiejama nuo totemizmo – tikėjimo, egzistavusio pirmykštėje visuomenėje. Totemas yra sakralinis kolektyvo protėvis bei sąjungininkas, įsivaizduojamas kokio nors gyvūno (ar augalo) pavidalu 3. Pagrindinė augimo paskata kaip tik ir buvusi bendrumo siekimas su šia dievybe ir tarp kolektyvo narių. Paprastai tokį gyvūną žudyti nevalia, bet esant reikalui, jis užmušamas ir suvalgomas. Valgydami imanentiškai dievišką maistą, vaišių dalyviai patiria savotišką komuniją susilieja su dievu ir yra suvienijami tarpusavyje, nes tikėta, kad tikintieji susitelkia į vieną socialinį kūną (aukos kūnas irgi vientisas) ir tai maginiu būdu turi laiduoti tolimesnę jų sėkmę. Tačiau senovėje būta aukų, kurias nebūtinai lydėdavo vieši pokyliai. Minėta teorija tokių aukų kilmės nepaaiškina. Autorius Elvyra Usačiovaitė rėmėsi tiktai archajine žydų medžiaga, todėl savo išvadų visuotinai netaikė. Tai vėliau padarė jo pasekėjai. Vienas jų garsus škotų tyrinėtojas James George Frazeris aukojimo ištakas įžvelgė magijoje, kurią laikė priešreligine pakopa 4. J. G. Frazerio aukos teorija remiasi tikėjimu, kuris yra panašus į totemizmą. Totemas, kaip matėme, lemia kolektyvo gyvenimą. Jis žudomas tikint, kad šitaip bus atkuriamos gyvybinės jėgos tiek jam, tiek jo globotiniams.

Šitokia samprata ilgainiui jungėsi su genties vado institucija, su sakraliniu pastarojo žudymu, ir tai buvo, pasak J. G. Frazerio, aukų genezės pradžia. Mat įsivaizduota, kad genties vadas arba žynys tai šventa būtybė, maginiais ryšiais susijusi su bendruomene. Tiesiogiai nuo jo priklauso žmonių ir gyvulių sveikata, pasėliai, gamtos procesai 5. Viso to priežastis dieviškoji dvasia, kurią jis paveldėjo iš šventųjų savo pirmtakų. Manyta, kad valdovui senstant ši dvasia mažėja ir dingsta mirštant dėl ligos ar senatvės. Tuomet genties egzistencijai iškyla pavojus: gali prasidėti epidemijos, nederlius, badas. Norėdami to išvengti, t. y. išsaugoti tą nepaprastą gyvenimo jėgą, pirmykščiai žmonės laikėsi žiauraus papročio – žudydavo valdovą kol dar nepaseno. Tuomet jo galia pereidavusi įpėdiniui ir taip išlikdavusi atspari laikui.

Ši idėja yra persipynusi su atpirkimo ožio tradicija. Tai viešas blogio išvarymas iš krašto: norint užtikrinti ateities gerbūvį, būtinai reikėjo atsikratyti bendruomenėje visų susikaupusių negerovių. Tam skirto ritualo metu blogų jėgų ir nuodėmių našta simboliškai būdavo uždedama ant konkretaus gyvulio (ožio, kiaulės, šuns)6 ir šis išvaromas už bendruomenės ribų ar nužudomas. Iš pradžių tai vykdavo epizodiškai, vėliau kiekvienais metais ir buvo pagrindinis metinių švenčių ritualas. Žmonių bendruomenėje jis sutapo su svarbiausiais darbais: derliaus nuėmimu, sėja, simbolizavo naujųjų metų pradžią. Savo teorijai pagrįsti J. G. Frazeris pasitelkia daugybę pavyzdžių iš viso pasaulio. Tarp jų mini ir senovės prūsų vyriausiojo žynio sudeginimą7.

Sudūvių ir prūsų žyniai su aukojamu ožiu

Sudūvių ir prūsų žyniai su aukojamu ožiu

Skirtingai nuo aptartųjų autorių, prancūzų sociologai Henris Hubertas ir Marcelis Maussas dėmesį kreipė nebe į aukos kilmę, bet į ją pačią, kaip religinio akto fenomeną 8. Jie teigė, kad aukojimas nėra paprastas veiksmas, bet religinė procedūra, kurios metu kasdienis daiktas ar gyvulys tampa šventu.

Šį pašventinimą suteikia tam tikros apeigos, kurias atliekantys žmonės irgi būna pašventinami. Mat skirtingai nei dovanų teorijos atstovai, M. Maussas mano, kad auka dievui nėra vien tik jo pamaloninimo ar papirkimo priemonė. Aukojimo metu ji prisipildo tam tikros galios, kadangi savininko gyvybinė jėga (mana) susitelkia dovanotame objekte ir yra perduodama dievui, o tai sužadina pastarojo šventąją jėgą tekėti atgaline kryptimi. Atsiranda tvirtas ryšys tarp kasdienės ir sakrališkos erdvės 9. Auka kaip tik ir sujungia šiuos du skirtingus dievo ir žmogaus pasaulius.

Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ir Ernstas Kasireris, nemažai dėmesio skyrę filosofiniam religijos aiškinimui, laikosi nuomonės, kad religija geriausiai suvokiama gilinantis ne į atskirus dievus, bet į kultą, kur centrinę vietą užima aukojimas 10.
Tai konstitucinis religijos momentas. Kulto tikslas savita, konkreti realybė, atsirandanti tarp dievo ir žmogaus. Ji nukreipta prieš žmogaus subjektyvumą 11 savotišką luobą, kurį reikia pašalinti. Žmogus privalo būti dvasioje, t. y. būti dvasingas. Tai jo, kaip žmogaus, darbas, kurį užbaigia dievas. Todėl ši veikla turi dvi puses: dievo malonę ir žmogaus auką.

Tas, kuriam atiduodama, netampa turtingesnis, bet subjektas, ko nors atsisakydamas, pašalina savo suskilimą atotrūkį nuo dievo, atmeta savo prigimtinę būtį ir baigtinumą 12. E. Kasirerio nuomone, per auką religija tampa akivaizdi. Kuo geriau išvystytas kultas, tuo aiškesnis aukos vaidmuo 13.
Suintensyvėjus mitologijos studijoms, aukos genezę imta sieti su mitine kosmogonija. Vokiečių tyrinėtojas Adolfas E. Jensenas gilinosi į klausimą,kodėl dievo garbei neišvengiamai reikėjo žudyti gyvulius ir žmones 14. Atsakymą jis randa žemdirbių mituose, pasakojančiuose apie pirmykštę praeitį, kai vietoj žmonių žemėje gyveno dieviškos esybės. Kulminacinis momentas tokiuose pasakojimuose yra dievo žudymas. Tuomet iš jo kūno išauga pagrindinės žemės ūkio kultūros. Maitindamasis jomis žmogus minta dieviškąja substancija. Ritualinis žmogaus ar gyvulio žudymas bei valgymas yra ano mitinio įvykio pakartojimas 15.
Vienas žymiausių XX a. religijos specialistų, rumunų kilmės Prancūzų mokslininkas Mircea Eliade, gvildendamas archajinės pasaulio sampratos ypatybes, plėtojo šias A. Jenseno bei kitų autorių idėjas 16.
Svarbiausia, jo manymu, specifinis šventumo suvokimas, egzistavęs senovėje. Sakralu yra tai, kas vyko kuriantis pasauliui. Daugelyje mitologijų pasaulis atsirado iš nužudyto kosminio giganto dievo arba chtoninės pabaisos slibino. Gyvulio ar žmogaus žudymas aukojimo metu ne tik kad detaliai pakartoja šį kosmogoninį nužudymą pirmapradį kūrybinį aktą, bet ir sutampa su juo laike, nes aukojant kasdieninis laikas sustoja patenkama į mitinę epochą, kur vėl yra atkuriamos pasaulio jėgos, atstatoma pažeista jų pusiausvyra 17. Pirmykštis žmogus, pasak M. Eliade’s, gyveno nuolatinėje baimėje, kad jį supančios naudingos kosmoso jėgos vieną dieną susidėvės ir išnyks: nebepasirodys saulė, mėnulis, augmenija. Ypač aštriai tai buvo jaučiama rudenį ir žiemos solsticijos laikotarpiu 18. Nuimdamas derlių žemdirbys nerimavo, jog ir pats prisideda prie vegetacijos galių menkėjimo. Norėdamas susitaikyti su šiomis galiomis, gauti jų leidimą be baimės naudotis sezono gėrybėmis, paaukodavo pirmuosius vaisius. Siekdamas užsitikrinti gamtos jėgų atgimimą pavasarį bei būsimą derlių ateinančiais metais ir kartu apsivalyti nuo blogio, aukodavo kruvinas aukas. Šie papročiai žymėjo naujo švaraus“ laiko pradžią naujuosius metus. Chronologiniu atžvilgiu, kaip teigia M. Eliade, žmonija pradėjusi aukoti vėlyvajame poleolite 19.

Šventumo ryšį su ritualu tyrė žymus rusų mokslininkas Vladimiras Toporovas 20. Jis pažymėjo, jog kiekvieno ritualo kompozicinį centrą, jo slaptą nervą sudaro aukojimas. Remdamasis kai kurių kitų tyrinėtojų mintimis, V. Toporovas išskyrė gilų prieštaravimą, glūdintį aukos fenomene. Aukojimas yra šventumo darymas. Bet, kita vertus, jis apima visai priešingą dalyką smurtą ir prievartą. Tik nužudyta auka tampa šventa. Ji dažniausiai pasižymi tam tikrais bruožais: ypatingu švarumu, nekaltumu, švelnumu. Žudyti subjektą su tokiomis savybėmis, atrodo, absurdiška, bet krizės atveju, kai prievarta gimdo prievartą ir smurto eskalacija gresia gyvenimo pagrindams vienintelė išeitis yra savanoriška auka. Silpniausia ir nekalčiausia būtybė stoja priešais baisią brutualią jėgą. Kraštutinis fizinis silpnumas pagimdo dvasinę jėgą, šventumą.

Minėtinas 1934 m. Prano Dovydaičio ir Mykolo Biržiškos straipsnis Lietuviškoje enciklopedijoje, kuriame trumpai aptariamos prūsų, lietuvių ir latvių aukos, pateikiamas aukos apibrėžimas. Jis skelbia: Auka yra reiškimas žmogaus santykio su dievybe, atsižadant bet kurių sau reikalingų daiktų, pirmiausiai maisto reikmenų, ir juos pavedant dievybei, kad tuo būdu išreikštų Aukščiausiąją Būtybę esant visos būties ir gyvybės viešpatį 21. Šis apibrėžimas iš esmės yra teisingas, kiek apskritai įmanomas ir teisingas gali būti sudėtingo aukos fenomeno apibūdinimas vienu sakiniu. Tačiau toliau sakoma, jog aukomis nelaikytini daiktai ir vergai, kurie buvo laidojami kartu su mirusiuoju, kadangi jie turėjo tarnauti velioniui aname gyvenime lygiai taip pat, kaip jie tarnavo jam žemėje.

Sunku su tuo sutikti. Pirmiausiai dėl to, kad nuo neatmenamų laikų egzistavo mirusiųjų kultas. Specialistai tikina, kad ypač stiprus jis buvo pradinėse religijos pakopose. Tikėta, jog nuo mirusiųjų valios priklauso gyvųjų gyvenimas. Šį tikėjimą išlaikė ir paliudija žemdirbių tradicijos 22. Jos atspindi nuomonę, jog velionis, patekdamas į požemio pasaulį prie derlingumo, vaisingumo ir gyvybės ištakų, pajėgus daryti įtaką šiems procesams. Tai buvo labai svarbu žmonėms, kurie, siekdami jo paramos ir pagalbos, į kapą dėdavo įvairius daiktus. Gausias mirusiojo įkape (daiktus, gyvulius, žmones) tyrinėtojai šiandien laiko archajine aukos forma 23. Tokios nuomonės laikysimės ir mes. Juoba kad faktai rodo: dovanos velioniui kartu būdavo skiriamos ir požemio valdovui.

Apie tai byloja, kaip matysime, prūsų medžiaga: kam nors numirus dievas Patulas reikalaudavo iš artimųjų brangių dovanų, tarp jų ir žmogaus kraujo.

Bus daugiau

Nuorodos

1 Э. Б. Тайлор, Первобытная культура, М., 1989,с. 465.
2 Ten pat.
3 R. L. Faherty, Theories of the Origin Sacrifice, The new Encyklopaedia Britanica,1980, vol. 16, p. 129.
4 Д.Д. Фрезер, Золотая ветвь, М., 1983.
5 Ten pat, p. 253–278.
6 Ten pat, p. 526–540, 545 ir kt.
7 Ten pat, p. 261–262.
8 H. Hubert, M. Mauss, Essai sur la nature et la foncti – on du sacrifice, L‘Anneêz sociologique, 1889, Nr. 2.
9 R. L. Faherty, ten pat, p. 129.
10 Г. В. Ф. Гегель, т.1, М.,, t. 1. M., 1975.
11 Ten pat, p. 384–385.
12 Ten pat, p. 390.
13 E. Cassirer, Philosophie der Symbolischen Formen, Berlin, 1925, B. 2, s. 270.
14 R. L. Faherty, ten pat.
15 Ten pat.
16 М. Элиаде, Космос и история, М., с.. 37–38, 73.
17Ten pat, p. 56, 85.
18 M. Eliade, Patterns in comparative Religion, New York,1974, p. 346.
19 M. Eliade, Historia wierzeñ i idei religijnych, t. 1, Warszawa, 1988, s. 12.
20 В. Топоров, О ритуале, Введение в проблематику, Архаический ритуал в фолклорных и раннелитературных памятниках, М.,., 1988, с. 7.
21 P. Dovydaitis, M. Biržiška, Auka, Lietuviškoji enciklopedija, t. 2, K., 1934, p. 148. Tas pats šių autorių straipsnis yra perspausdintas JAV leistoje enciklopedijoje:Lietuvių enciklopedija, t. 1, Boston, 1953, p. 417.
22 C.-M. Edsmann, Totenverehrung, Die Religion in Geschichte und Gegenwart. 3. Auflage. Handwörterbuch für Theologie und Religionswissenschaft, Tübingen, 1986, Bd. 6, S. 959.

Kultūros ir meno institutas Menotyra.2001. Nr. 1 (22)

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.