0

OŽYS BALTŲ PASAULĖJAUTOJE (1)

balandžio 21, 2015 Baltų mitologija, PASAULĖŽIŪRA

Rimantas Balsys\ NUO AUKOS AUKŠČIAUSIEMS DIEVAMS IKI VELNIO GYVULIO\\

Dar prieš sėsliąją žemdirbystę klajokliai augino avių ir ožkų bandas, taip apsirūpindami pienu, sūriu, mėsa ir drabužiais (1 ). Iš ožkų odos buvo daromi indai vandeniui, iš vilnų – audžiamas audeklas palapinėms. Tiek avys, tiek ožkos buvo pjaunamos aukojimui įvairių tautų maldyklose, šventyklose ir šventvietėse“ (2).

Rimantas Balsys

Ožys indoeuropiečių mitologijoje sietinas su griausmo dievais: Dzeusu, Perūnu, Toru, Indra; vaisingumą generuojančiais dievais – Pušanu, Panu, Dionizu. Ožkos kailis, kaip egida (3) , yra Dzeuso, Atėnės, kartais ir Apolono atributas (4).

Dzeusas, kaip teigia graikų mitai, vaikystėje buvo maitinamas ožkos Amaltėjos pienu. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito – ambrozija. Nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „Gausybės ragu“, Plutu (turtu) arba Tyche (laime), iš kurio tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo (5). Kitas mitas liudija, kad iš Amaltėjos kailio buvo padarytas Dzeuso skydas – egida – dievų globos ir rūstybės simbolis. Atėnės garbei ant Akropolio kasmet buvo aukojamas ožys, o jo kailiu apgobiama Atėnės skulptura (6). Iš daugybės zoomorfinių Dionizo pavidalų, kurie aptinkami graikų mitologijoje, vienas dažniausių ir svarbiausių yra ožio pavidalas. Būtent dėl tos priežasties ir Dionizo – ožio palydovais tampa taip pat ožio pavidalu ar bent ožišką prigimtį rodančiais ragais ir kanopomis apsiginklavę faunai ir satyrai. Iš čia, t. y. šios eisenos dalyvių traukiamų dainų, radosi ir tragedijos pavadinimas (7). Senovės indų dievui Pušanui aukojamas ožys; Pušano vežimas, kuriuo jis keliauja dangumi, taip pat traukiamas ožių (8). Ožiais kinkytu vežimu dangaus skliautu keliauja ir skandinavų griausmo dievas Toras (9).

Pabaltijo žmonės su gyvulininkyste susipažino ankstyvojo ir vidurinio neolito sandūroje (III tūkst. pr. Kr. – II tūkst. pr. Kr. pirmasis ketvirtis) (10). Kaip rodo archeologiniai duomenys, vieni pirmųjų mūsų protėvių prijaukintų gyvulių buvo ožkos. Tokį pasirinkimą greičiausiai lėmė šių gyvūnų savybės – jie nėra išrankūs maistui, lengvai dauginasi ir greitai auga, yra gana ramaus būdo ir nebaikštūs.

Ožio populiarumą, jo išskirtinę vietą rodo lietuvių kalbos duomenys. Šio gyvulio vardą mūsų protėviai suteikė įvairiausiems savo padargams ir įrankiams (11). Ožys lietuviams ne tik gyvulys su dideliais ragais, bet ir „stovas malkoms pjauti“, „stovas su kojomis, ant kurio padedami tašomi medžiai“, „medinis suolelis drožiamiems daiktams įstatyti“, „prietaisas lankams lenkti“, „suolas rugiams blokšti“, „rąstas, į kurį įtvirtinami mintuvai“, „suolas kūliams krėsti“, „prietaisas odoms priveržti“, „tam tikros kojos duonkubiliui“, „siuvėjo lyginamasis prietaisas“, „briko ar rogių pirmagalio sėdynė“, „dvišakis avių kailiui ištempti“, „vežimo dalis – dvišakis“, „ rąstų krūvos sutvirtinimas“, „neštuvai plytoms nešti“, „gegnė“, „gegnės ar sijos atrama“ ir „porinis oblius“, „lytlauža“, „taranas, mūradaužys“ ir t. t. (12) . Ne kiek mažiau reikšmių turi ir ožka, kuria vadinamos „mažos tvirtos rogės, ant kurių dedamas vežamo rąsto laibgalys“, taip pat – „vėjo malūno pamatas, ant kurio sukiojasi visas malūnas“, „dviratis“, „pradalgės pabarzdė“, „klaida, padaryta metant audimą“, „kortų lošimas“ (13). Bent po kelias reikšmes turi ir leksemos oželis, ožiukas (14). Su žodžiais ožka, ožys apstu frazeologizmų, patarlių, priežodžių, keiksmų, mįslių (15). Plačiai ožys apdainuotas ir liaudies dainose. Ožio populiarumą mūsų „išgyvenimo istorijoje“ liudija ir gausybė išlikusių Lietuvos vietovardžių bei vandenvardžių su šaknimi ož- (Ožekiai, Ožininkai, Ožynai, Ožkarčiai, Ožkinai, Ožkos ragas, Ožlaukiai, Ožnugariai, Ožkabalis, Ožkalupė ir kt.) (16). Visa tai rodo, kad šis gyvūnas ir pagoniškoje baltų religijoje, jos pasaulėjautoje turėjo užimti ir užėmė ypatingą vietą. Kokią? Į šį klausimą bent iš dalies jau bandyta atsakyti.

žynys Vurš

  1. OŽYS – VELNIO GYVULYS?

Bene labiausiai aptartas ožio įvaizdis tautosakoje, tikėjimuose, papročiuose. Dažniausiai konstatuojama, kad ožys – velnio gyvulys. Vienas pirmųjų ožio ir velnio sąsajas folklore analizavęs Norbertas Vėlius pastebi, kad ožka (taip pat ir ožys) lietuvių tikėjimuose laikomas nešventu, t. y. velnio, gyvuliu (mitologinėse sakmėse velnias dažniausiai vaizduojamas ožio pavidalo, ožys su velniu siejamas ir pasakose), čia pat pridurdamas, kad vargiai velnio ir ožkos sąsajos atsirado dėl krikščionybės poveikio, nes jos yra daug senesnės (17).

Vėliui antrina A. J. Greimas sakydamas, kad kiekvienas tautosakos mėgėjas neabejodamas pasakys, kad ožys – tai velnio sutvėrimas, kad velniai ir patys dažnai naudojasi velnio pavidalu 18. Tą pačią mintį kartoja ir daugelis jaunųjų folkloristų. Pavyzdžiui, Elena Kiškienė 2008 m. rašytame straipsnyje teigia: Ožka, ožys, kaip ir arklys, lietuvių tikėjimuose laikomas velnio gyvuliu (19). Analizuodama lietuvių frazeologizmus V. Masilionytė konstatuoja velnio ir ožio ryšį frazeologijoje. Prieinama prie išvados, kad kai kurie frazeologizmai („žemės kuilys“, „žemės ožys“) yra motyvuoti ne metaforiškai, o simboliškai, tai yra jie suprantami ne įžvelgiant dviejų reiškinių panašumus, o remiantis specialiu simboliniu žinojimu, kad kiaulė ir ožys – vieni dažniausių zoomorfinių Velnio pavidalų, o velnias gali sukelti smarkų vėją (20). Ožio sąsajas su velniu savo darbuose ne kartą akcentuoja ir V. Toporovas (21), G. Beresnevičius (22), A. Vaicekauskas (23) ir kiti tyrinėtojai.

Iš tikrųjų tikėjimuose ir sakmėse velnias sutveria ožką arba ja pasiverčia, iš ožkos šlapumo Liucipierius padaro degtinę (24). Ožiu ar ožiuku paverčiami įžeidę seneliu persirengusį Dievą (25). Mirusieji kapinėse taip pat gali pasirodyti ožiukų pavidalu (26). Iš čia radosi ir pasakymai: „Ožys – velnio gyvulys“; „Ožys (suprask – velnias) keikiamas tunka“. Greičiausiai tuo pat metu atsirado ir aiškinimai, kad ožį, ožką sapne matyti yra ne itin gerai (joti ant ožkos – gėda, gerti ožkos pieną – apkalbos, kaltinimai; ožką pjauti – turėsi keblumų; ožį sapne kirpti – darbas nevaisingas; melžti ožką – liga šeimoje ir pan.). Panašūs arba tokie pat folkloro tekstai ir tikėjimai žinomi ir mūsų kaimynams latviams (27), estams (28), slavams (29).

Šį sąrašą būtų galima tęsti, tačiau kur kas svarbiau pastebėti, kad išvardintieji tikėjimai, sakmės, frazeologizmai – tai vėlyvasis (XIX–XX a. pr.) laikotarpis. Jau ne sykį akcentuota, kad, norint suprasti šio laikotarpio papročiuose, įvairių žanrų tautosakos tekstuose aptinkamų įvaizdžių kilmę ir prasmę, būtina ištirti ankstyvuosius, t. y. XIII–XVIIa. pab., rašytinius šaltinius, kurie teikia duomenų apie senąją baltų religiją.

  1. OŽIO AUKOJIMAS XIII–XVII A. ŠALTINIUOSE

Vienokio ar kitokio gyvulio pasirinkimas aukojimui nėra atsitiktinis, jis priklauso nuo dievų, į kuriuos ta auka kreipiamasi, norų; dievai savo ruožtu turi savo mėgstamus, jiems dažnai atstovaujančius gyvulius (30). Antikos laikų aukojimo ritualų analizė rodo, kad žemės ir požemio dievams dažniausiai aukodavo tamsius gyvulius, o kitiems dievams (ypač dangaus, atmosferos valdytojams)– šviesius gyvulius (31). Kokiems dievams ir kokia intencija ožį aukojo baltai? Į šį klausimą dar XVIIa.

pab. pirmasis atsakymo ieškojo M. Pretorijus. Tiesa, jo pastaba – galimas daiktas, kad tiek Kurkai (Gurcho), tiek Pergrubiui (Pergrubrio) buvo aukojamas ožys, bet tai buvo pasirenkama laisva valia, nes nelygu šeimininko galimybės, kiti galėję aukoti netgi jautį ir tai darydavę abiem dievams, nors dažniausiai aukojimui skersdavę ožį, kad dievas laimint laukų darbus ir skalsintų valgį namuose“ (32), kaip matyti iš formuluotės, laikytina tik prielaida, kurią šio straipsnio pabaigoje galėsime arba patvirtinti, arba paneigti.

Pirmasis apie ožių aukojimą karo metu užsimena Henrikas Latvis „Senojoje Livonijos kronikoje“. Ties 1211–1212 m. data rašoma: Pilyje kilo riksmai ir šūkavimai iš džiaugsmo, ir jie [lyviai] pagal seną paprotį dievų garbei skerdė gyvulius ir, norėdami pasityčioti iš krikščionių, vyskupo ir visos kariuomenės, metė iš pilies žemyn paaukotus šunis bei ožius (33).

Sunku įvertinti aprašytąjį aukojimo būdą – mesti aukojamus gyvūnus nuo pilies sienų žemyn. Pirmoji priežastis – niekur daugiau nėra žinių apie baltų praktikuotą šunų aukojimą dievams. Antroji – paprastai aukojamas gyvūnas (bent jau didesnioji jo dalis), kaip matysime iš vėlesnių šaltinių, yra pačių aukotojų panaudojama maistui, tuo maistu pasidalijama su dievais (juolab kad pilyje besiginantiems lyviams to maisto galėjo / turėjo trūkti). Galbūt lyviai nuo pilies sienų mėtė ne ožius, kaip teigia kronikos autorius, o tik jų kailius. Neįvardintas šiame šaltinyje ir aukojimo adresatas. Įvertinę Ž. Diumezilio ir juo sekusiųjų (34) teoriją apie tris aukščiausius indo europiečių dievus ir jų funkcijas, taip pat Perkūno pagalbą lyvių karo žygio metu (ledu sukausto Kuršių įlanką) (35), hipotetiškai galime teigti, kad šis aukojimo ritualas skirtas karių globėjui Perkūnui (36). Prūsams priskiriamuose šaltiniuose ožio aukojimą pirmasis 1518 m. paskelbtame veikale „Apie Prūsijos senovę“ aprašo Erazmas Stela. Jis teigia, kad giriose ir miškeliuose gyvenantiems dievams buvo aukojami gyvuliai, o ožius dievams skirdavo …dėl vislios šių gyvulių prigimties. Mat laikė juos labiausiai tinkamus lyčių susijungimui, be kurių gyvų būtybių tarpe negali būti pratęsiama giminė (37). Deja, ir šiame šaltinyje nenurodyta, kokiems konkrečiai dievams aukojama. Reikšminga pastaba, nurodanti, kodėl aukoti pasirinktas būtent ožys.

Nepaisant kryžiuočių ordino įsigalėjimo XIII a. ir krikščionybės sklaidos, ožio aukojimas prūsų gentyse plačiai buvo praktikuojamas dar bent tris šimtmečius. Tą rodo XVI a. šaltiniai, kuriuose raginama kovoti su įsisenėjusia stabmeldiška tradicija. Antai 1525 m. liepos 6.

Albrechto Brandenburgiečio įsake rašoma: … kur slapti abejotinos reputacijos pamokslininkai, maištininkai arba kiti nekrikščioniški vyrų ar moterų mokytojai gyvena visiškai stabmeldiškai, garbindami ir melsdami šventąjį ožį, pranašaudami ar panašiais dalykais užsiimdami, taigi taip nekrikščioniškai elgdamiesi, ten reikia juos rimtai prižiūrėti… (38).

Bemaž toks pat tekstas ir tų pačių metų (1525) gruodžio 10 d. „Krašto valdymo nuostatuose“: dabar, kai mūsų krašte burtininkavimas, ypač ožio garbinimas Semboje, yra visuotinai paplitęs, įsakome visiems mūsų valdininkams, taip pat bajorams, tarėjams ir miestų bei kaimų kilmingiesiems atidžiai sekti ir, jei bus surastas vyras, ar moteris, užsiimantys burtininkavimu arba linkę garbinti ožį, apie juos turi būti mums pranešta. Ir tas, kuris bus pripažintas šio straipsnio pažeidėju, turi būti pagal įstatymą nubaustas (39)..

Nors abiejuose raštuose lyg ir akcentuojama, kad garbintas pats ožys, tuo vargiai reikėtų tikėti. Jau ne kartą pastebėta, kad tokio pobūdžio dokumentuose, kuriuos rengė uolūs krikščionybės platintojai ir sergėtojai, informacija būna sąmoningai ar dėl kitų priežasčių iškraipoma arba pateikiama tendencingai. Kad ožys ne garbinamas, o aukojamas dievams, siekiant jų palankumo, rodo kiti XVI–XVIIa. šaltiniai. S. Grunau 1529 m. paskelbtoje „Prūsijos kronikoje“ aprašytos dvi ožio aukojimo apeigos. Pirmoji apeiga, kurios metu Vaidevučio (Widowuti) palikuonims buvo paskirstytos Brutėnijos žemės, kronikos autoriaus duomenimis, vyko 573 metais. Sakoma, kad pirmiausia Krivių krivaitis (crywe kyrwaito) paėmė ožį ir papjovė jį priešais šventąjį ąžuolą už visų nuodėmes, o jo mėsą kartu su kitu žyniu iš Rikojoto (Rickoyoto) kepė priešais ąžuolą, dievų buveinę, pridėdami to ąžuolo lapų, po to gėrė poskeiles midaus ir sumigo” <…>, o ryte kiekvienas iš sūnų turėjo prisiekti prie šventojo ąžuolo, ir jiems buvo padalintos Brutėnijos žemės (40).

Kita ožio aukojimo apeiga (S. Grunau liudijimu, regėta jo paties, vadinasi, XVI a. pr.) vyko vieno kaimo pirkioje. Kronikos autoriui teko prisiekti Perkūno vardu, kad apie matytą sueigą ir joje atliktą ožio aukojimo apeigą niekam neprasitars.

Taigi S. Grunau rašo: paskui jie [prūsai] ėmė ožį, pašventino jį ir sukalbėjo [jo aukojimui skirtą] ilgą maldą. Po to jie ėjo kiekvienas skyrium ir turėjo vaidilučiui (waidlotten) išpažinti savo nusižengimus, atseit pasakyti, ką yra padarę priešingai negu jis mokė. Po to visko ožį suėmę palaikė, vaidilutis (waydlott) jam nupjovė galvą, jie surinko kraują, kurį jie duoda kaip vaistą susirgusiems gyvuliams, nulupo ožiui kailį, sukapojo į gabalus mėsą, o moterys ligi tol jau karštai iškūreno kepamąją krosnį. Ožio mėsą sudėstė ant ąžuolo lapų ir kepė, o paskui ėmė gerti ir valgyti (41). Iš aprašų matyti, kad pirmuoju atveju apeigai vadovauja vyriausias Krivis ir aukojama centrinėje prūsų šventykloje – Rikojote, kur stovi Patulo, Patrimpo ir Perkūno stabai. Didelė tikimybė, kad būtent šiems trims aukščiausiems dievams ir yra skirta ožio auka. Į dievų trejetą nurodo ir aukojimo tikslas – žemių dalyba, nuodėmių nusivalymas, iškeliavimas pas maloninguosius dievus. Prisimintini toje pačioje kronikoje paskelbti įstatymai, nurodantys „kaip jie turi kartu gyventi“, kur sakoma, kad privalu garbinti aukščiausius dievus, t. y. Patulą (Patollo), Patrimpą (Patrumppo), Perkūną (Perkuno), nes jie mums davė žemės ir žmonių, ir duos dar (42). Tiesa, žemių paveldėtojai prisiekdami mini tik Perkūną (43), tačiau priesaikos rituale tuo pat metu dalyvauja visi trys aukščiausieji dievai, nes prisiekiantysis turi pradžioje padėti rankas tėvui ant galvos, o paskui paliesti „savo galingųjų dievų ąžuolą“ (44). Rankų uždėjimas tėvo galvos ir ąžuolo (altoriaus?) ir kraujo (šiuo atveju ožio) auka rodo giminystės ryšio patvirtinimą (sutvirtinimą) tarp dievų, valdovo ir jo sūnų – žemių paveldėtojų. Toks rituališkai pašventintas kraujas turėjo ypatingų galių, todėl vartotas gyvuliams gydyti.

Antruoju atveju apeiga vyksta prūsų valstiečio ūkyje, jai vadovauja vaidilutis (waidlotten), o aukojimo tikslas – išpažinti savo nusižengimus. S. Grunau prisipažinimas, kad jam teko prisiekti Perkūno vardu, sykiu yra ir nuoroda į apeigos adresatą, t. y. didelė tikimybė, kad ir visi apeigos dalyviai, kalbėdami maldą, aukodami ožį, išpažindami savo prasižengimus, kreipėsi į dievą Perkūną. S. Grunau kronikos žinios (jei tikėsime kronikoje nurodyta pirmojo aukojimo data) rodo, kad ožys prūsų aukotas bent kelis ar net keliolika šimtmečių (45), o tai savo ruožtu paaiškina, kodėl būtent ožio aukojimą prūsai taip plačiai praktikavo ir po krikščionybės įvedimo.

Ožio aukojimas. Foto erzvilkas.lt

Išsamiausią XVI a. aprašą, kuriame išsamiai pavaizduotas ožio aukojimo ritualas, atliekamas taip pat valstiečio sodyboje, perteikia „Sūduvių knygelės“ (1520–1530 m.) autorius: Taigi, kada jie nori aukoti ožį, susieina keturi arba šeši kaimai. Jeigu jų būna daug, tai perka bulių ir susieina visi į vieną trobą. Čia gerai įkuria ugniakurą, moterys atsineša kvietinių miltų ir užmaišo tešlą. Ožį ar bulių jie atveda prie Viršaičio (Wourschaiti), tas uždeda ant jo abi rankas ir kalba melsdamas visus dievus, kad jie priimtų jų šventę ir pašventintų šią mėsą ir duoną, kad jie garbingai galėtų atlikti savo aukojimą. Dievus išvardija pagal galybę. Tada jie veda ožį į kluoną, pakelia ir visi eina aplink jį. Viršaitis dar kartą kreipiasi šaukdamas į visus dievus, prisijuosia prijuostę ir kalba: „Tai yra girtinas šventas mūsų tėvų atminimas, kad atpirktume mūsų dievų rūstybę,“ – ir nuduria ožį. Kraujo neleidžia ant žemės tekėti, bet visus juo apšlaksto. Tada doroja mėsą ir sudeda ją į katilą; vyrai susėda aplink ugnį, o moterys atsineša kvietinės tešlos, padaro iš jos bandeles ir dalija jas vyrams. Šie svaido nekeptą duoną per liepsnojančią ugnį vienas kitam, kol pajunta pakankamai iškepus. Po to dalija mėsą. Kai ji išvirusi, ryja ir geria iš ragų visą naktį. Prieš aušrą išeina visi priešais kaimą, nešasi su savimi kaulus ir trupinius – viską, kas likę. Viską jie sudeda į įprastą vietą, užpila žemėmis ir saugo, kad neateitų čia gyvuliai bei šunys. Po to išsiskirsto į namus ir atsiduoda dievams. Paaukoja savo zegnotui, kurį vadina Viršaičiu, didžiai gerbdami ir giedodami (46).

Taigi ožys čia aukojamas visiems dievams, kurie toje pačioje „Sūduvių knygelėje“ ir išvardinti (47). Aukojimo tikslas – atpirkti dievų rūstybę. Iš esmės šis siekis yra identiškas pirmiau aptartajam (nuodėmių atpirkimas). Tai paaiškina, kodėl aukojamas ožys ir kodėl jo krauju apšlakstomi visi rituale dalyvaujantieji. Dar izraelitai (48) aukojamo gyvulio gyvybę laikė pakaitalu gyvybės aukotojo, kuris aukos veiksmu pripažindavo, kad yra užsitraukęs Dievo bausmę už nuodėmes. Tad viskas turi būti apvaloma krauju, nes be kraujo išliejimo (apšlakstymo) nėra atleidimo. Aukojimas bendruomeninis (keturi, šeši kaimai), tad kiekvienas ne tik apšlakstomas ožio krauju, bet ir privalo suvalgyti dalį paaukoto gyvulio mėsos ir čia pat užmaišytos ir iškeptos duonos. Šitaip galėjo būti parodoma aukotojų giminystė su dievų gyvūnu, o per jį ir su pačiais dievais (49).

Bus daugiau

http://www.erzvilkas.lt/paprastas%20518.jpg

Ožio aukojimas. Foto erzvilkas.lt

NUORODOS

1. Archeologų duomenimis, ankstyviausių prijaukintų gyvulių – avių ir ožkų – rasta mezolitinėse (10 000 m. pr. Kr.) Castelnovo kultūros sluoksniuose Pietų Prancūzijos ir Rytų Ispanijos urvuose. Linkstama manyti, kad prijaukintos avys ir ožkos laivais atplukdytos iš rytinių Viduržemio jūrų pakrančių (Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius: Mintis, 1994. p. 44).

2. Clines D. A. J. Biblijos enciklopedija, Vilnius: Alma litera, 1992, p.19. Pavyzdžiui, „Kunigų knygoje“ sakoma: Jei jo atnaša deginamajai aukai yra iš smulkių gyvulių – avių ar ožkų kaimenės, jis atves sveiką aviną ar ožį 11. Jis bus papjautas prie šiaurinio aukuro šono VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Aarono sūnūs – kunigai išlies jo kraują ant visų aukuro šonų 12. Sukapotą į dalis, kunigas išdėlios mėsą drauge su galva ir taukais viršum degančių malkų ant aukuro 13. O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas atnašaus visa, paversdamas dūmais ant aukuro. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI (Kunigų knyga. Prieiga per internetą –http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_1. Žiūrėta 2014 09 18).
3. Egida [gr. aigis (kilm. aigidos) — ožkos oda, skydas iš jos], sen. graikų mitologijoje — Dzeuso skydas, dievų globos ir rūstybės simbolis.
4. Зайцев А. И. Греческая религия и мифология, С.-Петербург: Асаdемiа, 2005, p. 93.
5. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija, Vilnius: Mintis, 1972, p.119–120.
6. Mitologijos enciklopedija. T. II,Vilnius: Vaga, 1999, p. 333–334.
7. Авдеев А. Д. Происхождение театра. Элементы театра в первобытном стpое. Ленинград, Москва: Искуство, 1959, p. 218.
8. Иванов B. B. Опыт истоолкования древнеиндийских ритуальных и мифологических терминов образованных от. aśva «конь» (жертвоприношение коня и дерево aśvattha в древней Индии), Проблемы истории язиков и культуры народов Индии, Москва: Наука, 1974, 117; Kregždys Baltų mitologemų etimologijos žodynas I. Kristburgo sutartis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p.134.
9. Lecouteux C. Germanų mitologijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2006, p. 209–211.
10. Daugnora L., Girininkas A. Rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena XI–II tūkst. pr. Kr. , Kaunas: Lietuvos veterinarijos akademija, 2004, p.188. Pavyzdžiui, viduriniame neolite Kretuono gyvenvietėje naminių gyvulių (avių, ožkų, galvijų) kaulai jau sudaro 4,24 proc. visų rastų kaulų (žr. Girininkas A. Baltų kultūros ištakos. II, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2011, p.143).
11. Sabaliauskas A. Iš kur jie? Pasakojimai apie žodžių kilmę, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1994, p.248.
12. Lietuvių kalbos žodynas. T. VIII, Vilnius: Mintis, 1970, p.1027–1029.
13. Ten pat, p.1031–1032.
14. Lietuvių kalbos žodynas. T. VIII, Vilnius: Mintis, 1970, p.1025, 1030.
15. Frazeologijos žodynas, Redaktorių kolegija: Paulauskas J. ir kt., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, 475–479; Lietuvių kalbos žodynas. T. VIII, Vilnius: Mintis, 1970, p.1024–1037.
16. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas,
1981, p. 235–236; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Jų kilmė ir reikšmė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 274–275.
17. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, Vilnius: Vaga, 1987, p.
85, 86; Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai, Vilnius: Mintis, 1983, p. 97; Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimos. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 222. Šią ir kitas diskutuotinas N. Vėliaus prielaidas pagrįstai kritikavo Jonas Balys (žr. Balys J.
Raštai. T. II. Parengė R. Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p. 351–355.
18. Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 448.
19. Kiškienė E. Uteniškių keiksmai, Šiaurės Atėnai, 2008 05 16, nr. 893. Prieiga per internetą: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131122207/ http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=893&kas=straipsnis&st_id=15978 (žiūrėta 2014 02 19).
20. Masilionytė V. Apie vieną pasaulio modelio fragmentą: orus valdančios būtybės lietuvių ir vokiečių frazeologijoje, Filologija. Nr. 12, 2007, p.75–76. Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/18501/18875.pdf. Žiūrėta 2014 02 19).
21. Топоров В. Н. Несколько соображений о происхождений древнегреческой драмы к вопросу о индоевропеийских истоках, Текст: cемантика и структура, Москва: Наука, 1983, p. 99.
22. Beresnevičius G. Dausos, Klaipėda: Gimtinė: Taura, 1990, p. 48, 52, 56.
23. Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, p.122.
24. Kerbelytė B. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 25–26, 28, 263, 267, 278, 279; Balys J. Raštai. T. I. Parengė R. Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p.170, 171, 179.
25. Beresnevičius G. Dausos, Klaipėda: Gimtinė, Taura, 1990, p. 48; Elisonas J. Dievas Senelis, Mūsų tautosaka. T. IX, Kaunas, 1935, 46, p.106–107.
26. Balys J. Dvasios ir žmonės, Lietuvių tautosakos lobynas, 1956, p.114–115; Beresnevičius G. Dausos, Klaipėda: Gimtinė, Taura, 1990, p. 52. Beje, N. Vėliaus manymu, virtimas gyvuliais baltiškoje pasaulėžiūroje labiausiai sietinas su bausmės motyvais, o tokie mirusieji – su velniu (Vėlius N.
Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, Vilnius: Vaga, 1987, p.187). Taip pat šie siužetai interpretuojami ir G. Beresnevičiaus darbuose (Beresnevičius G. Dausos, Klaipėda: Gimtinė, Taura, 1990, p. 56).
27. Šmitas P. Latvių mitologija. Iš latvių kalbos vertė D. Razauskas, Vilnius: Aidai, 2004, p.168. Pasakas un teikas. Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/pasakas/04/04019.htm. Žiūrėta 20141012. Latviešu tautas ticējumi. 32412. Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 20141012.
28. Wiedeman F. J. Aus dem innerenund äusseren Leben der Ehsten, St. Petersburg, 1876, p. 450.
29. Беларуская мiфaлогiя: Энцыклпедычны слоўнік, Навуковы редактор Сяргей Санько. Мінск: Беларусь, 2004, 211.
30. Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 448.
31. Fox R. L. Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Iš anglų kalbos vertė M. Adomėnas, Vilnius: Aidai, 2006, p. 75.
32. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 250, 256.
33. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 289.
34. Дюмезиль Ж. Верховные боги индоевропейцев. Пер. с франц. Т. В. Цивьян. Мocква: Наука, 1986; Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija. Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje, Sud. B. Deksnys, Vilnius: Mintis, 1986, p.16; Puhvel J. Baltų panteono indoeuropietiškoji struktūra, Liaudies kultūra. Nr. 2, 1992, p.7; Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 67–71; Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: Sisteminė studija, Vilnius: Tyto Alba, 2004, p.151.
35. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 268, 306.
36. Dar žr. Balsys R. Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose, Tautosakos darbai. T. XXXV, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 251.
37. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 22.
38. Ten pat, p. 32.
39. Ten pat, p. 34.
40. Ten pat, p. 97.
41. Ten pat, p.110.
42. Ten pat, 2001, p. 93.
43. Vyriausias Vaidevučio (Widowuto) sūnus Liptho (po jo ir kiti sūnūs) taip prisiekia tėvui: „Aš pažadu ir, jei nesilaikyčiau savo žodžio, tai tegu nubaudžia mane mano dievas Perkūnas (Perkuno), tegu užmuša mane savo ugnimi“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 97).
44. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 97.
45. Tą, beje, pastebi ir kalbininkai. Rolandas Kregždys, remdamasis rašytiniais šaltiniais ir K. Būgos, V. Mažiulio darbais, teigia: „… mintis apie ožio aukojimo ilgaamžiškumą yra teisinga“ (Kregždys R. Baltų mitologemų etimologijos žodynas I. Kristburgo sutartis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p.119).
46. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p.148.
47. Ten pat, p.143–144.
48. Izraelitai – Izraelio tauta, senovės semitų etninė grupė, XIV–VII a. pr. Kr. gyvenusi Palestinoje. Po VII
pr. Kr. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės – žydai ir samariečiai. Izraelitų istorija išsamiai aprašyta šventajame rašte Biblijoje. Atrodo, kad kai kurie religiniai vaizdiniai, ištisi ritualai ar ritualų elementai iš izraelitų buvo perimti ir kitų tautų, tarp jų ir baltų.
49. Pasak Froido, „taisyklė, reikalaujanti, kad kiekvienas aukojimo dalyvis paragautų paaukoto gyvūno mėsos, turi tą pačią prasmę, kaip ir įsakymas visai genčiai dalyvauti nusikaltusiojo gentainio egzekucijoje“ (Freud S. Totemas ir tabu. Kai kurie sutapimai laukinių ir neurotikų psichikos gyvenime, Vilnius: Vaga, 2010, p. 195).

MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA. ziemgala.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.