0

Gerai mokamą darbą Airijoje iškeitė į gyvenimą Lietuvos kaime ir grįžti nenori

kovo 30, 2015 Lietuviai užsienyje

Airė June šiek tiek daugiau nei prieš metus apsigyveno Lietuvoje. Nors Airijoje ji paliko ir mylimą šeimą, ir gerai apmokamą darbą, tikina dar niekada nebuvusi tokia laiminga, kaip dabar – gyvendama mažame kaime prie Tauragės. 

Asmeninio archyvo nuotr. / June

Asmeninio archyvo nuotr. / June

Su būsimu vyru, lietuviu Arūnu, ji pasakojo susipažinusi bene prieš 10 metų. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsivėrė sienos, tad vyras, kaip ir daugelis kitų lietuvių, pasirinko emigranto kelią – išvyko dirbti į Airiją.

Metė gerai mokamus darbus ir išvyko į ilgą kelionę

„Airijoje mes abu labai daug dirbome. Arūnas įstojo į koledžą, kur įgijo kineziterapeuto specialybę, po to ėmėsi savo verslo. Aš dirbau didelėje telekomunikacijų bendrovėje. Abu darbuose nuolat jautėme stresą, gyvenome įtampoje. Žinoma, uždirbome labai gerai, tačiau ilgainiui supratome, kad net neturime laiko tais pinigais džiaugtis. Taip sutapo, kad abu per trumpą laiką praradome savo mamas – tai tarsi perdėliojo gyvenimo vertybes. Supratome, kad norime keisti savo gyvenimą. Panorome daugiau laiko praleisti su šeimos nariais, draugais. Norėjome pradėti mėgautis gyvenimu“, – pasakojo June Molloy Vladička.

Ji tikina su didžiausiu džiaugsmu prisimenanti dieną, kai padavė prašymą išeiti iš darbo. Išeitinės išmokos jiems su vyru užteko ilgai kelionei, per kurią jie turėjo apsispręsti, ką iš tiesų nori veikti ir kur gyventi.

„Pajutę laisvę mes iš pradžių nesupratome, ką veikti. Kurį laiką tiesiog keliavome po Europą daug laiko praleisdami namelyje ant ratų. Keliaudami užsukome ir į Lietuvą, kur kelias savaites praleidome su Arūno šeima. Vieną dieną jų kaimynė prasitarė, kad norėtų parduoti savo namą. Susižavėjome idėja gyventi Lietuvoje, todėl tą namą nusipirkome“, – prisimena moteris.

Grįžti į Airiją neketina

Dabartinio savo gyvenimo su tuo, kurį gyveno Airijoje, ji nenori net lyginti. Anksčiau jie su vyru nepaprastai laukdavo savaitgalių, kai galėdavo nors kiek atsipūsti, o dabar dirba ne dėl pinigų, o dėl savo gerovės.

„Kol kas jokių įprastų darbų nedirbame – tvarkome, remontuojame namą, auginame daržoves, vaisius, vištas. Maistą, kurį valgome, gaminamės „nuo nulio“ – anksčiau tam tiesiog neturėdavome laiko. Dažnai einame pasivaikščioti, nuolat bendraujame su giminaičiais, draugais. Arūnas užaugo šiame krašte, jį visi pažįsta, ir jis pažįsta visus – jaučiamės bendruomenės dalimi“, – džiaugėsi Adakave gyvenanti moteris.

Nors per praėjusius metus net kelis kartus lankėsi Airijoje, grįžti ten neketina.

„Šiuo metu tokių planų neturime. Nemanau, kad Airijoje galėtume gyventi taip pat kaip Lietuvoje“, – patikino moteris.

Silpnybė – lietuviškas maistas

Atvykusi į Lietuvą ji pradėjo daugiau dėmesio skirti ne tik aplinkiniams, bet ir maisto ruošimui. Tinklaraštį „Myfoododyssey“ („Maisto odisėja“ – liet.) rašanti moteris pasakojo itin artimai susipažinusi ir su lietuvišku maistu.

„Labai mėgstu lietuvišką maistą! Visuomet su mielu noru einu į restoranus, kavines, valgyklas. Valgote labai kokybišką, šviežią, skanų ir pigų maistą“, – pastebėjo ji.

Nuostabą June sukėlė ir tai, kad lietuviai vos iš kelių produktų gali sugalvoti daugybę skirtingų patiekalų. Pavyzdžiui, ji tikino išmokusi pagaminti bene 20 skirtingų patiekalų iš bulvių ir maltos kiaulienos.

„Lietuviškas maistas yra labai paprastas ir nepretenzingas, produktai – labai kokybiški. Džiaugiuosi, kad greitas maistas Jūsų šalyje nėra populiarus. Tikrai turite, kuo didžiuotis, manau, kad lietuviška rūkyta šoninė yra geriausia pasaulyje kaip ir alus. Nesuprantu, kodėl lietuviai nepasakoja pasauliui apie maistą, kuriuo tikrai galima didžiuotis. Kodėl Jūs tokie drovūs?“, – retoriškai klausė moteris.

Cepelinus įsimylėjo, bet kodėl visur – krapai?

Paklausta, ką mano apie tokius tradicinius lietuviškus patiekalus kaip cepelinai ar šaltibarščiai, ji patikino, kad šie jai taip pat kelia susižavėjimą.

„Dievinu cepelinus! Tiesą pasakius, cepelinus valgiau kiekvieną sausio mėnesio dieną tam, kad savo tinklaraštyje vasario pirmą dieną – pasaulinę cepelinų dieną, pateikčiau tobulą jų receptą. Tai labai įdomus patiekalas – niekada nemaniau, kad galima padaryti tešlą iš virtų ir žalių bulvių. Man taip pat labai patinka šašlykai, tačiau niekaip negaliu pamėgti krapų. O lietuviai krapus naudoja bene visiems patiekalams gardinti! Ačiū dievui, kad juos dažniausiai galima tiesiog nuimti“, – šyptelėjo Lietuvoje gyvenanti airė.

Ji taip pat pastebi, kad lietuviškas maistas šiek tiek panašus į populiarų Airijoje – abejose šalyse labai mėgsta bulves, kiaulieną ir alų.

Lietuviai – mažiau draugiški ir paslaugūs

Panašumų tarp šių dviejų šalių ji įžvelgia ne tik kalbėdama apie maistą. Tiesa, skirtumų taip pat turime nemažai.

„Ir Airija, ir Lietuva – mažos šalys, kurios kadaise buvo okupuotos. Mes lygiai taip pat džiaugiamės ir didžiuojamės nepriklausomybe kaip ir Jūs. Tiesa, manau, kad airiai – draugiškesni. Esame įpratę pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, atidaryti ar sulaikyti duris, jei matome, kad šalia eina žmogus su pirkinių maišais. Lietuviai iš šalies gali neatrodyti draugiški. Nesate linkę bendrauti su žmonėmis, kurių nepažįstate. Kitą vertus, airiai yra linkę labai daug skųstis, o lietuviai su tomis problemomis paprasčiausiai susitaiko – gyvenate per daug nesukdami galvos“, – patikino ji.

Kalbėdama apie Airiją ji tikino pasiilgusi ne tik savo šeimos, bet ir tam tikrų maisto produktų. Pavyzdžiui, pastebėjo, kad Lietuvoje labai sunku gauti šviežios jūroje sugautos žuvies.

„Užaugau šalia jūros. Pamenu, žuvų pirkdavome tiesiai iš žvejų valčių. Lietuvoje labai pasigendu geros žuvies. Žinoma, jūrinės žuvies galima rasti ir prekybos centruose, bet ten dažniausiai ji būna šaldyta. Keista, atrodo, daug lietuvių mėgsta žvejoti, o žuvies nėra“, – šyptelėjo ji.

Tikslas – išmokti kalbėti lietuviškai

Pati užaugusi mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažinojo, o išėjęs pasivaikščioti valandų valandas galėdavai nesutikti jokio žmogaus, June tikina negalinti atsidžiaugti ramiu gyvenimu Lietuvoje.

„Dabar gyvename gamtos apsuptyje. Dievinu lietuvišką gamtą, orą. Tiesa, tikėjausi šaltesnės žiemos. Niekas neskuba, nesinervina, nepervargsta. Žinoma, lietuviai taip pat dirba ir dirba daug, tačiau Jūs kitaip žiūrite į darbą, kiek abejingiau“, – pastebėjo June.

Naujausias jos tikslas – išmokti kalbėti lietuviškai, tam, kad pavyktų kuo daugiau sužinoti apie Lietuvą ir lietuvišką maistą.

„Pavasarį ketiname statyti šiltnamį, auginti kuo daugiau daržovių, daug keliauti, o paskui gal imtis verslo – esu kvalifikuota masažistė, tad galėtume dirbti kartu su vyru“, – ateities planais Lietuvoje dalijosi moteris.

delfi.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.