Auka ir aukojimas senovės Prūsijoje (2)
vasario 27, 2015 Baltų pasaulėžiūra
Kaip žinome, prūsai tai vakarų baltai, nugalėti kryžiuočių šventojo karo metu, kuris buvo paskelbtas stabmeldžiams pakrikštyti. Tačiau, kaip pažymi lenkų istorikas Marcelis Kosmanas, apie jokį sistemingesnį krikštą nebuvo nė kalbos. Tai, ką darė kryžiuočiai, buvo ištisinės represijos ir naujų žemių užkariavimas 24. To rezultatas XIII a. II pusėje prūsų žemės kolonizuotos, dalis gyventojų bėgo į kaimyninius kraštus, dauguma išžudyta, likusieji pavergti.
Seniausi rašytiniai duomenys apie prūsų aukas yra iš kryžiuočių-prūsų karo laikotarpio ar dar prieš jį, kaip antai 1218 m. birželio 15 d. popiežiaus Honorijaus III bulė, skirta Mainco, Magdeburgo, Kelno, Zalcburgo, Lundo, Tryro arkivyskupams bei jų sufraganams ir Kamienio vyskupui. Apie prūsus bulėje, be kita ko, sakoma: [ ] savo dievams aukoja belaisvius, šlakstydami jų krauju kalavijus ir ietis, kad turėtų laimingą likimą 25.
Kitas svarbus dokumentas 1249 m. vasario 7 d. Christburgo taikos sutartis tarp Ordino ir jam paklususių Pamedės, Varmės, Notangos žemių tarpininkaujant popiežiaus legatui Jokūbui iš Lježo (Jacob Lückischen) 26. Joje nugalėtieji prūsai pasižada savo mirusiųjų nebedeginti ir nebelaidoti su žirgais, tarnais, ginklais, rūbais, papuošalais ir brangenybėmis; atsisakyti pagoniškų žynių tulišonių ir lygašonių, sutarties žodžiais, didžiai melagingų veidmainių, kurie dalyvauja laidotuvių apeigose, giria nusikalstamus mirusiojo darbus ir nukreipę į dangų akis šaukia matą velionį aukštai ant balto žirgo jojantį dangaus viduriu į aną pasaulį, pasipuošusį žibančiais ginklais, laikantį sakalą rankoje, daugybės tarnų lydimą. Dokumente taip pat draudžiama prūsams kreiptis į dievą Kurką ir jam nupylinėti (libabunt). Tas pats taikoma ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kaip bebūtų vadinami. Pastaroji frazė rodytų, jog kryžiuočiai gerai nežinojo visų prūsų dievų, bet vis tiek iš anksto jiems priešpriešino savąjį Dievą, kadangi šis vienas viską sukūrė yra dangaus ir žemės sutvėrėjas. Lotyniški žodžiai libabunt, libatio reiškia aukojamąjį nupylimą, gėralų auką. Taigi pagal šią sutartį matyti, kad Kurkai buvo aukojamas skystas maistas arba gėrimai.
1326 m. žinių apie prūsų aukojimą pateikia Petras Dusburgietis 27. Savo kronikoje jis pažymi, jog po pergalės prūsai aukojo padėkos auką dievams, atiduodami trečdalį karo grobio krivei sudeginti. Pažymima, kad mirusiuosius degindavo kartu su reikalingais daiktais, gyvuliais ir žmonėmis. Aukojimui skirti arkliai nenaudoti ūkyje, o prieš aukojant juos mirtinai nuvarydavo. Kronikoje pasakojama apie notangų paaukotą kryžiuotį Hirtshalsą. Šią istoriją išpopuliarino Juozo Grušo pjesė ir Lietuvos kino studijos sukurtas filmas „Herkus Mantas“.
Hirtshalsas ištraukia lemtingą burtą. Stop kadras iš filmo Herkus Mantas (1972) (Lietuvos kino studija)
Iš karo belaisvių paprastai būdavo aukojamas pats garbingiausias. Petro Dusburgiečio aprašomuoju atveju prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, į nelaisvę mūšyje paėmė daug žymių riterių. Todėl buvo metamas burtas, kuris iš jų turėtų būti paaukotas dievams. Burtas atiteko kilmingam Magdeburgo miestiečiui Hirtshalsui (kituose šaltiniuose rašoma Hirschhals). Kai burtas lėmė šiam kryžiuočiui mirti, šis kreipėsi į Herkų Mantą, primindamas kaip jį yra globojęs Magdeburge. H. Mantas liepė mesti burtus iš naujo, bet vėl Hirtshalso nenaudai. Tada burtai kartoti dar trečiąjį kartą, bet rezultatas buvęs tas pats. Riterį sudegino. Autorius nenurodo prūsų dievų nei jiems skirtų konkrečių aukų, kadangi tvirtina, kad jie nepažinę Dievo, bet vietoj jo garbinę visokius gamtos tvarinius.
Ne vienas tyrinėtojas yra pastebėjęs, kad Petro Dusburgiečio požiūris į prūsus buvo suvaržytas Ordino politikos. Autorius turėjo tikslą sukurti oficialią Vokiečių ordiną aukštinančią istoriją. Nors istoriniai faktai pateikti tiksliai, jų interpretacija šališka. Kronikoje vaizduojami drąsūs, Dievo palaiminti riterių žygiai. Tuo tarpu velnio vaikams prūsams nebūdingi jokie taurūs jausmai: narsumas, laisvės gynimas ir pan., ką jau bekalbėti apie jų tikybos menkumą, prieš ką ir kovota. Dėl tos priežasties, reikia manyti, išsamesnis prūsų religijos nušvietimas Petrui Dusburgiečiui nebuvo dėmesio vertas dalykas, juo labiau kad savo kroniką jis rašė praslinkus daugeliui metų po Ordino pergalės. Kaip matėme iš Christburgo sutarties, į prūsų dievus per daug nesigilino ir nugalėtojai. Iš pavergtų prūsų jie reikalavo išsižadėti Kurkos ir kitų dievų, nesvarbu, kaip šie bebūtų vadinami. 1335 m. Petro Dusburgiečio kroniką iš lotynų į vokiečių kalbą išvertė ir sueiliavo Mikalojus iš Jerošino (Nicolaus von Jeroschin). Jis papildė ir patikslino verčiamą tekstą. Reikšmingi yra jo pateikti duomenys apie aukojamų riterių sudeginimo būdą, apie tai, kad belaisvį dievams skirdavo gražiai aprengtą kario apranga su visa amunicija ir sėdintį ant žirgo. Jį pastatydavo tarp keturių į žemę įkaltų stulpų, prie kurių pritvirtindavo. Aplinkui pridėdavo malkų. Vietoj stulpų galėjo būti panaudoti keturi augantys medeliai 28. Tokie yra ankstyvieji rašto šaltiniai, liudijantys senovės prūsų aukas.
Dabar apie kai kurias XVIXVII a. Prūsijos kronikas. Nors jos parašytos daug vėliau, tačiau vertingos dviem požiūriais. Pirma, šių kronikų autoriai galėjo panaudoti dingusius ar mums neprieinamus istorijos šaltinius. Antra, nugalėtieji prūsai, likę gyventi Prūsijos kunigaikštystėje, savo tikėjimo niekad galutinai neišsižadėjo ir nesiliovė slapta aukoję. Tai rodo dar XVI-XVII a. valdžios leidžiami dekretai, griežtai draudę ožio aukas bei kitus prietarus. Gyvendami ir rašydami krašto istoriją kronikų autoriai, jei tik domėjosi, galėjo turėti savų žinių apie to meto prūsų aukas.
Pirmasis daugiau nei kiti papasakojęs apie prūsų religiją buvo Simonas Grunau. 1526 m. jis parašė Prūsų žemės kroniką, kurią 1875 m. Vokietijoje publikavo Maxas Perlbachas29. Iš jos sužinome apie garsiąją Romovės šventyklą (autorius ją vadina Rikojotu), kurioje augęs ir žiemą vasarą žaliavęs milžiniškas ąžuolas, degusi amžinoji ugnis. Į ąžuolą buvo įkelti trys stabai: Patulo, Perkūno ir Patrimpo.
Standbilder Gotter Pikullos Perkunos Potrimpos Eiche Kultsatte Romove Lithographie Borussia;
Aplink jį gyvenę vyriausiasis žynys krivė (dar vadinamas Crywe kirwaido) ir kiti vaidilos. Visi jie buvo aukotojai. Patulo, mirties dievo, garbei ant žemės prie ąžuolo laikytos trys kaukolės (jaučio, arklio ir žmogaus); jam aukodavo brangius daiktus ir žmogaus kraują. Ypač reiklus šis dievas tapdavęs mirus žmogui. Naktį ateidavęs pas velionio artimuosius, juos gąsdindavęs ir reikalaudavęs brangių aukų. Jei atsilankydavo iš eilės trečią kartą, reikėjo aukoti žmogaus kraują. Tą darydavo žynys įsipjaudamas sau į ranką. Patrimpas buvo javų ir sėkmės ginčuose dievas. Prieš jam aukojant žynys turėjo tris dienas pasninkauti ir miegoti ant plikos žemės. Šiam dievui degindavo smilkalus, atnašaudavo vaikus. Jo garbei prie ąžuolo dideliame puode, uždengtame javų pėdais, laikydavo gyvatę. Į Perkūną kreipdavosi audrų metu, nes tikėjo, kad griaudžiant ir žaibuojant krivė su dievu kalba. Šiems trims dievams aukoti reikėjo tik Romovėje, tuo tarpu ketvirtąjį maisto dievą Kurką prūsai garbino kitur. Kronikoje nurodomos dvi vietos. Heiligenbeil vietovėje prie ąžuolo degusi šventoji ugnis. Ten jam dėdavo pirmuosius nupjautus pėdus, iškultus javus, miltus, medų, pieną ir kt.
Dar kitur Kurkai buvo skirtas šventas akmuo, ant kurio kiekvienas žvejys palikdavo savo laimikio pirmąsias žuvis. Vaidilų buvę ne tik Rikojote, bet ir visame krašte. Tai senyvo amžiaus vyrai ir moterys, kurių pareiga aukoti dievams, mokyti ir padėti žmonėms. S. Grunau pateikia pasakojimą apie legendinių patriarchų Videvučio ir Brutenio, pasaulietinio ir dvasiško prūsų valdovų, susideginimo auką. Išrinkus naują krivę, jie liepė priešais Perkūno stabą uždegti didelį laužą, o patys pasipuošę savo geriausiais drabužiais kreipėsi į susirinkusius žmones. Ragino bijoti dievų, gerbti naująjį krivę, būti doriems, papasakojo, kaip jie meldėsi prašydami gerovės savo tautai, ir tuomet dievai tarė: ateikite pas mus į mūsų ūkį ir viską padarysime pagal jūsų norą. Todėl dabar pasiaukosią dėl visų. Griaudžiant ir žaibuojant Videvutis ir Brutenis susikibę už rankų giedodami žengė į ugnį. Prūsai tikėjo, kad per ugnį tampama šventu, patenkama į dievų bendriją.
Videvutį ir Brutenį po mirties garbino kaip dievus, vadino Vurškaičiu ir Švaibratu, pirmajam aukojo žuvis, antrajam paršiukus. Pasak S. Grunau, šitoks pasiaukojimas nebuvęs svetimas prūsams. Krivė susidegindavo pasijutęs nesveikas ir silpnas. Susideginimą lydėdavo didelė šventė. Iš viso krašto į Rikojotą sukviesdavo žmones. Čia iš sausų eglių ir naujų šiaudų padarydavo didelę krūvą, ant jos padėdavo užlipti krivei. Šis sakydavo ilgą pamokslą, kurį vaidilos garsiai šaukdavo žmonėms. Susirinkusiųjų krivė klausdavo, ar yra nenuoširdžiai tarnavę dievams, ar dėl to gailisi. Miniai atsiliepus taip, sakydavo, kad pats pasiaukosiąs, nueis pas dievus ir gerai apie žmones papasakos, kad šie išvengtų dievų bausmės dėl tokio blogo elgesio. Baigęs imdavo ugnies iš laužo priešais ąžuolą ir uždegdavo savo krūvą. Autorius pastebi, kad tokie įvykiai nebuvę dažni30, kaip ir kitas S. Grunau nurodytas savitas aukojimo būdas: ištikus šalį nelaimei, į Rikojotą susirinkę žyniai aukodavo savo kraują įsipjaudami į ranką.
S. Grunau darbas susilaukė griežtų vertinimų. XIX a. vokiečių ir lenkų istorikai jį apkaltino fantazavimu31, nežinodami kai kurių pirminių šaltinių, kuriais rėmėsi kronikos autorius. Daugelis faktų, S. Grunau tvirtinimu, esą paimti iš pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono (Christianus) knygos, parašytos apie 1237 m., o šis žinių sėmęsis iš Divonio (Dywonisz), kuris Augusto Oktaviano laikais su savo palyda keliavo į Šiaurę ir prūsų žemes, dienoraščio. Jame aprašyti įspūdžiai apie Prūsijos pagonybę dar prieš ordino atsikraustymą.
Tačiau nei vyskupo Kristijono, nei Divonio raštai istorikams nežinomi, todėl jie tvirtino, kad S. Grunau kronika nepatikima, juolab kad analogiški duomenys neatsispindi kituose to meto veikaluose. Mūsų istoriografijoje S. Grunau darbo istorinę kilmę bei sandarą nuosekliau gvildeno Jonas Yčas 32, o Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga laikėsi nuomonės, jog kai kurie S. Grunau aprašomi dalykai yra tikri, pvz., Romovės dievų trejybė 33. Savo poziciją kalbininkai motyvavo tuo, kad suprasdamas prūsiškai S. Grunau galėjo XVI a. pradžioje dar gyvus pasakojimus apie praeitį užrašyti iš žmonių lūpų. Be to, pažymėtina, kad S. Grunau buvo keliaujantis maldininkas domininkonas, o tai lėmė jo kontaktus su įvairiais visuomenės nariais. Kronikoje jis pasakoja, kaip netyčia užėjęs į vienus namus aptiko ožio aukojimą 34 (šį aprašymą pateiksime straipsnyje vėliau).
Kad S. Grunau kreipė dėmesį į žmonėse išgirstus dalykus, rodo kronikoje esantis skyrelis Apie jų paklydimus ir keistenybes iki šių dienų 35. Čia kronikininko užrašyti XVI a. prūsų prietarai randa atbalsį net XIX-XX a. pradžios lietuvių tautosakoje.
1990 m. Kultūros ir meno instituto mokslinėje konferencijoje Prūsijos kultūra dalyvavo istorijos profesorius iš Bonos universiteto Udo Arnoldas. Pasak jo, šiuo metu atspausdinta toli gražu ne visa S. Grunau kronika. M. Perlbachas tai atliko pasirinktinai. Mat S. Grunau darbas yra pamokslų rinkinys, kronika jame tik viena šaka, likusi neužbaigta.
Rinkdamas žinias apie prūsus S. Grunau naudojosi Elbingo kronika, iš kurios pateikė apibendrintų duomenų. Ši kronika buvo laikoma pamesta ir tik neseniai aptikta Dancigo kronikoje. Pastarosios dalys bus publikuojamos tęstiniame leidinyje Scriptores rerum prussicarum. Ir nors ne viskas, kuo rėmėsi S. Grunau, išaiškinta, jo darbas Vokietijoje reabilituojamas, o pateikti duomenys apie prūsus laikomi patikimais. Kitas to laikotarpio istorikas Lukas Dawidas savo kronikoje 1576 m. paskelbė autentišką medžiagą apie XVI a. prūsų aukas 36. Apie jas autorius išgirdo iš patikimų ir gerai pažįstamų žmonių, dalyvavusių ir stebėjusių viešus bei privačius aukojimus.
Bus daugiau.
Nuorodos
24 M. Kosman, Drogi zaniku pagañstwa u Baùtów, Wrocùaw,1976, s. 6.
25 Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., sudarė P. Pakarklis, parengė, įvadą ir komentarus parašė E. Gudavičius, A. Nikžentaitis, V., 1987,p. 79-81.
26 Codex Diplomaticus Warmiensis oder Regesten und Urkzur Geschichte Ermlands, hrg. C. P. Woelky und J. M.S Mainz, 1860, Bd. 1, S. 31-32.
27 P. Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, parengė, įvadą ir komentarus parašė R. Batūra, V., 1985.
28 M. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936,S. 114-115.
29 Simon Grunaus Preussische Chronik, hrg. M. Perlbach,Leipzig, 1875, Bd.1.
30 Ten pat. p. 97.
31 J. Voigt,Geschichte Preussens, Königsberg, 1827, Bd.
1; M. Töppen, Geschichte der Preusischen Historiographie von Dusburg bis K. Schütz, Berlin, 1853; Simon Grunaus Preussische Chronik…; A. Mierzyñski,Эródùa do mytologii litewskiej, cz. 2, wiek XIV i XV, Warszawa, 1896.
32 J. Yčas, Simono Grunau XVI amžiaus kronisto reikalu, K., 1922.
33 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 1, V., 1958, p. 174-193.
34 Simon Grunau’s Preussische Chronik…, S. 91.
35 Ten pat, p. 89.
36 W. Mannhardt, Letto-preussische Götterlehre, S. 317322.
Kultūros ir meno institutas Menotyra.2001. Nr. 1 (22)
© 2015, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
