Baltų žinyčios vartai

0

Velykų šventės datos ir papročiai

viršaitis balandžio 5, 2015 Šventės, tradicijos ir papročiai

Krikščioniškos Velykos dabar yra kilnojama šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Taigi, Velykos yra išlaikiusios tradicinį ryšį su archaiškuoju mėnulio kalendoriumi. Astrologiškai, kai Saulė pasiekia Avino žvaigždyno nulinį laipsnį, šis momentas laikomas Lygiadienio pradžia. Anksčiau laikytos tolimiausia planeta Saturnu-Kronu, lietuvių vadintos Sėlija, apsisukimo aplink Saulę ciklas buvo 32 metai. Šia tolimiausia planeta (septintuoju dangumi) arijai skaičiuodavo Laiko ciklą, kurį vadino Aukso amžiumi.

Anksčiau (iki kosminės katastrofos, kuri pakeitė planetų ciklus) Saturnas apsisukdavo aplink Saulę per 32 metus, o dabar, po ciklo pasikeitimo, apsisuka per 29,45 metų. Todėl per Lygiadienį mes pažymime Aukso laikus menantį, neiškreiptą Tamsiųjų jėgų, ciklo pasislinkimą per 1 tarpsnį (viso 32), kuris turi savo ženklą-totemą. Probaltų protėviai žinojo senąjį kalendorių ir metus skaičiavo nuo pasaulio sukūrimo. Tik 525 metais po Kristaus Dioniso mažojo buvo pasiūlyta naujus eros laikus skaičiuoti nuo Kristaus gimimo, katalikiškos šalys šį pasiūlymą patvirtino tik 532 metais. Štai Rusijoje Nauja era pradėta skaičiuoti nuo Kristaus tik nuo 1700 metų.  Iki šių metu naudotasi senuoju skaičiavimo būdų, tai yra nuo Pasaulio sukūrimo, kurio pradžią laikė 1 kovo 5508 metus prieš Kristų. Pagal šį skaičiavimą dabartiniai metai būtų 7519.

Palestinoje žydai eros „nuo pasaulio sukūrimo“ pradžia laikoma 3761m. spalio 7 d. pr. m. e.; Graikijoje buvo plačiai paplitusi „olimpiadų era“, skaičiuojama nuo 776 m. liepos 1 d. pr. m. e.; Babilone – „Nabuchodonosaro era“ – 747m. vasario 26 d. pr. m. e.; Romos imperijos centre – era nuo „Romos miesto įkurimo“ – 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e.; Armėnijoje metus pradėta skaičiuoti nuo 552 m. liepos 11 d. pr. m. e. pagal žydų metų skaičiavimą. Romos imperijos centre buvo labiausiai paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano atėjimo į valdžią dienos, 284 m. rugpjūčio 29 d.

Vienu metu egzistuojančios skirtingos eros ir kalendorinės sistemos sunkino šalies valdymą. Būtinai reikėjo įvesti vieną erą. Vakarų Europos tautose tuo laiku vyravo krikščionių religija, todėl ir naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Kristaus gimimu. Pradėta skaičiuoti nuo velykų.
Buvo nustatyta, jog tiek paprastaisiais, tiek ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Kitaip sakant, kas 28 metai mėnesių dienos būtinai būna tomis pačiomis savaitės dienos.
Šį besikartojantį 28 metų periodą nuspręsta vadinti sauliniu ciklu arba „Saulės ratu“. Rusijoje 988m., kai kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę, buvo įvesta Bizantijos era. Šio eros pradžia nuo mitinio Jėzaus Kristaus gimimo datos skiriasi 5508 metais. Tiktai 7208m. pagal šį skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo „Kristaus gimimo“ ir 7208m. nuo „pasaulio sukūrimo“ buvo pakeisti į 1700 m. nuo „Kristaus gimimo“.
Perėjus į erą „nuo Kristaus gimimo“, buvo nutarta metų pradžią laikyti ne kovo 1 d., kaip buvo priimta Bizantijos eros „nuo pasaulio sukūrimo“ kalendoriuose, o sausio 1 d., ir metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti 31 d. Norint naująjį rusų kalendorių suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas nuo „Kristaus gimimo“ eros Julijaus kalendorius, teko paskutiniuosius 7207 nuo „pasaulio sukūrimo“ eros metus prailginti keturiais mėnesiais, t. y. vietoj 365 dienų juose „tilpo“ 487 dienos.
Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t. y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižveldė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t. y. truputį ingesnius negu atogrąžiniai metai (365,242196). XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta spesiali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistumėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 d. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais, t. y. vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 1700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastais, o 1600, 2000, 2400 ir 2800 – keliamaisiais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojio stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

Lietuvos literatūros ir tausosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė pasakoja:

„Manyta, kad žemei atsivėrus į ją sugrįžta ir mirusiųjų sielos: jos aplanko savo gimtuosius namus, neretai užsuka ir į bažnyčią. Iš XVII–XVIII amžiaus rašytinių šaltinių yra žinomas posakis – vėlių Velykos. Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ar šeštadienį vėlės sklendžia per pradedančius žaliuoti laukus ir aplanko gyvus artimuosius. Todėl prieš Velykas derama pagarba būdavo atiduodama protėvių kapams, juos aplankant ir net padedant margintų kiaušinių. Galvota, kad tai labiau slaviškas paprotys, bet yra senųjų šaltinių, rodančių, kad dažytų kiaušinių būdavo padedama ir Lietuvoje ant kapų“, – pasakoja sakytinės tautosakos specialistė.

Didysis šeštadienis

Prieššventinė diena. Iš pat ankstyvo ryto buvo einama i bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens parsinešti. Ikikrikščioniško laikotarpio tikėjimus mena šis paprotys, tada  ugnimi buvo užtikrinama santarvė ir šiluma namuose. Švęstas vanduo naudotas namų maginiam apvalymui, kai kur šį vandenį vartojo velykinių margučių virimui.

Paprotys marginti pavasario šventėms kiaušinius siekia žilos – pirmykštės bendruomenės – laikus. Senovės Indijos išminčiai margutį laikė Visatos gyvybės pradžia. Egipte kiaušinis buvo tapatinamas su derliaus gausa.

Lietuvoje seniausi marginti kiaušiniai buvo žinomi nuo XIII a., jų buvo aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Tiesa jie buvo akmeniniai, moliniai ir naudoti įvairių apeigų metu, pvz., dedami po namo pamatais kaip magiška priemonė, sauganti nuo gaisro, piktųjų dvasių ir ligų.

Lietuvoje ilgą laiką kiaušinius dažė natūraliais dažais. Spalvos gaunamos naudojant įvairius augalų nuovirus: ramunėlės – geltona su žaliu atspalviu spalva, svogūnų lukštai – rusvai geltona, beržo lapai – gelsvai žalia, šieno pakratai – pilkai žalia, juodalksnio žievė – melsva, dilgėlės – žalia, burokėlių nuoviras – rausvai ruda spalva.

XIX a. pabaigoje kaušinius pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Raštą išgaudavo marginant atitirpintu vašku ar skutinėjant kiaušinio lukštą aštriu peiliuku. Margučių raštai būdavo labai įvairūs: saulutės, rūtos, vingeliai, žalčiukai, debesėliai ir t.t. Dažną margutį ornamento linija dalija pusiau – diena ir naktis. Tai patvirtina lietuvių paprotį pirmą Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, o antrąją – bukąjį.

XX a. atsirado naujoviškų marginimo būdų: žali kiaušiniai aprišami svogūnų lukštais ar linais, dedami į ploną audinį, kartais priberiama ryžių ar pridedama tik ką prasikalusių įvairių žolių lapelių ir verdami. Norint gauti kuo spalvingesnį margutį, kiaušiniai papildomai dažomi cheminiais dažais tamsia kontrastinga spalva.

Šeimininkių patarimas: blogai dažyti šviežius kiaušinius. Geriausia naudoti 4 dienų, o dar geriau – 1 ar 2 savaičių senumo kiaušinius. Dažų padengimo lygumas priklauso nuo kiaušinio lukšto švarumo. Todėl prieš dažant kiaušinis, juos reikia rūpestingai nuplautin nuriebalinti ir kuo mažiau čiupinėti. Blogai trinti šiurkščia kempinėle, toje vietoje blogai dengsis dažai.

Senovėje kiaušinių marginimas turėjo simbolinę prasmę.

Skirtinguose Lietuvos kraštuose skyrėsi kiaušinių marginimo tradicijos. Paprastai Žemaitijoje margučiai buvo tamsūs ir juodi, marginti vašku ir retai skutinėti. Suvalkijoje vyravo raudona ir violetinės spalvos, o dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Aukštaitijoje margučių nemargino, o dažė viena spalva arba kiaušinius virdavo svogūnų lukštuose.

Juodos spalvos margutis simbolizavo žemę bei augmenijos ir vaisių deivę Žemyną, kuriai aukodavo tokius margučius. Raudoni margučiai reiškė pavasarį, gyvybės jėgas. Žalia – pasaulio augmenija, mėlyna išreiškė viltį, jog visus metus bus puikūs orai, rusva padėjo užtikrinti gausų derlių.

Margučių piešiniai išreiškė Visa ko prasidėjimą iš kiaušinio, todėl dažnai ant kiaušinio rasime žalčiuką, mūsų žmonių protėvį, dangaus ženklus, saulę, mėnulį ir žvaigždes, kurie išreiškė kosminį laiką ir pan.

Didysis sekmadienis –Velykos

Senovėje Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji Velykų diena vadinta ugnies diena, tai poilsio diena ir eiti i svečius nedera. Antroji – dievo Perkūno, o vaikams tai velykavimo diena. Kuris vaikas prisirinks daugiausia margučių, tas bus linksmesnis ir laimingesnis. Trečioji -Gegužės diena. Šią dieną buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad laistymasis pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę. Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama ledų diena. Kad ledai javų neišmuštų, dieną niekas nedirbdavo ir neliesdavo žemės. Tik kad derlius butų geresnis, šią dieną laukuose užkasdavo margučių lukštus.

Buvo manoma, jei Velykų rytą neskubėsi, tai visus metus busi apsnūdęs. Velykų stalas gausiai nuklotas valgiais, tuomet ir metai bus turtingi.

Velykos – pavasario šventė. Vienas iš svarbiausių šeimininkių rūpesčių – prieš Velykas užsiauginti žalios „žolės“. Prieš savaitę į indelį su žeme beriami padaiginti miežių ar avižų grūdeliai ir nuolat laistoma. Tuo pačiu pasimerkiama beržo ar gluosnio šakelių, kad šventėms sužaliuotų. Velykų margučiai dedami stalo viduryje, puošiami pataisais ar bruknių šakelėmis arba užauginta Velykine žole. Margučiai simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą.

Būrimai margučiais

Žemaitijoje po margutį visiems padalindavo šeimos galva, tuo tarpu Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje margutį pasirinkdavo kiekvienas pats ir dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina – su jaunesniais vaikais. Kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus laimingesni. Kitas senolių paprotys – žiūrėti kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna.

Skirtinguose Lietuvos kraštuose pagrindiniu patiekalu laikyta: Tauragės, Šilalės raj. – karka; Kelmės, Šakių raj. – keptas paršiukas, Šiaulių raj. – kimštos žąsys, o Varėnos raj. – kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva. Velykoms virdavo ir šaltieną.

Velykų valgis buvo ir sūris. Sriubos, t.y. velykiniai barščiai virti su kumpiu ir troškinti kopūstai, valgomi tik Vidurio Lietuvoje.

Pyragai buvo kepami visoje Lietuvoje. Tam iš molio lipdydavo specialius indus. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė; kartais pyragai būdavo net iki pusės metro aukščio.

Perlojos apyl. iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą“ – midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį smulkintų aviečių stiebelių, paskui – medaus. Skysčiui ataušus, palikdavo rūgti.

Šokimas lenton

Pirmąją Velykų dieną pakilę nuo vaišių stalo namiškiai būtinai išeidavo į lauką – kiemą, pievelę ar pamiškę. Ne tik tam, kad pajustų ryšį su gamta, bet ir dėl to, kad atliktų tam tikras apeigas. Viena iš jų vadinama „Šokimas lenton“.

„Jai atlikti ant žemės padedamas rąstas, ant jo – lenta. Vienoje jos pusėje atsistoja vienas jaunuolis, kitoje – kitas. Supdamiesi jie šokteli ir suduoda į žemę. Tikėta, kad tokiu būdu ne tik pabudinama žemė, bet ir paskatinamas jos derlingumas – taip prašoma gero javų ir linų derliaus“, – pasakoja N.Laurinkienė.

 Pagrindinė kiaušiniavimo diena – antroji Velykų diena. Vaikai sakydavo kalbas, deklamuodavo eilėraščius, o už tai gaudavo margučių. Kitas margučių pasipelnymo šaltinis – margučių ridenimas.

Apeiginę prasmę senovėje turėjo ir senas paprotys – lalavimas. Balsingi vyrai, giedodami Velykines giesmes, patraukdavo per kaimą. Šio papročio esmė – Velykų proga linkėti vienas kitam sveikatos, laimės ir sėkmės ištisus metus.

Dzūkų lalavimo giesmė:

Oi  už marių, už ažerų, vyneli mūsų žaliasai
Nauji dvarai, baltos menės, vyneli mūsų žaliasai
An to dvaro verba stovi, vyneli mūsų žaliasai
An tos verbos aukselio rasa, vyneli mūsų žaliasai
O ir atlėkė trys marių paukštelės, vyneli mūsų žaliasai
Ir nusėdo an tos verbos, vyneli mūsų žaliasai
Ir nukrėtė aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir išėjo jauna mergelė, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surinko aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surišo šilko skepetėlėn, vyneli mūsų žaliasai
Ir padalino an trijų dalalių, vyneli mūsų žaliasai
Pirma dalalė – jaunam berneliui, vyneli mūsų žaliasai
Antra dalalė – jaunam dieverėliui, vyneli mūsų žaliasai
Trecia dalalė – man jaunai mergelai, vyneli mūsų žaliasai
Prašom, mergela, arčiau in langelį, vyneli mūsų žaliasai
Prašom išnešti didžių dovanėlių, vyneli mūsų žaliasai
Didžių dovanėlių raudonų kiaušinių, vyneli mūsų žaliasai
Kapų ne kapų, o pusantros maža, vyneli mūsų žaliasai.

Dar viena archajiška Velykų šventės apeiga – supimasis. Pasak mokslų daktarės Nijolės Laurinkienės „Nuo senų laikų supimasis buvo sietas su vaisingumo magija. Lietuvių papročių aprašymuose užfiksuota, kad supimasis duos gerą linų derlių, be to, pažadins moters vaisingumą. Tai – universalus ritualas, aprėpiantis ir gamtą, ir žmogų. Lietuvių apeigos rodo, kad kartais vaikinai supdavo merginas arba ant sūpuoklių sustodavo dviese ir kartu supdavosi“.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.