0

Pirtis –XIV–XVIII a. Valstiečių „mažoji bažnyčia“ (3)

kovo 9, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys\\

MIRUSIEMS PROTĖVIAMS KŪRENA PIRTIS

„Sūduvių knygelės“ autorius XVIa. antrame trečiame dešimtmetyje pirmasis aprašo, kad sembos sūduviai mirusį savo gentainį mazgoja šiltoje pirtyje arba tvarte, nuplauna jį švariai ir apvelka baltais drabužiais 39. Tą pačią informaciją, tiesa, priskirdamas ją ne tik prūsams, bet ir lietuviams, žemaičiams bei latviams, XVIa. pabaigoje pakartoja M.strijkovskis: jie mirusįjį gražiai pirtyje numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais 40. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje, greičiausiai remdamasis „ Sūduvių knygele“, šį paprotį (maudyti lavoną pirtyje arba kubile) apibendrina visiems prūsams 41. Iš šių gana fragmentiškų paminėjimų XVI–VIIa. šaltiniuose sunku nustatyti, ar šis mirusiųjų mazgojimas pirtyje laikytinas ritualiniu, ar pirtis čia pasirenkama vien praktiniais sumetimais (galimybė pašildyti vandenį, mazgojimui tinkamas suolas, atokiau nuo gyvenamojo būsto stovinčiame pirties pastate mirusysis atskiriamas nuo gyvųjų ir t. t.). Vis dėlto kitų to paties laikotarpio šaltinių (Jono Lasickio, Dionysijaus Fabricijaus) duomenys leidžia hipotetiškai teigti, kad pirtis yra ne tik mirusiųjų mazgojimo vieta, bet ir viena bendro apeigų ciklo, susijusio su mirusių protėvių kultu, atlikimo vieta.

Antai Jonas Lasickis XVIa. pabaigoje teigia, kad, švęsdami Ilges, žemaičiai kviečia į pirtį mirusius protėvius: Per šias šventes jie pasikviečia iš kapų numirėlius į pirtį vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių pastato tam tikslui įrengtoje lūšnoje, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais, o po trijų dienų mojuodami atsisveikina su savųjų vėlėmis 42. Dionysijus Fabricijus, XVII a. pradžioje aprašydamas Livonijos gyventojų papročius ir apeigas, iš dalies pakartoja J. Lasickio informaciją, tačiau papildo ją originaliu tekstu, kuriuo kreipiamasi į išlydimas protėvių vėles: Brangiosios vėlės, štai mes pavaišinome jus kaip galėdami ir jūs padėkite ir globokite mus iki kitų metų tos pačios dienos. Mes jums taip pat dosniai atsilyginsime 43. Prisimintina, kad, XIII a. Šaltinių duomenimis, mirusieji protėviai rudenį buvo pagerbiami miškuose esančiose šventvietėse.

Šis pasikeitimas, t. y. apeigų perkėlimas į valstiečio sodybą, sietinas su krikščionybės įsitvirtinimu. Išgriovus, sunaikinus senąsias šventvietes, nemaža dalis apeigų XVI jau slapta atliekamos sodybos pastatuose 44. Ta pati tendencija, sekant rašytiniais šaltiniais, išlieka iki pat XVII a. Pabaigos 45. Tikėjimas, kad pirtyse lankosi mirusiųjų sodžiaus gyventojų sielos, ypač Visų Šventų naktį 46 visoje Lietuvoje išliko iki pat XX a. pirmosios pusės. Panašus tikėjimas (gal tik kiek labiau paveiktas krikščionybės) byloja, kad ne tik į pirtį, bet ir į kitus negyvenamus pastatus (klėtį, jaują) tą naktį mirusiųjų sielos pareina melstis iš skaistyklos 47. Išvardintieji pavyzdžiai koreliuoja su švente aukštaitijoje, kuri minima lapkričio mėnesį ir vadinama ažinkais. Ši šventė susideda iš dviejų esminių elementų – pirties, kuri iškūrenama šeštadienį vakare ir kurioje visi turi būtinai nusiprausti, ir kitą dieną ruošiamų apeiginių vaišių, kurių dalis, sudėjus į krepšius, gabenama diedams, t.y. elgetoms, kad šie pasimelstų už mirusius artimuosius 48. Pirties sąsajos su mirusiųjų protėvių pagerbimu įžiūrėtinos ir J. Basanavičiaus užrašytame tikėjime: Iš pirties einant, reik kalbėt trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek kartų „Amžiną atilsį“ už tas dūšaites, kurios ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra 49.

PIRTIS IR ŠEIMOS ŠVENTĖS

Johanas Langijas XVII a. pabaigos latvių–vokiečių kalbų žodyne mini leksemą pirtynas

(Pirtihʃchi) – auką, paliekamą pirtyje kūdikiui gimus, vaišes kūdikiui gimus 50. G. F. stenderis taip pat mini žodį pirtize, kuriuo nusakomas naujagimio maudymas pirtyje 51. nors J. Langijas ir nenurodė, kam skirta auka po sėkmingo gimdymo, tą galima padaryti remiantis kitų XVIIa. pabaigos autorių Mato Pretorijaus ir Pauliaus Einhorno duomenimis. M. Pretorijus pirmasis rašo, kad: Laimelė – gimimo deivė, kurios jie šaukiasi, kai gimdyvė turi gimdyti ar jau yra pagimdžiusi; tam jie taip pat turi specialias apeigas 52. Po sėkmingo gimdymo pribuvėja, M. Pretorijaus liudijimu, meldžiasi Mergelei Marijai (Pana Maria) (kai kurie dar šaukiasi Laimės (Layme), kuriai nulieja truputį ant žemės 53. Paulius Einhornas XVII a. pabaigoje teigia, kad latviai, visų pirma nėščios moterys ir gimdyvės, nepaprastai gerbė Laimą, tai yra fortūną, arba laimės deivę, kurios jos šaukdavosi ir kuri padėdavo per gimdymą…“.

pirtys

Gimdyvėms Laima patiesdavo paklodes, paprastai pačių išaustas, ant kurių jos turėdavusios gimdyti; jeigu taip įvykdavę, gimdymas būdavęs laikomas palaimingu 54. Šių autorių perteikta informacija abejoti nėra pagrindo, nes deivės Laimos ir gimdyvių sąsajų atspindžių gausu tautosakoje ir tikėjimuose.

Antai latvių liaudies dainose ir tikėjimuose gimdymas vadinamas „Laimos pirtimi“, o neretai ir „ Maros pirtimi“. Matyt, todėl tikėjimuose Laimos atributai yra vanta, raktai ir peilis. Po sėkmingo gimdymo (išvanojimo, atrakinimo, nupjovimo), pasak P.Šmito, pirtyje Laimai arba Marai aukodavo žiedą, pinigus, dažytus vilnonius siūlus, juosteles, vištą ar net avį 55. Greičiausiai dėl šios itin reikšmingos funkcijos Laima ilgainiui tapo ne tik gimdyvių, gimdymo pirtyje, bet ir pirties bei joje besiperiančių globėja. Tą rodo užrašyti tikėjimai, kad po pirties reikia ant plautų palikti kaušelį ir vantą, kad ir Laima galėtų išsiperti; padėti vantą ir šilto vandens, kad ir Mara išsipertų; nuplauti gultus, kad Laimai būtų švari vieta 56. Etnografinės medžiagos duomenimis, rytų Lietuvoje moterys neretai (ypač žiemą) pirtyse gimdydavo ne tik XIXa. pabaigoje, bet dar ir XXa. pirmojoje pusėje 57. Gimdyvės kaitinimas, šutinimas, garinimas, masažavimas ir net vanojimas vanta laikytas labai veiksmingu gimdymui palengvinti 58.

Beje, gimdymą pirtyje iliustruoja ir vienos A.Juškos užrašytos lietuvių liaudies dainos fragmentas: Vaikščio martelė / Po pirtelę, / Kalėdo / Ne viena martelė, / Drauge bobelė 59, / Kalėdo. / Kai dievas davė / Marčiai džiaugsmelį, / Kalėdo / Gi gi gi, / Kliu kliu kliu, Ir iš bankelės 60. Žinoma, pirtis gimdymui greičiausiai pasirenkame, kaip jau minėta, ne tiek ritualiniais, kiek praktiniais sumetimais (šilta, švari, atskira patalpa, galimybė pašildyti vandenį, pavanoti, pakaitinti gimdyvę), tačiau gimdyvės įvesdinimo į pirtį paprotys, kuris itin plačiai praktikuotas rytų Lietuvoje, vis dėlto pirmiausia laikytinas ritualiniu. Čia jau įžiūrėtini visi postliminalinės perėjimų ritualo dalies požymiai – anapusybės apnašų nuvalymas (nuplovimas), sugrįžimas (sugrąžinimas) į bendruomenę, vaišės 61. Iki šios apeigos gimdyvė vis dar tebėra atskirta nuo bendruomenės ir todėl lengvai pažeidžiama piktų jėgų.

Kaip tik dėl šios priežasties kitos apeigos dalyvės gimdyvę pasitinka šaukdamos vilkas ateina 62, t.y. slėpdamos tikrąjį moters vardą 63. Galima įtarti, kad toks įvesdinimas į pirtį minėtame Lietuvos regione susiliejo su liaudiško pamaldumo tradicija, nes, pasak Stasio Daunio, neįvesdintą į pirtį gimdyvę kunigai net atsisakydavo įvesdinti į bažnyčią 64. Rasos Paukštytės liudijimu, šiuos papročius gerai prisiminė dar ir 2011–2012 metais apklaustos šio krašto pateikėjos.

Bemaž identiškai šiame krašte pažymimas ir jaunamartės pirmasis atėjimas į pirtį po vestuvių. Šis paprotys Gervėčių apylinkėse vadinamas atžydėtuvėmis ir susideda iš kelių reikšmingų elementų: jaunamartės sutikimo (šaukiant vilkas ateina), stuomens dėjimo, jaunamartės prausimo ir rengimo, rūgžties ragavimo, dainavimo 65. Kitaip tariant, kaip ir gimdyvės įvesdinimo atveju, šitaip bendruomeninėje pirtyje užbaigiamas moters virsmo ritualas.

PIRTIS IR SVEIKATA. LIGONIŲ GYDYMAS

Iš XVIIa. pabaigoje Teodoro Lepnerio veikalo „Prūsijos lietuvis“ vieno skyriaus, kuris pavadintas „apie vaistus, kuriais lietuviai stengiasi išlaikyti savo sveikatą, o jos netekę susigrąžinti“, pirtis ir joje vykstančios maudynės aprašomos išsamiau. Pradedama ketureiliu, kuris parodo, kad pirtis anuomet laikyta ne tik švarinimosi, sveikatos, stiprybės užlaikymo, bet ir sveikatos susigrąžinimo vieta:

Vos sveikatai sušlubavus
Tuoj nuleisti kraują stengias,
Kuria pirtį, verda žoles
Ir taboką uosto uoliai.

Sveikatos ir tvirtybės, atsparumo nuo visokių ligų, T. Lepnerio liudijimu, suteikia įprastinės, šimtmečiais nekintančios pirties procedūros: …krosnis smarkiai įkaitinama ir ant jos akmenųužpilama vandens <…> tvaiką jie puikiai pakelia. Prakaitą jie varosi tokiomisberžinėmis trumpomis šluotomis ir vantomis, ant kurių tebėra lapai <…> iki soties išprakaitavę ir prisimaudę, jie sušoka į tvenkinį, kurs paprastai esti iškastas prie jų pirties, nepaisydami, kad šalta, kaip esti pavasarį ir rudenį, ir nusiplauna prakaitą. O jei tvenkinys užšalęs, kaip žiemos metu, tai pirties priebutyje apsipila nuo pat viršugalvio pilnu kibiru šalto vandens. Tokia smarki karščio ir šalčio apykaita jų pirtyje kitam įvarytų mirtį, bet jiems sveika, nes negirdėta, kad jie būtų dėl to susirgę…66. Lepneriui antrina latvių tikėjimas, rodantis pirties apeigų svarbą žmonių sveikatai. Sakoma, kad pirtis yra tikrasis valstiečio gydytojas, nes jei nebūtų pirties ir ridiko, gydytojas aukso vežimu važinėtų…67.

Be šių procedūrų pirtyje, T.Lepnerio teigimu, dar atliekamas kraujo nuleidimas (tai daroma, kai lietuviai, vyrai ir moterys pasijunta blogai) ir gydymas žolėmis nuo įvairiausių negalavimų „skilvio ligos“, šonų dyglių, kaulų ir sąnarių skausmų 68.

Tokia pat pirties paskirtis (t. y. vienintelė to laikotarpio „gydymo įstaiga“) išliko XIXa. pab. –XXa. pr. Čia sodžiaus bobutės braukymais gydė ir mazgojo jaunamartes, moteris iš po gimdymo ir šiaip gimdos ligomis („gumbu“) sergančias; gydė ir vyrus, nuo sunkių pakėlimų kyla sergančius, taip pat nuo niežų, reumatizmo, karštinės, tymų, džiovos, silpnaprotystės ir daugybės kitų ligų 69. Iš XIXa. pabaigos – XXa. pradžios etnografinių aprašų matyti, kad bemaž nuo visų ligų pirtyse buvo gydoma nuleidžiant kraują, o šios procedūros atlikėjai – krauleidžiai – kaimo bendruomenės buvo labai gerbiami 70. Ne tik pirtyje atliekamos procedūros, bet ir pėrimosi metu naudojami reikmenys ar atskiros jų dalys plačiai naudoti liaudies medicinoje, taip pat vaisingumo ir meilės magijoje. Ypač vanta 71. Ligonius vanta perdavo, apšluodavo aplinkui, dėdavo ją po pagalve, šutindavo lapus ir duodavo gerti arbatą. Latvių tikėjimai byloja, kad vantas reikia ruošti mėnesio sengalyje, tada niežų nebus 72, blusų pavyks atsikratyti 73. Vanta taip pat plačiai naudota slavų tautų gydomojoje magijoje.

Dažniausiai gydė nužiūrėjimą, išgąstį, odos ligas, galvos skausmą, karštinę 74. Rusai už pirtyje atgautą ar sustiprintą sveikatą net dėkodavo pirties „šeimininkui“ – dvasiai (банник), ant plautų padėdami kibirą vandens, vantą ir sakydami: Tau, pirtie,stovėti, man – nesirgti 75. Vantos ypatingumą, išskirtinumą ir glaudų ryšį su žmogaus sveikata rodo ir lietuvių tikėjimas, kad vantų nevalia deginti, nes jei vantą sudegysi, votimi kūną išmėtys 76.

Iš įvairių lapuočių, spygliuočių ir kitų augalų surištos vantos, išmintingas jų naudojimas pirtyje ir šiandien padeda apsisaugoti nuo ligų, atsikratyti užklupusių ar net jau įsisenėjusių negalavimų 77.

IŠVADOS

XIV–XVIIa. rašytiniuose šaltiniuose duomenys apie pirtyje atlieka mus ritualus nėra gausūs, o ir tie patys gana fragmentiški, menkai informatyvūs. Tačiau ir tokie epizodiniai aprašymai, jų analizė ir ypač gretinimas su XIXa. pabaigos – XXa. pradžios papročiais, tautosaka, tikėjimais leidžia teigti, kad pirtis laikytina mažąja to laikotarpio valstiečio „bažnyčia“, t. y. vieta, kurioje ne tik periamasi, švarinamasi, grūdinamasi, bet ir atliekamos su senąja (ikikrikščioniškąja) religija susijusios apeigos (pagerbiami dievai ir mirusieji protėviai, aukojama po sėkmingo gimdymo). Greičiausiai dėl šios priežasties krikščioniškosios ideologijos požiūriu pirtis tuo metu laikyta ir vadinta „velnio lizdu“ – t. y. visokių nelabųjų susirinkimo ir veiklos vieta.

ETHNOLOGY. SCIEENTIFIC RESEARCH Work

Rimantas Balsys

Summary

The data in the written sources of the 14th–17th centuries concerning the bathhouse rituals are not abundant, and they are quite fragmentary and poorly informative. However, such episodic descriptions, their analysis and especially their comparison with customs, folklore, beliefs of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century suggest that the bathhouse was considered to be a small peasant’s “church” of that period, i.e. a place in which people not only beat themselves with a bunch of birch twigs and washed, but also performed with the old (pre-Christian) religion related rituals (honoring the gods and the dead ancestors, or offering sacrifices after the successful birth). Probably for this reason, from the point of the Christian ideology the bathhouse at the time was considered to be and called the “devil’s nest”, i.e. the place of meeting and activities of all kinds of devils and evil spirits.

NUORODOS:

38 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Surinko Jonas Basanavičius. T. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1993, 121, nr. 24.
39 Ten pat, p. 152.
40 Ten pat, p. 550.
41 Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. III. Parengė I. Lukšaitė bendradarbiaudama su M. Girdzijauskaite, S. Drevello, J. Kiliumi, M. Čiurinsku, Vilnius: LII leidykla, 2006, p. 673.
42 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 596. Atrodo, kad, remdamasis J. Lasickiu, tą pačią informaciją XIXa. pirmojoje pusėje perpasakojo Liudvikas Adomas Jucevičius, pastaruoju naudojosi Jonas Basanavičius, o vėliau ir Jonas Balys (žr.: Adam Ludwik Jucewicz. Litwa pod względem starożytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów. Wilno, 1846, 292; Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Surinko Jonas Basanavičius. T. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Parengė Kostas Aleksynas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1993, 53; Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, Vilnius: Mintis, 1993, p. 283–284, nr. 49.)
43 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 573.
44 Balsys R. Jauja – XVI–XVIIa. valstiečių „bažnyčia“. Sakralieji baltų kultūros aspektai.
Senovės baltų kultūra, t. 9, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. p. 191–205.
45 Balsys R. Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVIIa. rašytiniuose šaltiniuose. Tautosakos darbai, t. XXXV. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 263–265.
46 Bugailiškis P. Senovės pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 2, 1934, 97.
47 Mickevičius J. Senovės žemaičių pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 9–10, 1936, 478.
48 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius: Mintis, 1993, 284, nr. 54,
49 Ten pat, 122, nr. 34.
50 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 702.
51 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. IV. Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2005, 227.
52 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, 260.
53 Ten pat, 320.
54 Ten pat, 630, 632.
55 Šmitas P. Latvių mitologija. Iš latvių kalbos vertė Dainius Razauskas, Vilnius: Aidai, 2004, p. 46–47.
56 Latviešu tautas ticējumi (24093, 24086 24099 – 24101). Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 2013 05 29.
57 Bugailiškis P. senovės pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 2, 1934, 97; Antanas M. senoji pasartiškių pirtis, Mūsų kraštas, nr.1, 1992, 90–103.
58 Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 420.
59 Bobelė (boba) čia greičiausiai pavartota kaimo priėmėjos reikšme (plg. bobauti – būti bobute prie gimdymo). Žr.: Lietuvių kalbos žodynas, t. I. Vyr. redaktorius J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1968, 961.
60 Lietuviškos svotbinės daino,s užrašytos Antano Juškos, išleistos Jono Juškos, t. II, Vilnius: Valstybinė. grožinės literatūros leidykla, 1955, nr.829.
61 Plačiau apie gimtuvių ritualus žr.: van Gennep A. Les rites de Passage, Liaudies kultūra, nr. 2 (125), 2009, p. 51–54.
62 Paukštytė R. Pirties apeigos (straipsnio rankraštis).
63 Vardo slėpimo priežastį atskleidžia latvių tikėjimas: Pirtī nedrīkst viens otru saukt vārdā, bet par vilciņu, jo tad nepiemetīsies ļaunums” („Pirtyje negalima tarti viens kito vardo. Reikia vadinti vilku, kad blogis nepristotų) žr.: Latviešu tautas ticējumi (24126). Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta – 2013 09 20).
64 Daunys S. Pirties papročiai. Gervėčiai, Vilnius, 1989, p. 139–141; Paukštytė R. Pirties apeigos (straipsnio rankraštis).
65 Paukštytė R. Pirties apeigos (straipsnio rankraštis).
66 Ten pat, p. 224–225.
67 Pirts ir zemnieka dakteris. Ja nebūtu pirts un rutku, tad dakteri brauktu zelta ratiem. Žr.: Latviešu tautas ticējumi (24166). Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta – 2013 09 20).
68 Ten pat, p, 225.
69 Bugailiškis P. senovės pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 2, 1934, p. 97; Mažiulis A. Senoji pasartiškių pirtis, Mūsų kraštas, nr.1, 1992, p. 90–103.
70 Mickevičius J. Senovės žemaičių pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 9–10, 1936, 477–478.
71 Žr.: Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 440–441.
72 Peramās slotas jāgriež vecā mēnesī, tad niestis nemetas. Žr.: Latviešu tautas ticējumi
(28288). Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta – 2013 09 20).
73 Peramās un mēžamās slotas vajagot griezt vecā mēnesī, tad ar viņām varot izslaucīt visas blusas (28289). Žr.: Latviešu tautas ticējumi (28288). Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 2013 09 20).
74 ВиноградоваЛ. Н., Толстая С. М. Символический язык вещей: веник (метла) в славянских обрядах и верованиях. Символический язык традиционной культуры. Москва: Наука, 1993, p. 3–36.
75 Тебе, баня, на стоянье, а нам на здоровье (žr.: Эрна В. Померанцева, Мифологические персонажи в русском фольклоре, Москва: Наука, 1975, 115).
76 Lietuvių kalbos žodynas, t. XVIII. Vyriausias redaktorius Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p.120.
77 Prieiga per internetą – http://www.medicina.2manekenai.eu/medicina/liaudies–medicina/535–kaip–vantomis–isvaryti–liga. Žiūrėta 2013 09 21; http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/viewtopic.php?f=56&t=621. Žiūrėta 2013 09 21.

ziemgala.lt/ mokslo darbai / etnologija

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.