0

Viduramžių vilktakystė mūsų dienų akimis (2)

kovo 28, 2015 PASAULĖŽIŪRA

Vitalijus Michalovskis\\
Šiuolaikinėje psichiatrijoje klinikinės likantropijos sąvoka taikoma ne tik tiems, kurie jaučiasi virstą vilkais ar šunimis. 2004 m. mokslinėje studijoje „Likantropija – psichopatologiniai ir psichodinaminiai aspektai“ aprašyta per 30 stebėtų atvejų, kurių metu užfiksuotas „virtimas“ pačiais įvairiausiais gyvūnais: arkliais, paukščiais, katėmis ar netgi vabzdžiais. Aprašymuose aptinkama netgi tokių atvejų, kai paūmėjus ligai žmogus jaučiasi daug kartų laipsniškai „persiverčiantis“ iš vieno gyvūno į kitą.

Vilkolak2
Dar vienas įdomus medikų pastebėjimas, kad kenčiančiojo nuo klinikinės likantropijos „dvasinis“ turinys dažnai kažkokiais paslaptingais mechanizmais siejasi su jo kultūrine aplinka ir gyvenamąja terpe. Tai yra vilkais „virstama“ dažniau tuose kraštuose, kuriuose vyrauja ganėtinai stipri „vilkiška“ simbolika bei mitologija, ir beveik niekuomet „nevirstama“ tais gyvūnais, kurių tame krašte nebuvo nei iš tikrųjų, nei simboliniu ar mitologiniu lygmeniu. Taip pat visiškai neišaiškinti mechanizmai, verčiantys „virsti“ vienu gyvūnu dažniau nei kitu, nors, atrodytų, individas sąmoningai pasirinkti gyvūno, kuriuo neva pasiverčia, negali. Visa tai verčia rimtai susimąstyti apie vietos mitologinių, kultūrinių ir istorinių vaizdinių įtaką giliausiems žmogaus psichikos klodams ir galbūt vėl prisiminti Carlo Gustavo Jungo skelbtas kolektyvinės pasąmonės idėjas, skirtingai veikiančias įvairių kraštų gyventojus. Tai iki šiol yra paslaptis, į kurią mokslas atsakyti negali.
Yra ir kitų neįmintų mįslių. Pavyzdžiui, kokie veiksniai ir organai iš tiesų atsakingi už savęs kaip „žmogiškosios būtybės su žmogaus forma“ suvokimą? Juk „vilktakiai“ tikriausia visai nuoširdžiai tiki ir, svarbiausia, fiziškai jaučia virstą tam tikrais gyvūnais.
Šių dienų mokslas klinikinę likantropiją apibrėžia kaip šizofreniškų ir kitų psichopatologinių įtakų sukeltą savivokos slopinimą su nevalinga projekcija į psichinį ir fizinį „žvėriškumą“ (žvėriška agresija, žvėriškas seksualumas per susitapatinimą ir pan.).
Bet visi šie pavieniai retų ligų ir apsigimimų atvejai niekaip negali įtaigiau pagrįsti viduramžių vilktakystės proveržių, kurie, sprendžiant iš senųjų šaltinių, kartais įgaudavo kolektyvinį pobūdį, kai daugybė žmonių vienu metu staiga „virsdavo žvėrimis“.
Masinių epidemijų klausimas

„Staiga jų žmogiški bruožai išnyko ir visi jie patapo vilkais. Jų susirinko daug tūkstančių“ (Commentarius de Praecipibus Divinationum Generibus, 1560)
Nė viena aprašytų fizinių ir psichinių patologijų (galbūt tik išskyrus lokalinius pasiutligės proveržius) negalima paaiškinti masinių tai vienur, tai kitur Europoje įsiplieksdavusių vilktakystės epidemijų pobūdžio.
Pirmosios masinės vilktakystės epidemijos Vakarų Europoje užfiksuotos XIV a. Didesnių ar mažesnių kolektyvinės likantropijos apraiškų pasitaikydavo ir vėlesniais amžiais, o jų židinių tinklas nusidriekė nuo Prancūzijos per Vokietijos žemes iki pat Livonijos. Tikruosius šio reiškinio mastus nustatyti gana sudėtinga, tačiau rašytiniuose šaltiniuose kalbama apie šimtus ir netgi „daug tūkstančių“ tų, kurių „žmogiški bruožai išnyko ir visi jie patapo vilkais“.
Šių aprašytų epidemijų masiškumas gali būti aiškinamas trejopai: didžiuliu aprašančiųjų perdėjimu ir spalvų sutirštinimu; tam tikromis laikinomis, laikotarpio konteksto sąlygotomis masinės psichozės formomis; kažkokiais kitais veiksniais, dėl kurių poveikio tam tikru metu galėtų gana ryškiai kisti psichinė ir fizinė ištisų žmonių grupių sveikata.
Visiškai galimas dalykas, kad mus pasiekusių siaubingų masinės vilktakystės epidemijų aprašymai yra visų šių trijų dalykų suma, tačiau kas galėtų būti tuo paskutiniu veiksniu?
Kai kurie istorikai kelia gana įtikinamą versiją, kad tai galėtų būti ergotizmas.
Ergotizmas (pranc. ergot – „skalsė“) arba „Šv. Antano ugnis“ – tai žmogaus arba gyvūno apsinuodijimas parazitinių grybų paprastųjų rugių skalsių alkaloidais, kurie patekdavo į miltus iš skalsių pažeistų rugių grūdų. Būtent suvalgius iš nuodingų miltų iškeptos duonos ir pasireikšdavo sunkaus apsinuodijimo požymiai: pykinimas, nenusakomas skausmas, haliucinacijos, agresija, traukuliai, pojūčių sutrikimai, o gavus didesnę šių nuodų dozę – netgi gangrena ir mirtis.

 Šv. Antano ugnies poveikis

Jokio paaiškinimo šiai „beprotybei“ nebuvo, ir tik XVII a. imta pamažu susivokti, kad visi šie reiškiniai kyla ne dėl piktosios jėgos įsikišimo ir aukų nuodėmingumo, o dėl apsinuodijimo skalsėmis.

Ištisi haliucinacijų, nerimo, fizinio skausmo ir agresijos apimtų žmonių būriai blaškėsi po apylinkes (galbūt visiškai tikėdami esantys apsėsti), o aplinkiniai juos laikė tik jokio pasigailėjimo nevertais vilktakiais, tad visiškai įprastu to meto reiškiniu galima pavadinti ne tik vadinamąsias vilktakystės epidemijas, bet ir susidorojimus su jais be jokio, kad ir inkvizicinio, teismo, tiesiog užmušant nelaiminguosius.

Nuodingoji rugių skalsė
Atradus nuodingą skalsių poveikį ir pasitelkus tam tikras kovos priemones ergotizmo atvejų gerokai sumažėjo, tačiau jie anaiptol neišnyko. 1951 m. Pietų Prancūzijoje į ligoninę buvo paguldyta 50 žmonių dėl apsinuodijimų nuodinga duona. Septyni iš jų mirė. Apsinuodijimų aukas kamavo regėjimai, kai kurie ligoniai teigė jautęsi žvėrimis ir patys buvę atakuojami žvėrių. Tiesa, kita įvykio versija teigia, kad nelaimingieji apsinuodijo ne skalsių alkaloidais, o tam tikrais grūdų dezinfekcijai naudotais gyvsidabrio junginiais. Įdomu ir tai, kad garsusis psichotropinis preparatas LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) yra išgaunamas būtent iš skalsėse esančios lizergo rūgšties.
Valstybinės Dniepropetrovsko medicinos akademijos pranešime „Likantropija: nauji štrichai senajam portretui“ teigiama, kad „veikiant preparatui LSD-25, skalsių alkaloidui, pasireiškia šizofrenija, įvairiapusiai laiko ir erdvės santykio pokyčiai mąstysenoje, padidėjęs induktyvumas. Viduramžių Europoje buvo žinomos ergotizmo, narkotinio apsinuodijimo epidemijos, kurias sukeldavo paprastųjų skalsių pažeistų grūdų vartojimas. Beveik visose Europos tautose egzistuoja legendos apie žmones, kenčiančius nuo vilkiškos beprotybės.“


Konvulsijos esant sunkiam ergotizmui
Yra netgi tokių nuomonių, kad viduramžiais, kai žemiausiuose visuomenės sluoksniuose skurdas ir badas buvo visiškai įprastas dalykas, varguoliai galėjo tyčia kartu su maistu vartoti tam tikrus haliucinogeninį poveikį turinčius papildus, galinčius bent iš dalies sumažinti alkio pojūtį. Senojoje medicinoje taip pat buvo naudojami kai kurie augalai ir uogos (pavyzdžiui, vaistinės šunvyšnės, juodosios kiauliauogės), turinčios ne tik gydomųjų, bet ir toksinių, haliucinogeninių savybių. Kartais tuo bandomas grįsti dažnai viduramžių aprašymuose aptinkamas „vilktakiško tepalo“ motyvas – tepalas neva įteiktas vilktakiui ar raganai iš paties velnio, o juo pasitepęs žmogus „pereina“ į žvėries būseną.
Psichiką veikiančių elementų turi ir raudonosiose musmirėse esančios medžiagos (muskarinas, iboteno rūgštis, muscimolas ir kitos).
Visos psichiką veikiančios augalinės medžiagos galėjo būti vartojamos pavieniui ar didesnėmis grupėmis dėl pačių įvairiausių priežasčių: kaip vaistas, kaip tam tikra maisto stygiaus kompensacija (ilgainiui kai kuriems galėjusi tapti ir įpročiu) ar kaip tam tikra priemonė sakralinėse ir karinėse senųjų kultūrų tradicijose. Daugiau ar mažiau sąmoningos vilktakystės, berserkizmo, šamanizmo ir pan. klausimas būtų visai atskira tema.

Kriminalinis aspektas

Pakartas vilktakis

Teisminių viduramžių procesų metu „vilktakiams“ buvo inkriminuojama ne tik pati vilktakystė ar „sandoris su Šėtonu“, bet ir kiti kaltinimai konkrečiais nusikaltimais: žmonių užpuldinėjimais, žalojimais, žmogžudystėmis, kanibalizmu. Žmogėdrystė dažnai suvokta kaip neatsiejama nuo paties viduramžiško vilktakystės įvaizdžio. Būtų naivu teigti, kad visi ano meto procesai yra tikrovėje vykdytų nusikaltimų pasekmė, tačiau negalima atmesti ir to, kad, kaip ir mūsų laikais, viduramžiais buvo daromi pasibaisėtini nusikaltimai (žmogžudystės, kraštutinio sadizmo atvejai, kanibalizmas). Žmogėdrystę didžiąja dalimi galėjo skatinti ir viduramžiais dažnai siautęs badas, kai absoliuti gyventojų dauguma per visą savo gyvenimą nuo gimimo iki mirties tik labai retais atvejais gaudavo iki soties prikimšti pilvą.

Įvairius pačius žiauriausius ir kruviniausius nusikaltimus visuomet buvo lengviausia paaiškinti satanistiniu siautėjimu. Didelių badmečių metu Europoje vis įsiplieskiantys žmogėdrystės židiniai negalėjo likti nepastebėti paprastų žmonių bei vietos dvasinės ir pasaulietinės valdžios atstovų. Badas darė savo, o remiantis ano meto pranešimais kai kur turguose buvo prekiaujama žmogiena.
Bene klasikinio viduramžių proceso prieš vilktakius atvejis – XVI a. pabaigos Bedburgo vilktakio Pėterio Štumpo (kitur – Štamfo, Štubės) istorija.
Vokietijos miesto Bedburgo ūkininkas Pėteris Štumpas buvo apkaltintas vilktakyste, juodąja magija, sutartimi su Šėtonu, lytiniais iškrypimais, žmogžudystėmis, kraujo gėrimu ir žmogėdryste. Kankinamas jis prisipažino nužudęs keturiolika vaikų ir dvi nėščias moteris, valgęs jų mėsą ir galėjęs pasiversti vilktakiu. 1589 m. Štumpas buvo nuteistas mirti siaubinga mirtimi ant kančių rato. Tokie buvo tipiški viduramžių kaltinimai ir tipiška bausmė vilktakiams viduramžių Vokietijoje.
Iki šiol taip ir nėra aišku – kaltas Štumpas dėl žudynių ar nekaltas, buvo jis žmogėdra ar nebuvo, tačiau net mūsų laikais žiauriems žmogžudžiams, ypač žudikams maniakams, skiriami prakeiksmai: „kraugerys“, „žvėris“, „žmogėdra“, „vilkolakis“. Būtų galima drąsiai tvirtinti, kad viduramžių vaizduotė viską vertino kur kas tiesmukiau.

Pabaiga 

Kinocefalas – šunagalvis senojoje graviūroje
 

Viduramžių vilktakystės fenomenas negali būti paaiškintas keliais sakiniais.

Vilktakystė neatsirado iš niekur krikščioniškais viduramžiais, o tam tikra dalimi buvo tąsa senųjų dvasinių tradicijų, kurios gimė pačiais žiliausiais toteminės pagonybės laikais, vystėsi ir buvo sąmoningai praktikuojamos senosiose karių ir žynių visuomenėse. Sakraliausios dvasinės susitapatinimo su žvėries „dvasia ir kūnu“ praktikos iš dalies išliko ir krikščionybei įsigalėjus, tačiau būtent tuo metu totalaus ir nuolatos akcentuojamo demonizmo grėsmės akivaizdoje senieji vilktakystės vaizdiniai ištrūksta tarsi džinas iš butelio, tapdami kone masine psichoze ir masine isterija, Bažnyčios prakeikimu ir vienu didžiausių jos persekiojimo objektų.
Archajiškiausios kultūrinės įtakos ir vaizdiniai susimaišė su naujuoju religiniu fanatizmu. Baimė susimaišė su atgaila, tikrovė su vaizduote, o pačią žmoniją tarytum apsėdo visi tikri ir įsivaizduojami pragaro demonai. Maras, raupai ir luošumas kaip dieviškoji bausmė už nuodėmes. Amžinos šėtono pagundos ir jo gebėjimas įsikūnyti į visas gyvas ir negyvas žemiškas formas. Karai, badas ir masinės isterijos. Raganių kerai ir apvalanti laužų ugnis… Būtent čia ir reikėtų ieškoti visų pirminių priežasčių ir atsakymų į klausimą, kodėl vilktakystės baubai viduramžių Europoje taip grėsmingai išaugo, užvaldydami žmonių protus.
Vilktakiai buvo visur ir vilktakiu buvo bet kas. Luošys, žolininkas, žmogžudys ir paprasčiausias psichikos ligonis. Eilinis baudžiauninkas ir pasiturintis aristokratas, piktaliežuvis eretikas ir dorybingas vienuolis. Nedaug tereikėjo, kad būtum apkaltintas, o kartais ir pats sąmoningai ar nesąmoningai tuo įtikėtum.
Taigi, vilktakystės klausimas viduramžių visuomenėje nėra lengvai paaiškinamas. Šiame rašinyje buvo stengiamasi pasvarstyti, kas ir kodėl galėjo būti laikomas likantropu. Šiandienos mokslo terminija neretai sunku logiškai paaiškinti senovėje aprašytus procesus, tačiau galbūt čia bent kiek pavyko praskleisti vilktakiškos paslapties šydą.
mvitalijus.blogspot.com

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.