0

Pirtis –XIV–XVIII a. Valstiečių „mažoji bažnyčia“ (2)

kovo 4, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys\\

DIEVŲ GARBEI KŪRENAMA PIRTIS

Pirmasis apie dievų garbei kūrenamą pirtį užsimena Petras Dusburgietis. 1326 metų „Prūsijos žemės kronikoje“ jis rašo: Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia 20. Šią informaciją, eiliuodamas P.Dusburgiečio kroniką, XIV a. ketvirtame dešimtmetyje pakartojo Dikalojus Jerošinas:

Kai kurie prūsai stengėsi / savo dievų garbei / nusimaudyti kasdien. / Tarp jų buvo, / kaip sakyta, ir tokių, / kurie niekada /neidavo į pirtį 21 ir Jonas Dlugošas, rašęs XV a. viduryje:

Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys; jose jie gali išsipagirioti po vakarykščio išgėrimo ir atsigaivinti 22. Ir vienas, ir kitas autorius, kaip matyti, nevengė šio to pridėti ir nuo savęs arba bent jau iš esmės iškreipti pirminę informaciją, t.y. nebesiedami pirties apeigų su pagarba seniesiems prūsų dievams. Taip pat elgiasi ir XVI a. viduryje rašęs M.Kromeris. Perpasakodamas J. Dlugošą, jis rašo: Beveik kasdien, nuvargę po darbo, nesusivaldymo ar gėrimo, jie maudėsi garinėse arba pirtyse, norėdami atsigauti, o, būdami užsigrūdinę,

nebijojo maudytis arba praustis šaltu vandeniu net ir žiemą 23. P. Dusburgiečio kronika yra vienintelis šaltinis (jei neskaičiuosime sekimų), kuriame bent iš dalies pėrimasis pirtyje siejamas su ritualu, skirtu seniesiems dievams.

Deja, nei pirmajame šaltinyje, nei vėlesniuose perpasakojimuose neužsimenama, kokių „dievų garbei“ periamasi, kuo toks pėrimasis „dievų garbei“ skiriasi nuo kasdienio, t.y. pėrimosi ne „dievų garbei“. Petras Dusburgietis rašo apie prūsų papročius, tad neatmestina prielaida, kad šiame šaltinyje kalbama apie pirtį, kuri, kaip jau pirmiau pastebėta, yra ne atskiras pastatas, o jaujos dalis. Tokiu atveju galima teigti, kad visos apeigos, kurios atliekamos prūsų dievams (visiems aukščiausiems prūsų dievams, kai pavasarį ir rudenį aukojamas ožys, taip pat Gabijai, Gabjaujui, Jagaubiui 24) jaujoje, sykiu atliekamos ir pirtyje, nes šių apeigų metu kūrenama jaujos, t. y. jaujos pirties, ugnis.

Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas, skirtas seniesiems dievams, XIV–XVII rašytiniuose šaltiniuose tėra mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX–XX tautosaka ir tikėjimai. Pripažinus, kad krikščionybės skleidėjai ir prievaizdai uoliai naikino visus su senąja religija susijusius papročius (čia prisimintina kad ir XVI a. Pabaigos – XVII
pradžios Vilniaus jėzuitų kolegijos metinių ataskaitų medžiaga), galima numanyti, kad tikėjimai, kuriuose teigiama, kad pirtin negalima eiti vanotis šventadieniais, per didžiąsias šventes ir net Velykų ketvirtadienį bei penktadienį, radosi būtent dėl siekiamybės išnaikinti senąsias apeigas, kurios būdavo atliekamos pirtyse. Tam antrina ir sakmės, kuriose didįjį ketvirtadienį draudimo pertis nepaisiusiai bobutei velnias nuneria odą, ir sakmės apie žemėn su visais besiperiančiais nugrimzdusias pirtis, todėl, kad žmonės pėrėsi Velykų rytą 25.

Matyt, dėl tos pačios priežasties mitologinėse sakmėse pirtis – viena labiausiai tautosakinių personažų – velnių, laumių – mėgstamų ir lankomų vietų 26. Lietuviuose bene labiausiai paplitę sakmės „Velnias ir merga pirty“ variantai.

pirtis-su-velniais

Dukrai (podukrai, samdinei) pasilikus vienai pirtyje mazgotis, prisistato velnias ir vis kviečia šokti. Mergina išsigelbsti reikalaudama iš jo daugybės įvairiausių dalykų (muilo, abrūso, marškinių, suknelės, čeverykų, šukų, zerkolo ir pan.) ir taip sulaukdama gaidgystės. Gaidžiui užgiedojus, velnias susikeikia kad tave velniai ir su tavo parėdais, už juos neteko pašokti ir prapuola, o visi reikalauti daiktai lieka merginai 27. Retesni sakmių siužetai – kaip merginos pirtyje išvanoja ir nuprausia velnią; kaip laumės / velnias / velniai vienai moteriai / moterims pirtyje nulupa skūrą; kaip pirtyje naktį rūbus mazgojančią podukrą aplanko Švč. Panelė, o dukterį – velnias 28; kaip laumės nuprausia, aprengia ir į namus palydi po saulės laidos marčios į pirtį atvestą aklą senuką 29; kaip pirtyje besiperiančias laumes erzina vyrai (medžiotojas, bernas, berniukas), o šios vejasi smalsuolius ir sudrasko jų drabužius, nugraužia tvorą, išduria akį ar kaip kitaip kerštauja 30. Identiški, t. y. krikščioniškosios ideologijos paveikti, ir kaimynų latvių tikėjimai, rodantys, kad pirtis – nelabųjų mėgstama vieta.

Jie lankosi patys, niekieno nekviečiami, arba juos galima prisišaukti pirtyje netinkamai pasielgus. Dėl to pirtyje, sekant latvių tikėjimais, negalima švilpauti, nes gali velnią prisišaukti, negalima pertis vidurnaktį, nes tada ir velniai ateina į pirtį. Čia pat pateikiami ir būdai, kaip nuo tų nelabųjų galima apsisaugoti arba jų atsikratyti.

Sakoma, kad tą galima padaryti nustačius, kas nepriklauso krikščioniškajai bendruomenei. Tam reikia išeiti į lauką ir sakyti: lai periasi tie, kurie yra krikštyti 31. Ritualinės elgsenos pirtyje pėdsakų galima aptikti ir smulkiojoje tautosakoje. Vieni posakiai (Pirtyje kaip bažnyčioje, Įsileisk velnią – tuoj užlips ir ant plautų, Įsileidai čigonėlį pirtin, tai jis ir ant plautų 32) gretintini su posakiais apie bažnyčią (Įsileisk velnią į bažnyčią – lips ir ant altoriaus) ir liudija pirties sakralumą; kiti (Pūkščia kaip velnias po pirčiai; Biesas tave nuperia ir vantą užmeta 33, Kaip perkūnas, pirtį uždegęs / laksto kaip bizas, jaują uždegęs; Sušilo kaip laumė pirty; Pirty ir jaujoj velnias turi saujoj 34) – jau paveikti krikščionybės ir iliustruoja pirties demonizavimo procesą. Mitinių būtybių ryšys su pirtimi akivaizdus ir frazeologizmuose laumė pirtį kūrena, kiškis pirtį kūrena, lapė užkūrė pirtį (sakoma, kai rūkas pakyla ant pievų, laukų), velniai eina į pirtį (sakoma, kai pučia smarkus vėjas) 35. Pritarus įžvalgai, kad elgeta yra senosios religijos žynio įpėdinis 36 arba kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas 37, reikšmingu aptariamajai temai laikytinas J. Basanavičiaus užrašytas tikėjimas, kad nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą, ir už pietus, ubagam pakeltus 38.

Bus daugiau

NUORODOS:

20 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I. sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 345.

21Ten pat, p. 374.

22Ten pat, p. 567.

23Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. II. sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 421.

24 Plačiau žr. Balsys R. Jauja– XVI–XVII a. valstiečių „bažnyčia“. sakralieji baltų kultūros aspektai,

Senovės baltų kultūra, t. 9, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 191–205.

25 Mickevičius J. senovės žemaičių pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 9–10, 1936, p. 478–479.

26Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, Vilnius: Vaga, 1987, p.53.

27 Balys J. Raštai, t. III. Parengė Rita Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, 343–350, nr. 353–364; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t III. etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 168.

28 Balys J. Raštai, t. III. Parengė Rita Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, 354–356, nr. 380, 381, 382, 386.

29 Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. III. etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 170.

30 Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Pirma knyga. Parengė Kostas Aleksynas, Vilnius: Vaga, 1993, 108; Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Antra knyga, Parengė Kostas Aleksynas, Vilnius: Vaga, 1995, 100, nr. 44; Vėlius n. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 104–105. Balys J. Raštai, t. III. Parengė Rita Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, 216, nr. 3693. Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. III. Etiologinės sakmės.

Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 171–172.

31 Latviešu tautas ticējumi (24094, 24107, 24113). Prieiga per internetą http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 2013 05 29.

32 Lietuvių kalbos žodynas, t. XVIII. Vyriausiasis redaktorius Vytautas Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 1997, p. 648.

33 Žem. „Biesas tave nuper[a] ir [v]antą antmet[a]“. Posakis, pasak B.

Jasiūnaitės, taikomas nevykėliui (žr. Jasiūnaitė B. Raganos šluota (mitologinių personažų įrankiai frazeologijoje), Baltistica XLIII(2), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 254.

34 Prieiga per internetą http://patarles.dainutekstai.lt/pirtis–6.htm. Žiūrėta 2013 06 11.

35 Frazeologijos žodynas. Redagavo Jonas Paulauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, 535.

36 Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 406–407; Razauskas-Daukintas D. Krosnis mitologijoje. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, t. 3, Vilnius: aidai, 2011, p. 27.

37 Marcinkevičienė N. kuo įsimintinas konkursas „ etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir jo gyvenamoji aplinka“ ? Žmogus ir jo gyvenamoji aplinka. Konferencijos medžiaga,Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centas, 2007, p. 20.

38 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Surinko Jonas Basanavičius. T. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1993, 121, nr. 24.

ziemgala.lt/ mokslo darbai / etnologija

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.