0

Viduramžių vilktakystė mūsų dienų akimis (1)

kovo 27, 2015 PASAULĖŽIŪRA

Vitalijus Michalovskis\\

Viso pasaulio mitologijoje ir smulkiojoje tautosakoje atpasakota begalė žmonių virtimo visais įmanomais gyvūnais atvejų ir visuose šiuose pasakojimuose pateikiamos pačios įvairiausios virsmo formos: nuo grynai fizinio pavirtimo konkrečiu gyvūnu iki, jeigu taip galima pavadinti, „lengvesnių“ teriantropijos formų, kurioms būdingas „žvėriškas“ elgesys visiškai ar bent iš dalies išsaugant žmogišką pavidalą. Tad kokie būtų patys bendriausi tokio fantastinio virsmo mechanizmai?

Mūsų dienomis apie bet kokias senovės vilktakystės apraiškas lengviausia kalbėti mitologiniame arba bent jau aprašomajame istoriniame, viduramžiškos religinės pasaulėjautos stipriai paveiktame kontekste, kurio visiškai nusikratyti nagrinėjant šią temą neįmanoma. Kiekvienas šių vaizdinių vertintojas gali atrasti visam tam daugybę paaiškinimų – mitologinių, alegorinių, simbolinių – ar pagaliau tiesiog viską priskirti „tamsybių epochai“ su jai būdinga lakia vaizduote ir mąstymu.

Ir visgi visais laikais bandyta racionaliau aiškinti vadinamąjį vilktakystės fenomeną, nors ir pripažįstant, kad visi šie spėjimai taip ir lieka spėjimai, dažnai keliantys dar daugiau klausimų nei suteikiantys atsakymų.

Savaime suprantama, kad fiziškai virsti iš žmogaus kuriuo nors gyvūnu neįmanoma. Ir tam visiškai nereikia išmanyti anatomiją ar fiziologiją. Galbūt dar yra išlikusių stebuklais tikinčių izoliuotų gentinių bendruomenių, tačiau labiau civilizuotas žmogus puikiai suvokia, kad žmogus negali pasiversti grybu, jaučiu ar kokia hibridiška antropozoomorfine būtybe.
Betgi iš viduramžių epochos mus pasiekia daugybė pasakojimų apie vilktakius. Pasak tų pasakojimų, kai kada vilktakis turi pastebimų išorinių žmogaus bruožų, pagal kuriuos jį galima skirti nuo tikrų vilkų, tačiau būta ir tokių, kurie niekuo nesiskyrė nuo laukinio žvėries. Neretai viduramžiški inkvizitorių teismai išorinius kaltinamųjų bruožus mėgino susieti su žvėrims būdingais fiziniais požymiais. Pavyzdžiui, galvota, kad numanomas vilktakis geba išsiversti odą, o vidinis jos sluoksnis yra padengtas kailiu. Vienas 1541 m. žmogžudystėmis apkaltintas valstietis kankinamas tvirtino, neva jis vilktakis, o žvėries kailis yra paslėptas po jo oda. Norėdami patikrinti valstiečio parodymus, teisėjai liepė jam nukirsdinti rankas ir kojas, tačiau nieko „žvėriško“ nebuvo rasta. Buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau nelaimėlis mirtinai nukraujavo.
Šis ir daugybė kitų į jį panašių atvejų rodo nepaprastai stiprų, kone fanatišką demoniškų prietarų įsigalėjimą to meto visuomenėje, nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad netgi gūdžiausiais kovos prieš vilktakius laikais visuomet atsirasdavo tokių, kurie neigdavo fizinio pasivertimo galimybę, teigdami, kad piktoji jėga padaro „vilkišką“ tik protą. Šiam negalavimui buvo pritaikytas ir naujas pavadinimas – lupina insania (lot. „vilkiškas pamišimas“).

Fizinės išvaizdos klausimas 

Ko gero, tai pats sudėtingiausias klausimas. Mitinius vaizdinius šį kartą palikime nuošalyje, o pasiremkime viduramžių Europos vilktakių aprašymais, kuriuose dažnai minimas, o kai kada ir aprašomas pats fizinio virsmo procesas. Tiesa, kiek yra žinoma, nė vieno viduramžių teismo nariams taip ir neteko stebėti žmogaus virtimo žvėrimi sekos, tad remtasi liudininkų parodymais ir pačių kaltųjų „prisipažinimais“, kurių dažnai visiškai pakakdavo bet kokiai kaltei įrodyti.
Be jokių abejonių, didžiąją dalį visų aprašymų būtų galima paaiškinti pačių aprašančiųjų išmone ir laikotarpiu, kai tikėjimas velniu ir kita nelabąja jėga buvo ne ką mažesnis už tikėjimą Dievu bei angelais, tačiau ar absoliučiai viską galima atmesti kaip gryniausią fantaziją, nors ta fantazija galėjo būti kuo nuoširdžiausiai tikima?
Praėjusių amžių ir mūsų laikų tyrinėtojai kėlė įvairias hipotezes, kurios galėtų bent iš dalies paaiškinti „žvėriškos“ pasivertusiųjų išvaizdos klausimą. Ir čia jų dėmesį patraukė itin retos ligos ir genų lygmeniu sąlygoti apsigimimai.
1963 m. Didžiosios Britanijos medikai spėjo, kad atgrasi vilktakių išvaizda galėtų būti siejama su porfirija (gr. πορφύρα – „purpuras“) – genetiškai paveldima kraujo liga, kuria sergant pakinta odos spalva: ji parausta ar paruduoja, tampa plonesnė ir trūkinėja nuo saulės šviesos. Vėliau atsiradusios opos, randai ir uždegiminės reakcijos deformuoja pirmiausia kremzles (dėl to ausys, nosis, pirštai įgauna jiems anksčiau nebūdingas formas), o saulės šviesa ligoniui kelia nenusakomas kančias. Porfirija neįtikėtinai subjauroja žmogų ir gali sukelti rimtą psichinę negalią.
Dar viduramžiais buvo suvokta, kad sergantysis arba, veikiau, tų laikų įsivaizdavimu, „velnio apsėstasis“ savyje nešioja „blogą kraują“, tai leido daryti išvadą, kad geriant šviežią kraują ligą galima pristabdyti, tai yra „kompensuoti blogo kraujo poveikį“. Visa tai galėtų paaiškinti daugybės pasakojimų apie vilktakius ir vampyrus atsiradimą, o neįprasta porfirikų išvaizda ir netradiciniai „gydymosi“ šviežiu krauju būdai – kelti siaubą dažnai iki fanatizmo religingoje viduramžių visuomenėje, kai bet kokia liga ar luošumas neretai aiškinti Aukštybių prakeiksmu.

Kita įgimta, o kartais ir galinti būti įgyta liga – hipertrichozė (gr. „pernelyg plaukuotas“). Ji yra susijusi su hormonų sistemos sutrikimais ir pasireiškia stipriu plaukuotumu, kur paprastai plaukuotumas nei pagal amžių, nei pagal lytį nėra būdingas. Įdomu, kad stiprios terminalinės hipertrichozės atvejai medicinoje kartais neoficialiai vadinami vilktakio sindromu. Terminalinė hipertrichozė yra įgimta ir esant šiai ydai ilgi, šiurkštūs ir tamsūs plaukai tankiu sluoksniu dengia visą kūną.

 Plaukuoti žmonės senovės piešiniuose 
galėjo būti ne vien tik vaizduotės vaisius

Nors sunki hipertrichozės forma yra itin retas reiškinys, kenčiantieji dėl padidėjusio plaukuotumo kadaise galėjo būti laikomi vilktakiais – įsivaizduojama tarpine grandimi tarp žmogaus ir žvėries.

Be padidėjusio plaukuotumo, kai kurie žmonės galėjo turėti ir kitų požymių, mokslo dar visai neseniai vadintų atavistiniais. Dabar sąvoka „atavizmas“ yra vis rečiau vartojama, nes tam tikrų archajiškų, tėvams ir seneliams nebūdingų požymių atsiradimas jų palikuonyse yra laikomas recesyvinių genų veiklos rezultatu. Kalbant trumpiau, atavistinis palikimas – tai žmogui nebūdingi išoriniai ir vidiniai požymiai, su kuriais gimstama. Tokiais išoriniais požymiais gali būti papildomas stuburo slankstelis (vadinamoji uodega), didesnis spenelių skaičius ar padidėjęs kūno plaukuotumas.
Visa tai viduramžiais, o ypač inkvizicijos siautėjimo laikais galėjo atrodyti kaip neabejotinas vilktakystės įrodymas, tačiau būtų netikslu sakyti, kad to meto aprašymuose nurodoma vien tik „žvėriška išvaizda“. Kur kas dažniau minimas tam tikras „žvėriškas vilktakių elgesys“ (lakstymas keturiomis, urzgimas, kandžiojimasis, lojimas, staugimas, žmogui nebūdinga fizinė jėga, panaši į pamišimą, agresija ir pan.), o išvaizda apskritai nutylima. Racionalesnių paaiškinimų mokslininkai bandė rasti ir čia.

Psichinės būsenos klausimas 

 Kartais vilktakiai vaizduoti atrodę visiškai kaip žmonės

Jau senovėje pastebėta, kad netgi nesunkūs fiziniai negalavimai gali turėti tam tikros įtakos žmogaus psichikai. Tad kai Europoje „vilktakiai“ vis labiau pradėti laikyti ne nelabojo apsėstaisiais, o ligoniais, imta ieškoti ir neatpažįstamai pakitusios psichikos priežasčių.
XVI a. Nyderlandų gydytojas Johannesas Weyeris žengė ganėtinai drąsų tais laikais žingsnį – pareiškė, kad vilktakystė tėra įsivaizduojamas psichikos reiškinys, ir aprašė keletą tokių ligonių, kurie pasižymėjo blyškia oda, įkritusiomis akimis ir išdžiūvusia burna. Kiti mokslininkai vilktakystę kildino iš „kūno skysčių balanso sutrikimų“, melancholijos (gr. „juodos tulžies“, skatinusios pyktį ir pamišimą) pertekliaus ir netgi dažnos nuotaikų kaitos, kas, tikėta, galėjo sukelti haliucinacijas, kliedesius ir beprotybę.
1621 m. britų mokslininkas Robertas Burtonas vilktakystę pavadino pamišimo forma, kurią gali sukelti netinkama mityba, „blogas oras“ ir nemiga. Nepaisant gana racionalių paaiškinimų, jis neatmetė ir galimybės, kad vilktakystė galėtų būti piktųjų burtininkų išdaigos.
Ir netgi XIX a. prancūzų okultistas ir demonologas Collinas de Plancy netikėjo žmogaus virtimu žvėrimi. Savame „Pragaro žodyne“ (1818) vilktakystę jis apibūdino kaip ligą, „kuri tais amžiais, kai žmonės visur įžiūrėdavo demonus, burtus ir prakeikimus, paveikdavo silpną protą tiek, kad sergantieji įsivaizduodavo esą paversti vilkais ir atitinkamai elgdavosi“.
Gydyti kūną ir sielą tais laikais buvo siūloma šiltomis voniomis, kraujo nuleidimu, visiškos ramybės režimu ir, žinoma, apsivalymo maldomis. Tačiau kokios galėtų būti realesnės patologinės „žvėriško elgesio“ priežastys?
Vilkolakis 1
Kai kas nurodo garsiąją pasiutligę (lot. rabies). Ši liga yra virusinės kilmės, tačiau tiesiogiai pažeidžia centrinę nervų sistemą, todėl ligoniui tampa įprastas elgesys, kuris liaudyje vadinamas tiesiog pamišimu. Pasiutligei identiški simptomai aprašyti jau žiloje senovėje.
Kaip žinoma, ligą žmogui perduoda pasiutę gyvūnai, kai šiems įkandus į žaizdą patenka seilių. Įvairiais ligos periodais pasireiškia jautrus reagavimas į bet kokius šviesos ir garso dirgiklius, galūnių raumenų traukuliai, hidrofobija (vandens baimė), atvirų erdvių baimė, nežabota agresija, kartais įniršis, haliucinacijos ir kliedesiai. Po viso to eina paralyžius, kvėpavimo sutrikimai ir neišvengiama mirtis. Nuo pasiutusio gyvūno įkandimo iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo gali praeiti net keli mėnesiai, o pasireiškus pirmiesiems požymiams ligonis paprastai miršta per 5–10 dienų.

Visi šie požymiai leido kelti prielaidą, kad kai kuriais atvejais pasiutligė galėjo būti siejama su vilktakyste ir vilktakiams priskiriamais bruožais – dienos šviesos vengimu, nuo vandens (žinoma, šventinto!) kylančiais spazmais, „nenormaliu“ fiziniu elgesiu, agresyvumu, „pamišimo“ perdavimu per įkandimą. Ligos pavojingumą stiprino dar ir tai, kad atskiruose regionuose nestabdoma pasiutligė galėjo įgauti lokalinės epidemijos mastą (kai kurie viduramžių šaltiniai liudija masinį virtimą vilktakiais).

Vilktakių medžioklė
Vilktakystės fenomeną nagrinėjo ir psichiatrai.
Šiuolaikinėje medicinoje aptinkamas ganėtinai keistas klinikinės likantropijos apibrėžimas, tai kol kas nėra nei atskira diagnozė, nei atskirai apibrėžtas psichikos sutrikimas, tačiau pasireiškia tam tikrų simptomų kompleksu, atskirai paėmus juos būtų galima pavadinti skirtingomis psichopatologinėmis diagnozėmis.
Manoma, kad pirmą kartą žodį „likantropija“ (gr. λύκος – „vilkas“ ir άνθρωπος – „žmogus“) 1584 m. pavartojo Anglijos Parlamento narys Reginaldas Scotas – juo pavadino „vilktakišką beprotybę“. Vėliau žodis „likantropija“ tapo ne tik vilktakystės, bet ir bet kokios teriantropijos sinonimu.
1988 m. JAV McLeano psichiatrijos klinikos darbuotojai paskelbė studiją, kurioje buvo nagrinėjamas vadinamasis klinikinės likantropijos klausimas XX a. Kelių mokslininkų išvadose teigiama, kad likantropijos atvejų nuo pačių seniausių laikų aptinkama įvairiausiuose istoriniuose, mitologiniuose ir kituose šaltiniuose, tačiau, kad ir kaip būtų keista, mūsų laikais rimto specialistų dėmesio šiai problemai pasigendama. O pasirodo, kad šis retas fenomenas niekur neišnyko.
Nuo 1974 m. klinikos gydytojai aprašė ir ištyrė dvylika jiems žinomų numanomos klinikinės likantropijos atvejų su skirtinga pasikartojančių paūmėjimų tąsa nuo vienos dienos iki trylikos metų.
Iš esmės vadinamasis virtimo žvėrimis sindromas buvo susietas su labai rimta, retai pasitaikančia psichozės forma, kuriai apibrėžti netinka jokia įprastesnė psichiatrinė diagnozė. Psichozės terminu psichiatrijoje vadinama būsena ir visų psichinių sutrikimų kompleksas, kai pacientas praranda racionalų ryšį su tikrove arba ją suvokia iškreiptai (kliedesiai, haliucinacijos, depersonalizacija ir pan.).
Pagrindiniai studijoje aprašyti klinikinės likantropijos požymiai buvo tokie: 1) ligonio elgesys primena žvėries elgesį (urzgimas, lojimas, riaumojimas, lakstymas keturiomis); 2) ligonis paūmėjimo metu įsivaizduoja esąs žvėris, tą patvirtina ir sąmonei prašviesėjus.
Autoriai teigia, kad visus šiuos simptomus galima vertinti kaip klinikinės likantropijos liudijimus, tačiau pats reiškinys, nepaisant tam tikrų jo panašumų į rimtą psichozę, dar neturi tikslios diagnozės.

1977 m. „Amerikos psichiatrijos žurnalo“ spalio numeryje aprašytas vienas klinikinės likantropijos atvejis, kai 49 metų moteris manėsi esanti vilkė ir atitinkamai elgėsi. Ji sapnuodavo vilkus, urgzdavo, kartais rėpliodavo keturiomis. Pasak jos, „vilku ją pavertęs pats velnias“. Gydytojai taip pat įžvelgė keistus agresijos ir neįprasto seksualinio temperamento protrūkius būtent pilnaties metu. Moteriai nustatyta diagnozė skambėjo taip: šizofrenija, psichozės lydimas organiškasis smegenų sindromas, depresyvioji psichozinė reakcija, isterinė neurozė, maniakinė psichozė ir psichomotorinė epilepsija.

Tokia išsami specialistų diagnozė buvo pateikta tarytum įrodymas, kad tokios ligų puokštės tyčia suvaidinti neįmanoma, būtent todėl ši ligos istorija ir pateko tarp išskirtinių psichiatrų leidinyje aprašytų istorijų.

Bus daugiau

mvitalijus.blogspot.com

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.