Baltų žinyčios vartai

Kaune 1956 – 1957 m. buvo įkurtos dvi antisovietinės neginkluoto pasipriešinimo pogrindinės grupės:

Antroji grupė: Kazimieras Kalibatas 1957 m. sugalvojo įkurti antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinę grupę su savo draugais, Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos mokiniais. Apie antrosios grupės buvimą žinojo ir Zigmas Tamakauskas, kuris antrosios grupės dalyvių asmeniškai nepažinojo. Šiai grupei vadovavo Kazimieras Kalibatas. Kiti grupės nariai buvo: 1) Algimantas Mišeikis, 2) Leonas Pranulis, 3) Vytautas Šeinauskas, 4) Juozas Rimas, 5) Kazys Kšanas, 6) Algimantas Brundza, 7) Algimantas Bendoraitis, 8) Vytautas Rakauskas, 9) Leonas Ulevičius,  10) Alfonsas Ūsas, 11) Antanas Vyšniauskas, t.y., kartu su Kazimieru Kalibatu, šią grupę sudarė 12 žmonių. Buvo dar atskira iš Juozo Gruodžio mokyklos merginų grupė, kuriai  vadovavo Birutė Rutkauskaitė, apie jos buvimą žinojo tik Kazimieras Kalibatas, todėl ji sovietinio saugumo  liko neišaiškinta.

Antroji grupė, kuriai vadovavo Kazimieras Kalibatas, 1957 m. davė priesaiką Zapyškio senojoje bažnyčioje.  Priesaiką  sukūrė  Kazimieras Kalibatas. Tautinę vėliavą pasiuvo Leono Pranulio motina. Sargybą prie bažnyčios ėjo Leono Pranulio  brolis Vytas. Priesaikos tekstą ir tautinę vėliavą pasiėmė saugoti Leonas Pranulis. Sovietiniam saugumui išaiškinus abi grupes, jų nariai buvo vienu metu tardomi Kaune ir Vilniuje. Vieni buvo pašalinti iš Vilniaus universiteto, Lietuvos valstybinės konservatorijos, Kauno politechnikos instituto ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos, kiti palikti toliau mokytis su  papeikimais.  Iš Lietuvos valstybinės konservatorijos buvo pašalinti Kazys Kalibatas ir Algimantas Mišeikis su įrašu dokumentuose, kad pašalinti kaip ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“.

Priesaika, 1957 m., senojoje Zapyškio bažnyčioje:

„Savo Tautai, Tėvynei, Lietuvai prisiekiu: Per visą savo gyvenimą būti tikros lietuviškos dvasios – būdo – charakterio ir papročių tautiečiu. Stengsiuos giliai pažinti savo Tautos didžiąją praeitį, Jos šviesią ateitį, Jos kultūrą, gyvenimą, visa tai, kas riša mane su Ja. Vengsiu klaidinančių rusų arba kitų tautų savybių ir ideologijų, kurios naikina ir degraduoja lietuvišką sąmonę ir kūną. Kiekviename žingsnyje būsiu pastabus, savikritiškas ir visapusiškai pasiruošęs veikti Tautos labui. Stengsiuos kiek galima daugiau atgaivinti žmonėse tautiškumą ir nurodyti bendrus tikslus bei dabartinę padėtį. Tėvynė šaukia mane. Prisiekiu Jai atiduoti visus savo sugebėjimus, visas jėgas, o jei prireiks, ir gyvybę. Kiekviena tauta iš prigimties – laisva. O Lietuva per amžius buvo mylinti ir turinti laisvę Tauta. Kiek yra padėtų aukų Jos laisvei išsaugoti, bet dar daugiau reikės jėgų ir aukų tai taip trokštamai laisvei atgauti. Nors dabar dar nėra pribrendęs momentas šią garbingą ir šventą pareigą atlikti, bet visada esu pasiruošęs ją įvykdyti. Mano šeima – mūsų Tauta. Mes Jos vaikai. Gyvensim kaip broliai. Jeigu sulaužysiu šią šventą priesaiką – tenebūsiu vertas savo Tėvynės sūnaus vardo. Tenubaudžia mane Dievas ir kritusių už Tėvynę karžygių dvasia. Tepadeda ir stiprina mane didžiųjų Lietuvos didvyrių žygdarbiai. Telydi mane Dievas“.