„Galim pamatyti, kiek daug dėmesio istorijos politikai skiria ta pati Rusija, siekdama pateikti iškreiptą istorijos supratimą, siekdama sukelti abejonių dėl mūsų vienų ar kitų istorinių reiškinių, istorinių pasiekimų, tai čia valstybė neturi palikti žmonių visiškai tokiai asmeniniai savigynai“, – tvirtina opozicijos lyderis A. Kubilius.
Vienos nuomonės dėl Tautos istorinės atminties įstatymo neturi ir istorikai. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, per pastarąjį 25-metį Lietuvos istorijos politika nusistovėjo, todėl ką nors papildomai reglamentuoti nėra prasmės. Jo manymu, šio įstatymo esmė, tai ne vienos ar kitos istorinės datos minėjimas, bet konservatyvios visuomenės dalies noras labiau viską kontroliuoti.
„Tokio įstatymo priėmimas, man regis, liudytu mūsų sovietinę jungtį dabartinės Lietuvos su sovietine sistema, kada buvo norima kontroliuoti visas sritis, viską labai griežtai reglamentuoti ir formuoti visą visuomenę“, – teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istorikas sako, kad reglamentavus šią veiklą įstatymu, įkūrus Tautos istorinės atminties tarybą, mes parodytumėme, kad nepasitikime savo pilietine visuomene, kurios pagrindas – laisvo žmogaus atsakomybė, šiuo atveju – istorikų, kurie, pateikdami vieną ar kitą istorijos faktą, atsako už jo naudojimą ar interpretaciją. Be to, A. Kasparavičius įžvelgia ir pavojų, nes visuomeninė taryba būtų pernelyg priklausoma nuo politinių vėjų, kurių kryptis kinta po kiekvienų rinkimų.
„Pagal dabar egzistuojantį projektą Tautos atminties tarybą sudaro visa eilė funkcionierių, kurie yra keičiami po eilinių Seimo rinkimų, tai tokiu atveju mes tarsi koreguotumėme savo istorinę atmintį [pagal tai], ar ateitų į valdžią viena ideologinė politinė jėga, ar kita“, – tikina istorikas.
Tuo metu karo istorikas Valdas Rakutis sveikina tokią idėją. Esą priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą, būtų įvesta tam tikra tvarka svarbioje valstybės reguliavimo srityje – tai leistų ne tik formuoti valstybės istorijos politiką, bet ir reaguoti į iškylančius iššūkius. Pavyzdžiui, dabar nesutariama dėl Žaliojo tilto skulptūrų – nuimti ar palikti jas, o Tautos istorinės atminties taryba ir galėtų tarti galutinį žodį.
„Labiausiai apsidžiaugs mokyklos, nes ko labai trūko mokykloms – aiškios valstybinės koncepsijos, kaip reikia pateikti, na, mūsų istoriją. Žinot, toje istorijoje visko yra, ir kada kiekviename vadovėlyje rašoma kitaip, tai tas mokinys, prisikaitęs visokių dalykų, nežino, kaip vertinti ir tiesiog atsiriboja“, – aiškina Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, istorikas prof. dr. V. Rakutis.
Pasak V. Rakučio, panaši taryba, tik su didesniais įgaliojimais, veikia Lenkijoje, čia ji prisideda ir prie kovos su informaciniais karais.
„Tiesa sakant, tų informacinių karų prevencijos, kai žmogui mokykloje yra suformuojami aiškūs pamatai, tai jam tada nebaisūs visokie netikri fakteliai arba pseudofakteliai“, – sako V. Rakutis.
Jis įsitikinęs, kad visuomeninė taryba tikrai nenurodinėtų istorikams, kokius įvykius pabrėžti, o kokius apdairiai pamiršti. Šio įstatymo labiau reikia paprastiems piliečiams, kad būtų užtikrintas istorijos tęstinumas, o esant reikalui, reaguojama ir į naujus įvykius. Tiesa, to dar teks palaukti, kol ne vienus metus tobulinamas įstatymas vėl grįš į Seimo salę.
Latvijas Dievturu Sadraudze
