0

Piemens genijus

balandžio 25, 2015 Kūrėjai ir kūryba

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter\\

Daug paminklų ant Lietuvos Žemės rymo pelnytai užsitarnavusių pagarbos. Vieni iš jų – lankomi, kiti minimi, tačiau vienas yra pamirštas – piemens genijui. Vienas akmuo – išraiška daugeliui vargdienių būtų. Daug citatų iš jų lūpų popieriuje palikta, po mirties pripažintas talentas atgulė į knygas ir iš lūpų keliauja, tačiau pavidalo ant Žemės neįgyja. Galbūt todėl, kad skraido posakis ,,Protas kaip piemens’’, nes piemeniu priimta vadinti nesubrendėlį, kurio elgesys neatitinka lūkesčių ar amžiaus. Tačiau ir Dievas buvo piemuo, ganęs savo tautą. Jis vedė ir kreipė savo bandą, kad ši būtų soti ir saugi. Žemiškąjam piemeniui labiau rūpėjo žemiškieji dalykai. Supančios motinos gamtos glėbys suteikė išskirtinių kūrybinių galių. Tad piemenėlių kūryboje rasime tuometinio gyvenimo atspindžius, kuriems nestinga ir jumoro jausmo.

     ,,Ponas barė katinėlį’’. Buvo laikai kuomet Ponai net katinams kailius ausdavo, nežinia už ką tuos meilius padarus bausdami, savo kalba bambėdami ir godumą erdvėn atverdami plasnoti. Ne katinas yra kvailas, tai – Ponas yra stuobrys, neišmanėlis. Kur katinui suprasti jam laidiniu žaibu skriejančių žodžių dviprasmybę. Išsliūkins uodegą pabrukęs, nelygų sau pašnekovą sutikęs. Ne tam yra gimęs, kad kvailesnio už save klausytų ir galvon įsidėtų, kad Pono pieno lyžtelti nevalia. Katinui jo pamokslas per vieną ausį įėjo, bet per kitą išlėkė. Rainys ir vėl savo ūsus nardins, kuomet skrandis maršą užgros. O Ponas iš įsiūčio net velnio pavidalą katinui prilipino. Mano, kad tas paties šėtono siųstas, mat Ievos besisukiojančios aplinkui nėra. Klapčiuko išmįslus tenkindamas į puodynes lenda ar į lašinių paltį akis blizgina. Piemuo žino, kad Pono rankos per trumpos katiną perauklėti. Tad belieka tik barti.

48

,,Žiedo dalijimas’’. Žiedas – kam puošmena, o kam bereikalinga šmotas. Kam jo reikia, jis nei darbo dirbt pamokys, nei sveikos jėgos pridės, tik nesantaiką aplinkinių tarpe pagimdys. Tuštybei patenkinti labiau tinkamas. Šimtus darbų dirbančių rankų oda jo nepasigenda. Tai – tik vaikams žaisti, piemenims akies aštrumą lavinti. Va tie ir žaidžia būdami vaikai, dalijasi, nes žino, kad jo vėliau neprireiks.

,,Vilkas ir avys’’. Dievas gano piemenis, piemenys – avis, kad klystkelių išvengtų, taip išgelbėjant jų sielą nuo mirties. Nežiūrint saugos, juoda neganda romiesiems galanda nagus. Romumas – ne gynyba, susitaikymas – pražūtis, nuolaidumas pagimdo norą užvaldyti. Tuomet prabyla alkanojo ego:

  • Tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu.

Piemenys žaisdavo vilko būdą perprasti ir jo kėslus ketindami atspėti. Gyvenimui grūdindamiesi, nedraugo būdą aikštėn išviešindami.

,,Šiaudų batai‘‘. Apavas – nieko nekainuojantis, tik išminties reikalaujantis susitaisyti. Vis geriau nei basam per ražienas klampoti, smigalo skausmą į save sugerti. O paskui peršinčias, subadytas kojas pas Motiną karštame žolių mirkale mirkyti. Kad taip su pono kaliošais praskriejus ražienų lauku ar ilgaaulius iš prievaizdo pasiskolinus. Po patirto palaimos jausmo juos gražintų. Deja, su šiaudu gimęs, ant šiaudinio čiužinio augęs, šiaudais apsiklojęs, reikalui esant už šiaudo griebsis.

,,Pakulinis maišas‘‘. Tai – ne Kalėdų senio maišas. Jo viduje dovanų nėra gal, kad iš atliekų išaustas, sidabru nespindi, auksu nežėri. Net grūdai jame nenori laikytis, jiems ankšta, byra kaip per sietą sijojami, tik orui lindėti jame gera. Va todėl piemenys už žaislą sau tampo ir vienas kitą vanoja. O tingumui apibūdinti per dantį patraukia ,,Veliasi kaip pakulų kuodelis’’.

,,Garnys, garnys‘‘. Ne šiaip sau paukštis, bet grožio simbolis, seksualumo prototipas. Gamta savo etaloną pasiūlė, nedaug kas jam prilygti gali. Paukščiui dangalų nereikia, nereikia ir aukso plunksnų. Gražus iš prigimimo. Žavimasi kiekviena kūno dalimi, pradedant ilgomis gamtos nutaisytomis kojomis, apie kurias slapčia kiekviena gražuolė svajoja. Sparnai erdvėn tarsi eiklios mintys kelia, verčia plasnoti. Ir lizdą susisuka aukštai, kad žemiškieji rūpesčiai nepasiektų. Gamtos idilijos dangaus skliaute, gimsta vaikai. Kuomet snapą atveria, visus sužavi. Imituodami piemenys ne tik būdą mini, bet ir privalumus bei grožį aikštėn išviešina.

,,Pasėjau linelius‘‘. Gamtos stebuklai savo seką turi. Niekas iš niekur, tik palaipsniui nedrąsiai prasikalama. Nauja aplinka verčia pažinti, tik paskui reikalas gimsta prigyti ar žemėje lindėti. Kiekvienas jį paliesti nori, jei ne ranka, tai akimis. Daigas, gamtos Motinos vaikas, kantrybės žmogų moko. Rodosi, toks nereikšmingas, bet išmintis jame glūdi. Ir už nuoširdumą nuoširdumu atsilygina.

,,Siūlai siūlai susivykit’’. Siūlų kamuolys – rezultatas. Kuomet mintys išsibarsto, išsibėgioja, jas tenka narplioti ir į kamuolį sudėti. Tai – nelengvas amatas visas mintis vienoje vietoje laikyti. Iš chaoso prasmę išspausti, iki siūlo galo išsinarplioti savo pasimetusiose kryžkelėse. Siūlų kamuolys – švyturys kelio gale.

,,Akla višta’’. Sunku ant žemės su negalia gyventi. Tačiau gudragalviai piemenys ne fizinį aklumą buvo linkę išviešinti, bet jiems aklumas – žinių stoka. Nenoras pažinti gamtos lobius. Žmogus, kuris menkina savišvietą, jų manymu be laiko apanka ir tuomet kaip višta yra stumdomas nuo vieno kupsto prie kito. Aklumas – ne išorinis trūkumas, iš svetimo skausmo piemuo nelinkęs juokus darytis.

,,Graži ponia pelėda’’. Ne darbui gimusi, giesmių neišmokyta, vengia snapą atverti, nes žino, kad net prieš žvirblį dainavimo konkurso nelaimėsianti. Tačiau šiltais apdarais pasipusčiusi ir akis prieš visus žemiškuosius rūpesčius užmerkusi. Pašnekovą nelinkusi sau lygiu laikyti, vengia nuoširdžiai į akis pažvelgti. Tik nakčia, kuomet visi pavargę įminga, ji iškiša savo profilį ir lyg sfinksas suakmenėjusi ūkauja, savo būdą pati sau aukštindama. Su naktimi draugauja, nes su kitais sunku bendrą kalbą rasti.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.